„Esu veiviržėniškė nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų“, – juokiasi nuo lapkričio 16 dienos Veiviržėnų kultūros centro direktorės pareigas pradėjusi eiti Neringa ŽEMGULIENĖ. Veiviržėnų kultūros centre ji dirba nuo 2016 m., iš pradžių ėjo renginių organizatorės pareigas, o vėliau tapo Meno skyriaus vadove. Naujoji direktorė sutiko papasakoti „Bangos“ skaitytojams apie save, atskleisti darbinius planus.

Dėkoja už palaikymą

– Neringa, papasakokite, koks Jūsų išsilavinimas? Ar tiesa, kad iš pretendentų į direktorės pareigas vienintelė atitikote kvalifikacinius reikalavimus?

– Baigusi Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnaziją baigiau Klaipėdos universitete lietuvių filologijos ir etnologijos bakalauro studijas, vėliau taip pat Klaipėdos universitete studijavau ir baigiau edukologijos magistro studijas. Iki šiol teko dirbti Gargždų krašto muziejuje kuratore ir nuo 2016 m. Veiviržėnų kultūros centre.
Išties, kiek man žinoma, iš pretendentų vienintelė atitikau reikalavimus. Jausmas aplankė labai įdomus, dieną prieš konkursą Veiviržėnų kultūros centre vyko koncertas „Saulėti rudens vakarai“, tad teko padirbėti iki vėlyvo vakaro. Vėliau apėmęs jaudulys ir nuolatinis pareigingumas būti viskam pasiruošus neleido užmigti kone visą naktį. Tad turbūt nuovargis ir jaudulys tą pačią dieną neleido suvokti, kas įvyko.

– Kas paskatino dalyvauti konkurse į šias pareigas? Juk direktorės pozicija – tai ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė.

– Apsisprendimą dalyvauti Veiviržėnų kultūros centro direktorės konkurse lėmė kolegų, Veiviržėnų bendruomenės skatinimas, stiprus palaikymas. Nuoširdžiai noriu padėkoti už tai. O šeima mane palaiko kiekviename žingsnyje.

Gimtieji namai

– Koks Jūsų ryšys su Veiviržėnais? Juk norint atliepti gyventojų kultūrinius poreikius, reikia jausti miestelio pulsą, kuo gyvena žmonės, kokie jų lūkesčiai.

– Veiviržėnai yra mano gimtieji namai. Čia gyvenau nuo 1990 m., būtent čia išmokau važiuoti pirmuoju dviračiu, Veiviržos upėje išmokau plaukti, čia prasidėjo mano kultūrinis pažinimas. Ryšys su miesteliu yra stiprus, nuoširdus ir visam gyvenimui.

– Kultūrininko kelias nėra lengvas, kodėl pasirinkote būtent šią sritį?

– Kultūra mane lydėjo visą gyvenimą, jau mokykloje pirmenybę teikiau kultūrinei veiklai, lankiau Muzikos mokyklos fortepijono klasę, papildomai grojau kanklėmis, lankiau mokyklos chorą. Įstojus į bakalauro studijas taip pat kultūrinės veiklos netrūko. Mano mama Virginija – ilgametė pradinių klasių mokytoja, gilios ir jautrios sielos žmogus, kuris turbūt ir suformavo mano požiūrį tiek į vidinę, tiek išorinę kultūrą. Tėtis Povilas – gyvulių veterinaras, tikriausiai žinomas visame Klaipėdos rajone ir ne tik. Turiu du brolius Valdą ir Ramūną. Pati esu šeimoje jauniausia.

Pasiekimai – bendro darbo rezultatas

– Kokia būsite vadovė? Kokius sau keliate tikslus?

– Sieksiu, kad ir toliau kultūra būtų puoselėjama, neužmiršta ir vertinama..

– Veiviržėnai išsiskiria kultūrinių renginių turiningumu. Kaip manote, kokia iki šiol buvo Veiviržėnų sėkmės paslaptis? Kaip stengsitės išlaikyti tą kartelę, galbūt planuojate ir kažkokias naujoves?

– Dėkojame ir džiaugiamės už įvertinimą. Tai, kas vyksta Veiviržėnuose, yra ilgamečio darbo, komandos ir bendradarbiavimo vaisius. Be bendradarbiavimo su Veiviržėnų bendruomene, miestelio įstaigomis nebūtume pasiekę tokių rezultatų, kuriais galime šiuo metu pasidžiaugti. Apie permainas ir pokyčius nedrįstu kalbėti, nes, mano nuomone, pirmiausia reikia mokėti puoselėti ir išlaikyti tai, kas jau pastatyta, o permainos ateina savaime. Galiu pasakyti tik tiek, kad ir toliau stengsimės džiuginti kultūrinių renginių kokybe ir įvairove, sukurtais naujais meniniais objektais ir kultūros puoselėjimu Klaipėdos rajone ir ne tik.

– Kad darbas būtų produktyvus, reikia mokėti ir pailsėti. Kokie Jūsų pomėgiai?

– Mano ramybės ir poilsio oazė – namai, šeima ir du labradorai, visada pasiilgę ir visada laukiantys. Mano pomėgiai – knygos, namų puoselėjimas ir, žinoma, kelionės.

Šventės – artimųjų apsupty

– Kaip sutiksite šių metų didžiąsias šventes? Kokios Jūsų šeimos tradicijos?

– Šių metų šventes sutiksime artimiausių žmonių apsuptyje. Kūčios – vyro Gedo šeimoje, šv. Kalėdos – mano šeimoje. Mūsų tradicijos turbūt neišsiskiriančios iš kitų – artimųjų žmonių šiluma, buvimas kartu, dėmesys ir tik geros emocijos. Šventiniu laikotarpiu tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas turime artimų žmonių gimimo dienas, tad kasmet mūsų šventės būna dvigubos.
Kalbant apie artėjančias didžiąsias ir gražiausias metų šventes noriu palinkėti visiems pilnatvės, sielos ramybės, vidinės kultūros puoselėjimo ir, žinoma, sveikatos.