Pokalbis su Laimute Špokiene – Biržų „Genio“ lopšelio-darželio direktore, dviejų vaikų mama, trijų anūkų močiute.

Apie rugsėjį šneka ne tik kaimyno Vytauto sodintų jurginų žydėjimas. Rudens jausmas – ir per vasarą viešėjusius anūkus išlydinčių senelių akyse besikaupiančiose ašarose... Vasaros medumi senelių ir anūkų širdyse atgula akimirkos žvejyboje, rytinio turgaus šurmulyje, nėrimas į vėsią upės srovę, kelionės dviračiais, kopimas medžių šakomis... Abipusė laimė, kai vaikai neišvykę iš Lietuvos, o vaikaičiai gali semtis iš senelių gyvenimo išminties ir neišsenkančios meilės.

Vaikų lopšelio-darželio „Genys“ direktorei Laimutei Špokienei šis rugsėjis profesiniame pedagoginiame gyvenime jau yra trisdešimt septintas. Kalbamės ne tik apie kelio pasirinkimą, bet ir apie tai, kas verčia nesustoti, padeda džiaugtis kelione, teikia gyvenimui palaimos...

- Pedagogo kelią pasirinkusi ir jūsų dukra Asta, sūnus Tadas.

Ar buvo kokių nors ypatingų aplinkybių, lėmusių jūsų pačios sprendimą tapti mokytoja? O gal tai jūsų rūpesčio broliukais tąsa? Esate taip gražiai sakiusi, ką tekdavo girdėti, kai mažylius lydėdavote į polikliniką, nes mamytė dirbdavo...

- Jokių ypatingų aplinkybių nebuvo. Nei kaimynystėje, nei giminėje mokytojų ar kitokių pedagoginių darbuotojų nebuvo. Ši profesija, matyt, atėjo su mano gimimu, nes dar trejų neturėdama (tai mano mamos žodžiai) vis kažką mokiau...

Beje, esu iš tų vaikų, kuriems teko savaitinio lopšelio dalia (mama turėjo dirbti „Siūlo“ fabrike pamainomis).

Darželį lankiau tiek, kol vyresnis brolis Algirdas sumanė pasprukti iš darželio kiemo kartu „gelbėdamas“ ir sesę (lankėme „Siūlo“ darželį). Gimus broliams dvyniams teko„ rūpintis“ ir jais. Kai šie gimė, man buvo ketveri, o vyriausiam broliui – aštuoneri. Pasidalinome broliukais. Vienas jam, o kitas – man. Kai jie paaugo, kažkodėl labai norėdavau juos auklėti, tik jie nelabai leisdavosi...

Mama ir tėtis dirbo (kažkaip tuomet taip lengvai iš darbų neišleisdavo), tad teko mažylius vesti ir pas gydytoją. Tuometinės gydytojos Baliūnienė, Kubilevičienė mus pažindavo. O kiek džiaugsmo buvo, kai broliai pradėjo lankyti darželį „Genys“. Abu susikabina rankytėm, o aš įsivaizduoju, kad už jų – dar bent kelios poros, ir vis raginu „po du, po du“. Namuose dažniausiai žaisdavau mokyklą. Mama vis kartojo: „Laimos kelias aiškus“. Vyresnėse mokyklos klasėse mokytoja būti jau nenorėjau. Svajojau apie darbą, susijusį su chemija, laboratorijomis... Tik tai truko neilgai. Išlaikiusi egzaminus įstojau į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą.

- Kas padėjo išmokti pirmąsias raides? Ar išsaugojote ryškesnių prisiminimų apie savo pirmąją mokytoją? Kokie pedagogai jūsų mokykliniame gyvenime buvo ryškiausi, į kuriuos norėjosi (ir tebesinori) lygiuotis?

- Skaityti pradėjau penkerių. Šešerių jau ėjau į pirmąją klasę Biržų antrojoje vidurinėje mokykloje. Tą dieną, kai mama ėjo pas mokyklos direktorių (atrodo, Sauliūnas dirbo tuomet), puikiai atsimenu. Prašė, kad priimtų į mokyklą, nes palikti vieną judrią mergaitę namuose darėsi nesaugu. Direktorius sakė, kad esu per maža, reikia metus laukti ir, kai išgirdo, kaip aš balsu ėmiau skaityti viską, kas buvo skelbimų lentoje iškabinta, buvo gerokai nustebintas, ir vietą „d“ klasėje gavau.

Mūsų pirmoji mokytoja buvo Renata Juknienė. Kaip ir visos pirmosios mokytojos, pati geriausia ir pati gražiausia... Pedagogu iš didžiosios raidės visada laikysiu mūsų klasės auklėtoją, šviesios atminties biologijos mokytoją Vandą Variakojienę. Ji mus ugdė būti žmonėmis.

Neskirstė nei pagal tėvų užimamas pareigas, nei pagal šeimos sudėtį (daugiavaikės šeimos nebuvo madingos...). Tai ji diegė, kad viską, ką darome – gera ar bloga – darome dėl savęs.

- Esate iš tų, kurie ne tik nori mokytis, bet ir tą nuolat daro.

Dirbote mokytoja, direktoriaus pavaduotoja, esate ikimokyklinio ugdymo įstaigos direktorė. Papasakokite apie sprendimus persikvalifikuoti, siekimą įgyti vadybines kvalifikacijas etc. Tenka girdėti, kad ne vienam, norinčiam tapti vadovu, nepavyksta įveikti kompetencijų patikros (vertinimo)? Kokios savybės, aplinkybės padėjo jums?

- Dar besimokydama institute ištekėjau už šiauliečio Vytauto, gimė dukra Asta. Lengva nebuvo. Vytautas dirbo autobusų parke, pasiprašė dirbti vakarais, kad dieną galėtų būti su dukryte. Po mano paskaitų (labai norėjau baigti dieninį skyrių) su vežimėliu laukdavo prie instituto durų. Jis į darbą, aš su vaiku – namo. Kad esu pedagogė, nesigailėjau nė akimirkos. Dirbau visokio modelio mokyklose – mažakomplektėje kaimo mokykloje buvo pradžių pradžia. Besiruošdama pamokoms užmigdavau prie stalo, bet patirtis – neįkainojama. „Nulinė“ klasė „Drugelyje“, ilgiausias kelias (20 metų) Kaštonuose, kur sutikta nuostabiausių kolegų, pirmieji vadybinio darbo žingsniai ir, žinoma, mokiniai. Vaikai, kuriuos mokiau ir iš kurių mokiausi aš. Labai pasiilgstu tylos ir darbinio šurmulio klasėje. Kaštonų mokyklai tapus pagrindine, kasmet vaikų mažėjo ir pasikartojantis nerimas dėl darbo vertė galvoti, kas toliau? Direktorius prabilo apie galimybę tapti ankstyvojo anglų kalbos ugdymo mokytojais. Tam reikėjo tik drąsos. Susidomėjau, išlaikiau egzaminus ir tapau dar kartą studente.

Gavusi diplomą kelerius metus Kaštonų pradinukus mokiau anglų kalbos. Tiesa, prieš tai kelerius metus anglų kalbos mokiau ketvirtokus Obelaukių pradinėje mokykloje, kuri buvo tapusi Kaštonų mokyklos skyriumi.

Iššūkiu sau vadinu ėjimą į lopšelio-darželio „Rugelis“ direktoriaus pareigas. Tuomet kompetencijų tikrinimo dar nebuvo, tačiau konkursas savivaldybėje irgi nebuvo lengvas ar be streso. Pavyko, tapau nedidelės, bet ambicingos įstaigos vadove. Visur trūko žinių - ne tik vadyboje... Reikėjo įsigilinti ir į ikimokyklinio ugdymo plotmes, nes pradinis ir ankstyvasis ugdymas skiriasi visom prasmėm. Daug skaičiau, gilinausi, mokiausi savarankiškai, išklausiau daugybę valandų seminarų, mokymų. Klydau priimdama sprendimus, taisiau klaidas, bet visada sulaukiau palaikymo, pastiprinimo iš darželio žmonių bei tėvų.

Kai buvo priimtas sprendimas dėl švietimo įstaigų vadovų kompetencijų tikrinimo, užsiregistravau savarankiškai jas pasitikrinti (iš pradžių buvo skelbta, kad bus galima pasitikrinti norintiems), bet per metus ta eilė taip ir neatėjo.

Kompetencijas pasitikrinti pavyko tik pateikus prašymą eiti į konkursą lopšelio-darželio „Genys“ direktoriaus pareigoms užimti. Išlaikiau pakankamai aukštu įvertinimu. Supratau, kad svarbu aiškiai, motyvuotai ištransliuota nuomonė, paremta žiniomis bei praktiniais pavyzdžiais. Aštuonių valandų pokalbis labai vargina, ir kai tai pajutau, kad blaiviai mąstyti nebegaliu – taip ir pasakiau. Maniau, patikrinimas baigtas... O buvau įvertinta, kaip gebanti įvertinti savo jėgas ir laiku sustoti.

Savo kompetencijų vertinimo išvadas kaskart perskaitau ir pasitikrinu, ar tobulintinos sritys patobulėjo, ar atvirkščiai...

Deja, bet vietos tobulėti dar daug...

- Susitikime su ką tik Biržuose besilankiusiu šalies Prezidentu bei jo komanda jums teko kalbėti apie ankstyvąjį ugdymą. Prezidentas išsako nuostatą apie būtinybę skirti didesnį dėmesį ikimokykliniam ugdymui, apie iniciatyvas sudaryti vaikams vienodo starto galimybes. Ką manote jūs apie ankstyvojo ugdymo problemas? Ką turi įvertinti tėveliai, dar šešerių nesulaukusias savo atžalas siekiantys leisti į priešmokyklines grupes?

- Taip, garbė pamatyti ir akis į akį pabendrauti su Prezidentu teko. Vien tai, kad Ekselencija išreiškė susidomėjimą ankstyvuoju ugdymu, rodo, kad ledai šioje srityje stipriai pajudėjo. Reikia pripažinti, kad pastaruosius metus ikimokykliniam ugdymui skiriamas vis didesnis dėmesys. Prezidentas išreiškė nuomonę apie vienodo starto galimybes, kalbėjo apie rengiamas tvarkas, programas ir t.t.

Mano nuomone, kol nebus sutvarkyta pati sistema, finansavimas, jokia tvarka neveiks.

Ir dabar yra Privalomo ikimokyklinio ugdymo skyrimo tvarka socialinės atskirties vaikams (Švietimo ir Socialinės ir darbo ministerijų 2012 metų įsakymas su 2018 ar 2019 metų pataisa). Ten viskas labai gražiai išdėstyta, nurodyti visi žingsniai, kas už ką atsakingas ir ką reikia daryti. Atsiradus tokiam vaikui kyla daugybė klausimų dėl atvežimo į ugdymo įstaigą, parvežimo, kas kontroliuos tą lankomumą - įstaiga ar seniūnijos socialinis darbuotojas. Mano nuomone, mūsų savivaldybėje jau dabar minėtų vaikų ugdymui galimybės yra, nes kiekviena kaimo mokykla turi ankstyvojo ugdymo grupes. Seniūnijų socialiniai darbuotojai tokias šeimas žino. Yra atvejų, kad kartu su pagalbos reikalinga šeima seniūnijos darbuotojai ateina į darželį ir kartu žiūrime, kaip galima padėti.

Dėl priešmokyklinio ugdymo ankstinimo irgi jau kalbama keleri metai. Kol valdininkai kalba, galvoja, procesas vyksta savaime.

Tėvų, kurie apsisprendžia leisti savo vaikučius anksčiau į priešmokyklinę grupę, vis daugėja. Vadinasi, tam atėjo laikas. Tačiau... Tai jokiu būdu neturėtų tapti masiniu, privalomu reiškiniu. Tai turėtų būti laipsniškas, lankstus, suteikiantis galimybę rinktis, apgalvotas procesas. Kokie dirbs specialistai su penkiamečiais? Priešmokyklinio ugdymo ar ikimokyklinio ugdymo mokytojas? Kas dirbs su šešiamečiu? Pradinių klasių ar priešmokyklinio ugdymo mokytojas? Kaip dirbs? Kokia mokyklų bazė? Ar bus sudarytos sąlygos vaikams pailsėti (pamiegoti)? Tėveliai turėtų taip pat apie daug ką pamąstyti. Vaikas skaito, skaičiuoja, net rašo. O ar jis geba savimi pasirūpinti? Ar moka draugauti? Kokie santykiai su suaugusiais? Kokia socialinė emocinė būsimo mokinuko būsena? Jeigu bus atsakymai į visus klausimus ir jie bus teigiami, tuomet aš pasisakau už.

Gaila, kad visai neblogai prasidėjusią diskusiją su Prezidentu ir jo patarėjais apie ankstyvojo ugdymo galimybes išblaškė kažkam išsprūdusi mintis apie nevykusius matematikos egzamino rezultatus. O galbūt tai ir yra ženklas, kad pagrindų pagrindas ir slypi ankstyvajame ugdyme?

- Kas labiausiai neramina prasidedant šių metų rugsėjui?

- Tikrai ne virusas... Neramina pilnos grupės vaikų. Paradoksas, bet taip... Iš vienos pusės, labai džiaugiamės, kad mus vaikai renkasi, kad jų yra. Tačiau kalbu apie saugumą. Higienos norma leidžia 20 vaikų vienoje grupėje.

Įsivaizduokite bent kelias minutes neorganizuotos veiklos... Ikimokyklinio ugdymo mokytojo diena turi būti suplanuota iki smulkmenų. Rugsėjis – ypač įtemptas metas. Bet taip yra kasmet. Neramu dėl įstaigoje dirbančių žmonių... Ir vis nesiliausiu dėkoti žmonėms, pasirinkusiems šį kelią...

- Ką labiausiai norėtumėte keisti savo vadovaujamoje įstaigoje? Ar manote, kad ugdymo kokybę galima pakelti vien tik didinant atlyginimus?

- Tiek darželis „Genys“, tiek skyrius „Rugelis“ išgyveno daugybę pokyčių. Vadovų ir jų darbo specifikos kaita, veiklos krypčių išgryninimas, ilgalaikių projektų vykdymas duoda puikių vaisių.

Visi darbuotojai (ne tik pedagoginiai) supranta, kad kaita neišvengiama... Viskas dėl VAIKO. Vieni eina pirmyn greit, kitiems – reikia padrąsinimo, paraginimo.

Atlyginimas už darbą turi būti adekvatus. Jis motyvuoja. Tačiau esu tikra, kad ugdymo kokybė nuo atlyginimo dydžio tikrai nepriklauso. Tam didesnės įtakos turi susitarimų laikymasis, komandinis darbas, įstaigos mikroklimatas, bendrystė.

- Stebint jūsų ir anūkų bendrystę galima teigti, kad jiems duodate tikrai daug ...

Gyvenimo išmintis, kurią supratote tapusi močiute?

- Aš kartais pagalvoju, kokie su vyru esame palaiminti... Abu vaikai sukūrė šeimas, yra šalia. Džiaugiamės neatsidžiaugiam anūkais: dešimtmete Gabija, antraklasiu Jokūbu ir į ketvirtuosius įkopusiu Kristupu. Esame kažkiek „crazy“ seneliai (ypač aš). Visai nepikta ir negaila, kai ant sienų klijuojami piešiniai, krapštomi tapetai, kai kambariai „virsta“ autostrada, o mes visi ja riedam... Beje, šią vasarą radome naują užsiėmimą – karstymąsi po medžius. Iniciatorė močiutė pati lipo ir rodė, kaip tai daryti. O kaip kitaip?!

Supratimas, kad nereikia mokyti vaikų gyventi, juos reikia mokyti GYVENIMU – mūsų su seneliu credo. Dalyvauti jame. Per patirtis. Nusivilti ir bandyti – dar ir dar... Kartu dirbti, kartu skaityti, kartu sportuoti, dirbti (kur geriau pažinsi bičių gyvenimą, jei ne senelio bityne?). Ir daug kalbėtis. Kalbėtis kalbėtis kalbėtis... Apie jausmus (vaikams tai sunkiai sekasi), nuotaikas, problemas (jų problemos – oho!).

To siekiu ir darželyje. Kiekvieno vaiko kiekviena nuotaika turi būti pastebėta, su juo pasikalbėta - vaikas turi būti išgirstas.

- Gražaus rudeniško starto. Linkiu jūsų šeimos ir profesinei komandai sveikatos, ištvermės ir meilės įveikiant kliūtis bei mėgaujantis nuostabiausia kelione – gyvenimu.

Alfreda Gudienė