– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te vi­suo­me­nės svei­ka­tos moks­lus?

– Nuo pat ma­žens ką nors spor­tuo­da­vau. De­šimt me­tų bu­vau cir­ko ak­ro­ba­tė, daug plau­kio­da­vau, lan­ky­da­vau įvai­rias tre­ni­ruo­tes. Vi­sa­da ma­niau, kad spor­tas ir svei­ka­ta yra ne­at­sie­ja­mi da­ly­kai. To­dėl pa­si­rin­kau kryp­tį, ku­rio­je ne­trūks­ta abie­jų. Juk spor­tas – rak­tas į ge­rą sa­vi­jau­tą.

– Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria­te dar­be?

– Tur­būt di­džiau­sias iš­šū­kis, tai žmo­nių ne­no­ras svei­kai gy­ven­ti. Ne­re­tai ten­ka ieš­ko­ti spren­di­mų, ku­rie pa­ska­tin­tų keis­ti se­nus įpro­čius. Ieš­ko­me ir to auk­so vi­du­riu­ko, tin­ka­mo žo­džio, įkve­pian­čio pa­vyz­džio, kad tik žmo­nės ne­pa­būg­tų į sa­vo gy­ve­ni­mą įsi­leis­ti svar­bių po­ky­čių.

– Kaip su­gal­vo­jo­te įkur­ti spor­to klu­bą „Ato­mas“?

– Nie­ka­da to­li ne­pa­bė­gau nuo spor­to. Prie šio spren­di­mo tik­rai pri­si­dė­jo ir tai, kad jau tu­rė­jau tre­ne­rės pa­tir­ties spor­to klu­be. Tie­siog vie­ną die­ną su­pra­tau, kad no­riu kaž­ko sa­vi­to. Vie­tos, ku­rio­je ga­lė­čiau įgy­ven­din­ti vi­sas idė­jas, da­lin­tis tu­ri­mo­mis ži­nio­mis ir to­bu­lė­ti. No­rė­jau su­kur­ti jau­kią at­mo­sfe­rą ne tik sau, bet ir ki­tiems. Tai il­gą lai­ką bu­vo ma­no sva­jo­nė.

– O da­bar?

– O da­bar pra­si­de­da dar vie­nas nau­jas eta­pas, nes spor­to klu­bą per­ke­lia­me į ki­tas pa­tal­pas. Klu­bas tu­rės nau­ją įvaiz­dį ir dar dau­giau ga­li­my­bių. La­bai ti­kiuo­si, kad šiais me­tais pa­vyks už­baig­ti dar­bus, nes jau la­bai pa­si­il­gau spor­to ben­druo­me­nės. No­riu ju­dė­ti į prie­kį, no­riu spor­tuo­ti, no­riu ska­tin­ti ju­dė­ti ir ki­tus.

– Ar daž­nai ten­ka ska­tin­ti žmo­nes?

– Kaž­ka­da gal­vo­jau, kad žmo­nes rei­kia ska­tin­ti nuo­lat. Ma­niau, kad ki­taip spor­tuo­ti nie­kas ne­no­rės. Ta­čiau da­bar, kol vyks­ta per­kė­li­mo dar­bai, su­pran­tu, kad kly­dau. Su­lau­kiu tiek daug skam­bu­čių, ži­nu­čių ir klau­si­mų, kad kar­tais net pa­ti ste­biuo­si. Pa­na­šu, kad dau­gu­mos ska­tin­ti net ir ne­rei­kia. Žmo­nės pa­tys no­ri spor­tuo­ti, jiems tik rei­kia tam su­kur­ti są­ly­gas.

– Kuo ka­la­ne­ti­ka ski­ria­si nuo ki­tų spor­to rū­šių?

– Ka­la­ne­ti­ka – tai gru­pi­nės mankš­tos. Tin­kan­čios tiek vy­rams, tiek mo­te­rims, tiek vai­kams. Tai jo­gos ir ba­le­to mi­ši­nys, ku­ria­me gau­su tem­pi­mo pra­ti­mų su smul­kiais mik­ro­ju­de­siais. Ši pra­ti­mų sis­te­ma su­kur­ta taip, kad žmo­gus ne­ga­lė­tų sau pa­kenk­ti, nes nau­do­ja­ma tam tik­ra ju­de­sių am­pli­tu­dė. Žiū­rint iš ša­lies ga­li at­ro­dy­ti, kad žmo­gus vi­sai nie­ko ne­da­ro, tie­siog il­si­si. Ta­čiau tre­ni­ruo­tės me­tu dir­ba tiek smul­kie­ji, tiek stam­bie­ji rau­me­nys, to­dėl re­zul­ta­tas tik­rai jau­čia­mas. Ka­la­ne­ti­ka yra pui­kus bū­das at­gau­ti jė­gas po įvai­rių li­gų ar trau­mų.

– Ko­kių pa­tir­čių at­ne­ša dar­bas su stu­den­tais?

– Jau ant­rus me­tus dir­bu Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tre. Tai tų pa­tir­čių bu­vo la­bai daug ir pa­čių įvai­riau­sių. Dar la­biau pri­ar­tė­jau prie me­di­ci­nos, nuo­lat at­nau­ji­nu ži­nias ir ban­dau jas įdo­miai pa­teik­ti sa­vo stu­den­tams. Man la­bai svar­bus tin­ka­mai už­megz­tas ry­šys, juk vi­si sie­kia­me ben­dro tiks­lo. La­bai džiau­giuo­si, kad pra­ei­tais me­tais stu­den­tai tik­rai ne­blo­gai iš­lai­kė eg­za­mi­nus ir ti­kiuo­si, kad ir to­liau vi­si kar­tu to­bu­lė­si­me.

– Kaip su­spė­ja­te ne tik dirb­ti, ak­ty­viai leis­ti lais­va­lai­kį, bet ir ūki­nin­kau­ti?

– Man la­bai pa­de­da ar­ti­mi žmo­nės, vi­sa šei­ma. Jei­gu jų ne­bū­tų, tai tik­riau­siai ne­lik­tų ir ūkio, nes vis­ko tie­siog ne­spė­čiau. Bet pats ūki­nin­ka­vi­mas man tik­rai nė­ra sve­ti­mas. Daug vis­ko iš­mo­kau dar vai­kys­tė­je, kai leis­da­vau va­sa­ras kai­me, pas se­ne­lius. O vė­liau pa­ė­miau pa­vyz­dį iš vy­ro, ka­dan­gi jis vi­są lai­ką ūki­nin­ka­vo. Tai nu­spren­džiau, kad no­riu ir aš pa­mė­gin­ti. Įsi­gi­jau džer­sių veis­lės kar­vių, ku­rios duo­da ga­na ne­daug, bet la­bai rie­baus pie­no, ir nu­spren­džiau pra­dė­ti ga­min­ti svies­tą par­da­vi­mui. Taip at­si­ra­do dar vie­na veik­la.

– Ta­čiau jū­sų ūky­je yra ne tik kar­vių?

– Dar au­gi­nu pus­an­tro hek­ta­ro dar­žo­vių. Šie­met ne­trūks­ta bul­vių, bu­ro­kų, mo­liū­gų... Tai la­bai džiau­giuo­si, kad vi­sas ūkis ju­da į prie­kį ir kas­dien ga­liu mo­ky­tis nau­jų da­ly­kų. Pa­vyz­džiui, šiais me­tais pir­mą kar­tą kei­čiau kom­bai­no dir­žus. No­ras to­bu­lė­ti tik­rai ne­blės­ta, to­dėl sten­giuo­si plės­ti sa­vo ži­nių ba­ga­žą ne tik me­di­ci­nos, vi­suo­me­nės svei­ka­tos, spor­to, bet ir ūkio klau­si­mais.

– Iš kur se­mia­tės mo­ty­va­ci­jos?

– Esu kū­ry­bin­gas žmo­gus, to­dėl ne­ga­liu nu­styg­ti vie­to­je. Jei tik pa­vyks­ta, sten­giuo­si iš­sig­ry­nin­ti ar­ti­miau­sius tiks­lus ir tik ta­da jų siek­ti. Svar­bu su­vok­ti, kad tu­ri­nin­gai kas­die­ny­bei rei­kia la­bai daug no­ro... Ge­ros ener­gi­jos pa­si­krau­nu iš ar­ti­mų­jų, spor­to, mėgs­ta­mų veik­lų. O nau­jų idė­jų ir min­čių ieš­kau ke­lio­nė­se.

– Ku­ri ša­lis pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį?

– Kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vo ža­ve­sį. Iš Azi­jos ša­lių dar no­rė­čiau su­grįž­ti į Tai­lan­dą, o Eu­ro­po­je tik­rai daug įspū­džių pa­li­ko Por­tu­ga­li­ja. Vis­gi no­rin­tiems uni­ka­lios ir gal net šiek tiek šo­ki­ruo­jan­čios pa­tir­ties re­ko­men­duo­čiau Zan­zi­ba­rą. Ke­lio­nės pa­de­da ne tik iš­va­ly­ti min­tis ar pa­si­sem­ti nau­jų įspū­džių, bet ir su­pras­ti, kaip ge­rai gy­ve­na­me čia – Lie­tu­vo­je.

– Ko­kia sva­jo­ne gy­ve­na­te da­bar?

– Kaž­ka­da tu­rė­jau la­bai di­de­lių sva­jo­nių. Ir ge­res­nio au­to­mo­bi­lio, ir na­mo prie jū­ros... Da­bar dir­bu daug dar­bų, ne­trūks­ta veik­los, tai gal tos sva­jo­nės pa­si­da­rė jaus­min­ges­nės ir žmo­giš­kes­nės. Tie­siog no­riu, kad ap­lin­kui ma­ne vy­rau­tų ra­my­bė ir san­tar­vė. Ka­dan­gi šiais lai­kais vi­sur la­bai daug cha­o­so, ne­no­riu tos su­maiš­ties įsi­leis­ti į vi­dų. Ti­kiuo­si iš­lai­ky­ti vi­di­nę ra­my­bę, ne­pra­ras­ti po­zi­ty­vu­mo ir už­tik­rin­tai ženg­ti nau­jų iš­šū­kių link.