„Vi­sa­da bū­kit po An­ge­lo sar­go spar­nu“

Sa­ko­ma, kad ke­ra­mi­ka – tai žmo­gaus ir ug­nies kū­ri­nys. R.Ge­gu­žie­nė pa­ste­bė­ji­mui pri­ta­ria, tei­gia, kad žmo­gaus pri­si­lie­ti­mas, jo tei­kia­ma ener­gi­ja, ši­lu­ma pri­si­de­da prie kū­ri­nio gi­mi­mo.

„Ma­no ran­ko­se ke­ra­mi­kos kū­ri­niai gims­ta sa­vai­me, ste­bint gam­tą, dan­gų, min­tys kar­tais kaž­ką pa­dik­tuo­ja, kaip aš juo­kau­da­ma sa­kau, iš aukš­čiau. Nuo pat ma­žų die­nų my­lė­jau gė­les, ste­bė­jau jų ne­pa­pras­tai gra­žius žie­dus. Su­kau paukš­tu­kams liz­de­lius, nai­viai ti­kė­da­ma, kad jie į tuos liz­de­lius at­skris. Apie ke­ra­mi­kos ama­tą tuo me­tu dar nie­ko ne­ži­no­jau. Gy­ve­nau pa­sau­ly­je, pil­na­me gra­žių da­ly­kų, gam­tos ste­buk­lų, sva­jo­nių. Ir dar­bų. Kaip kiek­vie­nam kai­mo vai­kui rei­kė­jo pri­kas­ti bul­vių va­ka­rie­nei, pri­neš­ti van­dens…“ – la­bai šil­tai Ri­ta kal­ba apie Van­ge­lio­nių kai­me pra­leis­tą vai­kys­tę.

Daug šio­je bran­džio­je mo­te­ry­je jau­nat­viš­ko po­lė­kio, net vai­kiš­ko ža­ve­sio. Gal to­dėl šven­tė­je ją, edu­kuo­jan­čią su mo­liu, ap­sto­ja ke­lios ei­lės vai­kų. Net dvi­me­tu­kai il­gai ne­si­trau­kia nuo Ri­tos dirb­tu­vė­lių, min­ko mo­lį kaip di­de­li.

Mie­las dre­bu­liu­kas pa­lie­čia me­ni­nin­kės šir­dies gel­mę, ma­tant, kai net ir ma­žiau­sia ran­ke­lė įpi­na su­šil­dy­tą mo­lio ga­ba­lė­lį į ben­druo­me­niš­kai lip­do­mą Ben­drys­tės in­dą. To­kių in­dų per pas­ta­ruo­sius me­tus jau sep­ty­nio­li­ka nu­lip­dy­ta.

Ri­ta da­bar jau ne­įsi­vaiz­duo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo be ke­ra­mi­kos, mėgs­ta eks­pe­ri­men­tuo­ti ir ku­ria uni­ka­lius, ori­gi­na­lius ga­mi­nius iš mo­lio. Jai ne­pa­tin­ka ma­si­nė ga­my­ba. Mėgs­ta im­pro­vi­zuo­ti. Jos ku­ria­mi an­ge­liu­kai tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do pa­na­šūs, ta­čiau jie vi­si skir­tin­gi sa­vo emo­ci­ja: vie­ni rim­ti, su­si­kau­pę, ki­ti links­mi, net pa­dū­kę, ran­ku­tes į ki­še­nes su­sig­rū­dę.

Mo­te­ris jau­čia­si pa­lai­min­gai, kai jos kur­tais an­ge­liu­kais žmo­nės džiau­gia­si bei ti­ki­na, kad jie tu­ri kaž­ką, kas ne tik tei­gia­mai nu­tei­kia, bet tar­si sau­go, jų žvilgs­niai pa­de­da ap­si­spręs­ti įvai­rio­se si­tu­a­ci­jo­se.

Da­bar Ri­ta įni­ku­si į an­ge­lo spar­nų kū­ri­mą. Vie­niems no­ri juos par­duo­ti, ki­tiems pa­do­va­no­ti. Ir ne bet kam no­ri par­duo­ti, bet tam, kas jos dar­bu džiaug­sis. Ji at­vi­rai sa­ko, kad tiek ne­pa­ga­mi­nan­ti, kiek no­rin­čių­jų yra, nes neš­tam­puo­ja, ku­ria įdė­da­ma šir­dies, ti­kė­ji­mo, kad jie pil­dys sva­jo­nes. An­ge­lo spar­nus do­va­no­ja kaip amu­le­tus, ta­lis­ma­nus, kar­tu su ran­ka ra­šy­tu pa­lin­kė­ji­mu: „Vi­sa­da bū­kit po An­ge­lo sar­go spar­nu“.

„Vy­ras – ma­no dar­bų kri­ti­kas. Dar ir vai­kai. Vy­ro nuo­mo­nė man svar­bi, jis ap­dai­li­nin­kas, nu­si­ma­no apie gro­žį. Jei lie­ku ne­pa­ten­kin­ta, sa­ky­kim, ką tik nu­lip­dy­ta gė­le, Pet­ras ras kaip nuo­tai­ką pa­kel­ti, pa­sa­kys – vis­kas ge­rai, ši gė­lė juk pa­vė­sy­je au­gu­si“, – ma­lo­niai kal­ba Ri­ta.

Jei ne­šio­sie­si vai­kys­tę su sa­vi­mi, nie­ka­da ne­sen­si

R.Ge­gu­žie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad ke­ra­mi­ką į jos gy­ve­ni­mą pa­mė­tė­jo li­ki­mas. Mo­te­ris ne tik bai­gė ke­ra­mi­kos moks­lus, bet ir iš­lai­kė vai­ra­vi­mo eg­za­mi­nus. Aly­tiš­kė di­džiuo­ja­si sa­vi­mi, kad nu­ga­lė­jo bai­mę vai­ruo­ti ir da­bar ga­li pa­siek­ti ato­kius Dzū­ki­jos kam­pe­lius, nu­va­žiuo­ti bet kur su sa­vais rei­ka­lais.

Jos au­to­mo­bi­lis vi­suo­met pa­krau­tas… meš­ki­nų. Ša­lia jos prie­ki­nę sė­dy­nę vi­suo­met už­ima Ru­dol­fas, su­lig pa­čia di­du­mo meš­ki­nas. Už­pa­ka­li­nė­je sė­dy­nė­je įsi­tai­sę Al­bi­nu­kas, Ram­tam­tu­kas, Jo­nu­kas, iš vi­so aš­tuo­ni rud­no­siu­kai.

Toks eki­pa­žas ne vien to­dėl, kad Ri­tos kaž­kur daž­niau­siai lau­kia vai­kai, bet kad meš­ki­nas – tvir­ty­bės ir sau­gu­mo sim­bo­lis.

„Pa­pras­tai vi­sa­da sku­bu, va­žiuo­ju su sa­vo min­ti­mis ir, žiū­rėk, vin­giuo­tuo­se ke­liuo­se ta­ve stab­do, pra­šo pa­vė­žė­ti. O ma­no kiek­vie­na mi­nu­tė su­skai­čiuo­ta. Da­bar va­žiuo­ju ra­miai, nes vi­sos ke­lei­vių vie­tos už­im­tos. Gal ir keis­tai kai kam nu­skam­bės, bet aš ga­liu iš­va­žiuo­ti be vai­ruo­to­jo tei­sių, bet be Ru­dol­fo – nie­ka­da. Jis rim­to snu­ku­čio, kaip koks vai­ra­vi­mo ins­pek­to­rius“ – daug mie­lai šyp­so­si mo­te­ris.

Vai­ruo­to­ja su meš­ki­nais Dzū­ki­jo­je pa­si­tin­ka­ma ir­gi su šyp­se­na.

Va­sa­ros Ri­tai – dar­by­me­čio me­tas. Kal­ba, kad rim­tes­nių atos­to­gų ne­tu­rė­ju­si jau tris va­sa­ras.

„Bet ir mal­dos ne­ap­lei­džiu. Aš ti­kiu, ir mū­sų su vy­ru Pet­ru už­au­gin­ti vai­kai ti­ki ma­no pa­lai­mi­ni­mais, pra­šo juos pa­lai­min­ti prieš ke­lio­nes, at­sa­kin­gus mo­men­tus. Tu­riu sa­vų mal­de­lių. Pa­si­mel­džiu ir au­to­mo­bi­ly­je, ir kur nors ei­da­ma.

Ei­lė­raš­čių ne­ku­riu, bet juos no­riai de­kla­muo­ju, ant sce­nos drą­siai li­pu. Skai­tau ei­lė­raš­čius apie an­ge­lus. Tu­riu ak­to­rys­tės do­va­ną, Die­vu­lis ge­rą bal­są da­vė. O ir ma­no an­ge­lai pa­de­da bū­ti drą­siai prieš au­di­to­ri­ją“, – at­vi­rai kal­ba me­ni­nin­kė.

Toks jau jos gy­ve­ni­mo bū­das, sti­lius. Ir tik­rai ne kiek­vie­nam tik­tų, ne kiek­vie­nam to­kios min­tys gim­tų, o Ri­tą toks jau­nat­viš­ku­mas da­ro ža­vią. Juk ne vel­tui tei­gia­ma, jei ne­šio­sie­si vai­kys­tę su sa­vi­mi, nie­ka­da ne­sen­si.

Ji ne­įsi­vaiz­duo­ja gy­ve­ni­mo be gė­lių. Ža­vi­si nuo dil­gė­lės iki gau­sios žie­dų be­ga­ly­bės. Tei­gia, kad gė­lės me­ni­nin­kui yra jė­ga, o jis tos jė­gos da­lis.

Ir pa­ti aly­tiš­kė jų daug au­gi­na, vi­sa­da na­mų erd­ves puo­šia puokš­tės. Kur­ti kom­po­zi­ci­jas mo­te­riai pa­tin­ka, tik lai­ko sto­ko­ja. Ta­čiau jau an­tri me­tai ją, kaip pa­ti sa­ko, ve­ža pie­nės pū­kas. Jo vaiz­dų pa­gau­sė­jo ant lėkš­čių, va­zų, ap­ran­gos. Net ir dai­ną apie pie­nės pū­ką iš­mo­ko.

„Di­dži­ą­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį aš vis­ką da­riau su pirš­ti­nė­mis. Anuo­met bū­čiau ne­pa­ti­kė­ju­si, kad bus lai­kas, kai il­gam įmerk­siu pli­kas ran­kas į mo­lį“, – pa­šne­ke­sį bai­gia tau­to­dai­li­nin­kė R.Ge­gu­žie­nė.