Ar vie­nuo­lės – ypa­tin­gi žmo­nės, ša­lia ku­rių rei­kė­tų vaikš­čio­ti pirš­tų ga­lais, o klau­si­mus už­duo­ti at­sar­giai, ne­lie­čiant te­mų ta­bu? In­ter­viu su se­se­ri­mi Ema­nu­e­le (nuotr.) nuo pir­mų mi­nu­čių su­griau­na pa­na­šius ste­re­o­ti­pus ir lie­ka at­vi­ras tet a tet te­te-a-te­te su iš­min­ti­mi ir ge­ru­mu švy­tin­čia pa­šne­ko­ve. „Dar ne­su­si­dė­jau daik­tų, ži­no­ma, gai­la, kad ten­ka iš­vyk­ti. Pa­mi­lau Aly­tų ir jo žmo­nes, čia pra­bė­go ma­no jau­nys­tė ir ne­ma­ža da­lis gy­ve­ni­mo. Vie­nuo­ly­ne duo­da­me pa­klus­nu­mo įža­dus, bet ne­tu­ri­me pa­ža­do, kad ga­lė­si­me vi­są gy­ve­ni­mą pra­leis­ti vie­no­je vie­to­je. Aš iš­vyks­tu į Šv. Elž­bie­tos se­se­rų kon­gre­ga­ci­jos vie­nuo­ly­ną Kau­ne“, – apie sa­vo at­si­svei­ki­ni­mą su Dzū­ki­jos sos­ti­ne, ku­rio­je pra­lei­do 16 me­tų, se­suo Ema­nu­e­lė kal­ba su ta pa­čia gied­ra šyp­se­na. Ji at­vi­rai pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­tir­tis ir mud­vi drau­ge svars­to­me: ko­dėl šiuo­lai­ki­nė vi­suo­me­nė taip ma­žai ži­no apie vie­nuo­lių gy­ve­ni­mą?

– Se­se Ema­nu­e­le, šian­dien to­kia be­vil­tiš­kai pil­ka gruo­džio die­na, kad ei­da­ma į vie­nuo­ly­ną pa­gal­vo­jau – kaip Jums, vie­nuo­lei, pa­vyks­ta iš­sau­go­ti gy­ve­ni­mo spal­vas kas­die­ny­bė­je?

– Tą pil­ku­mą ma­to­me vi­si, bet mal­da ir ry­šys su Die­vu lei­džia ki­taip pa­ma­ty­ti pa­sau­lį ir kiek­vie­ną die­ną, net to­kią niū­rią. Pra­de­di ry­tą su mal­da, ti­kė­ji­mu, tai yra di­de­lė pa­gal­ba. Bet juk nor­ma­lu, kad kar­tais ir nuo­tai­ka pras­ta, ir ry­te kel­tis ne­si­no­ri. Pa­gal­vo­ju, kiek pa­sau­ly­je yra žmo­nių, ku­rie kas­dien ke­lia­si la­bai anks­ti? Net­gi va­žiuo­ja į dar­bą į ki­tą mies­tą, ir tai yra di­de­lė au­ka. Štai ma­no pus­se­se­rė vai­ruo­ja tro­lei­bu­są Vil­niu­je, ji ke­lia­si 2 va­lan­dą nak­ties. Tai gir­dė­da­ma aš su­klūs­tu ir sa­kau, kad vis­kas man yra la­bai ge­rai!

– Smal­su, kiek lai­ko įpras­tai per die­ną pra­lei­džia­te mal­do­je?

– Pa­gal krikš­čio­niš­ką tra­di­ci­ją ir sa­vo dar­bą, ben­dra­vi­mą su žmo­nė­mis, net­gi ėji­mą – vis­ką ga­li­ma pa­vers­ti mal­da, per­sunk­ti gy­ve­ni­mą ti­kė­ji­mu. Taip, ga­li­ma sa­ky­ti, kad mal­da su­da­ro di­dži­ą­ją ma­no die­nos da­lį, bet tik­rai ne vi­są. Kar­tais vis tiek ati­tols­ti, tai nor­ma­lu, vi­si esa­me žmo­nės.

– Ar Šv. Elž­bie­tos se­se­rų kon­gre­ga­ci­ja lei­džia vie­nuo­lėms tu­rė­ti pa­sau­lie­ti­nę pro­fe­si­ją? Klau­siu to­dėl, kad įdo­mu, kaip at­ran­da­te sau ar­ti­mą veik­lą.

– Taip, se­se­rys ga­li tu­rė­ti pro­fe­si­ją, bet ne bet ku­rią. Jos ga­li bū­ti so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, me­di­ci­nos se­se­lės, nes tai su­si­ję su vie­nuo­li­jos cha­riz­ma – tar­nys­te li­go­niams. Mū­sų vie­nuo­ly­nas įkur­tas 19 am­žiu­je, ku­ris bu­vo pan­de­mi­jų, ka­rų lai­kas, o Šv. Elž­bie­tos se­se­rys slau­gė su­žeis­tuo­sius ir gy­dė li­go­nius. Ne­su me­di­ci­nos se­se­lė, bet ir be spe­cia­laus iš­si­la­vi­ni­mo pen­ke­rius me­tus slau­giau mo­čiu­tes ten, kur da­bar iš­va­žiuo­ju. Kau­ne mes tu­rė­jo­me prie vie­nuo­ly­no se­ne­lių na­mus ir glo­bo­jo­me se­ne­les mo­te­ris. Į ma­no vie­tą vie­nuo­ly­ne Aly­tu­je at­vyks­ta se­suo Da­nie­lė, ku­ri bai­gė so­cia­li­nį dar­bą ir dirbs Aly­taus hos­pi­se.

– Iš kur esa­te ki­lu­si?

– Iš Vil­niaus kraš­to, Šal­či­nin­kų ra­jo­no, But­ri­mo­nių kai­mo. Mū­sų kai­me sto­vė­jo va­di­na­mie­ji „alyt­na­miai“ – apie Aly­tų tiek ir ži­no­jau. Ir dar va­ži­nė­jo toks au­to­bu­sas Šal­či­nin­kai–Aly­tus, de­šimt me­tų gy­ve­no­me pa­čiuo­se Šal­či­nin­kuo­se. Jau­ni­mui no­ri­si pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo vai­kys­tę, bet pa­ste­bė­jau, kad man sun­ku kaž­ką iš jos pri­si­min­ti. Pa­sau­lie­tiš­kų įspū­džių, kaip į dar­že­lį ėjau ar pa­na­šiai, be­veik ir ne­iš­li­ko. Bet pa­tir­tis baž­ny­čio­je pri­si­me­nu la­bai ge­rai. Ma­no tė­vai gie­do­jo cho­re, o te­ta bu­vo var­go­ni­nin­kė. Lo­ty­niš­kai nie­ko ne­su­pras­da­vau, bet man, kaip vai­kui, la­biau­siai įstri­go kaž­koks šven­tu­mo slė­pi­nys. Li­ko įspū­dis vi­sam gy­ve­ni­mui – lo­ty­niš­kai gie­da­mos eg­zek­vi­jos už mi­ru­sius „Re­qui­em aeter­nam do­na eis Do­mi­ne“. Aš vis gal­vo­jau: „Ko­dėl jie tai kar­to­ja, tur­būt tai la­bai svar­bi mal­da?“ Tik pas­kui su­ži­no­jau, kad čia „Am­ži­ną­jį atil­sį duok mi­ru­siems, Vieš­pa­tie“... Vai­kys­tė pra­bė­go ta­ry­bi­niais lai­kais, bet ma­no šei­ma vi­są lai­ką bu­vo la­bai gi­liai ti­kin­ti. Tė­vai – pa­pras­ti žmo­nės, tė­ve­lis dir­bo me­lio­ra­ci­jo­je, o ma­ma 40 me­tų bu­vo pa­šti­nin­kė. Mes, vai­kai, ma­mai pa­dė­da­vo­me iš­ve­žio­ti dau­gy­bę laik­raš­čių ir žur­na­lų, tais lai­kais vi­si juos skai­tė. Tu­riu tre­jais me­tais jau­nes­nę se­sę, da­bar ji gy­ve­na Var­šu­vo­je, au­gi­na duk­rą. Se­sers gy­ve­ni­me taip pat bu­vo lū­žis, kai ji no­rė­jo tap­ti vie­nuo­le. Pri­si­me­nu, kai ma­ma at­va­žia­vo pas ma­ne į vie­nuo­ly­ną Vroc­la­ve ir pa­sa­kė: „Iš­pro­tė­jo ir an­tra“… To­kia re­ak­ci­ja bu­vo tik dėl se­sės, o dėl ma­nęs – ne! Už ši­tą ma­lo­nę tė­ve­liams esu la­bai dė­kin­ga. Vie­nuo­ly­ne gir­dė­jau įvai­rių is­to­ri­jų, kaip duk­ras tė­vai iš­va­ro iš na­mų, nes jiems per sun­ku pri­im­ti jų ap­si­spren­di­mą. Man nie­kas ne­pri­eš­ta­ra­vo, tik vė­liau ma­ma pri­si­pa­ži­no ne­ti­kė­ju­si, kad iš­tver­siu. Tė­ve­lis dar pa­klau­sė, ko­dėl no­riu ei­ti į vie­nuo­ly­ną, juk ten „bus sun­ku“. Kiek jis pats su­pra­to tą „sun­ku“, nes aš taip pat ta­da nie­ko ne­su­pra­tau... Ži­no­te, kai man bu­vo 19 me­tų ir ap­si­spren­džiau bū­ti vie­nuo­le, ta­da bu­vau tik­res­nė sa­vo pa­šau­ki­mu nei da­bar. O ne­bus dėl sa­vo pa­šau­ki­mo?

– Ko­dėl?

– Nes da­bar tu­riu vi­siš­kai ki­to­kią gy­ve­ni­mo pa­tir­tį, su ku­ria gal ne­la­bai to­kį spren­di­mą ir pri­im­čiau. Ne­su­pras­ki­te, kad kaž­kas bu­vo blo­gai. Kaip ir ki­to­se pro­fe­si­jo­je, tai jo­kiu bū­du nė­ra nu­si­vy­li­mas, tie­siog daug iš­gy­ven­ta, su­vok­ta ir su­pra­ti­mas tie­siog ki­toks.

– Žiū­rint į Jū­sų šyp­se­ną at­ro­do, kad esa­te la­bai lai­min­gas žmo­gus, tie­sa?

– Sten­giuo­si bū­ti lai­min­ga. Ne, aš esu lai­min­ga! Ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tu­riu kaž­ko­kių pro­ble­mų, bet tu­rė­jau svy­ra­vi­mų pa­šau­ki­me, bu­vo la­bai sun­ku, at­ro­dė, kad ne­iš­tver­siu. Aš mel­džiau­si ir ne­bu­vau pa­lik­ta vie­na, nes tu­rė­jau dva­sios tė­vus, su ku­riais vi­sa­da ga­lė­jau pa­si­kal­bė­ti ir at­si­rem­ti.

– Se­se Ema­nu­e­le, kaž­kaip ne­su­si­mąs­čiau, kad vie­nuo­lės pa­čios pa­si­ren­ka sau nau­ją var­dą. Ar sun­kiai ra­do­te sa­vą­jį?

– Tai la­bai at­sa­kin­gas žings­nis, nes var­dą juk pa­si­ren­ki vi­sam gy­ve­ni­mui. Pa­ra­šiau dau­gy­bę la­pe­lių, il­gai svars­čiau, nes ne­no­rė­jau, kad ma­no var­do ne­iš­tar­tų. Ka­dai­se se­sėms var­dus duo­da­vo net jų neat­si­klau­sę. Kai jos ap­si­vilk­da­vo abi­tus ir su­ži­no­da­vo sa­vo nau­jus var­dus, kar­tais net pa­čios jo ne­pri­si­min­da­vo. Iš­ei­da­vo ir klaus­da­vo: o koks ma­no var­das? Aš pa­si­rin­kau Ema­nu­e­lės var­dą, ku­ris iš­ver­tus iš heb­ra­jų kal­bos reiš­kia „Die­vas su mu­mis“. Nau­ją var­dą vie­nuo­lėms su­tei­kia, kai įvel­ka į abi­tą, o po me­tų no­vi­cia­to jau duo­di am­ži­nuo­sius įža­dus.

– Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je tai la­bai keis­ti da­ly­kai – nau­jas var­das, Die­vo su­ža­dė­ti­nės žie­das, am­ži­nie­ji įža­dai… Jie tu­ri ne­nu­sa­ko­mos pa­slap­ties, tie­sa?

– Tik­ra tie­sa. Ne­se­niai su­ti­kau pa­žįs­ta­mo ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos klie­ri­ko, ku­ris pri­ėmė su­ta­ną, auk­lė­to­ją. Ji da­ly­va­vo ce­re­mo­ni­jo­je ir pri­si­pa­ži­no ver­ku­si dau­giau nei jau­nuo­lio ma­ma. Ši pa­tir­tis tik­rai yra la­bai ypa­tin­ga, ypač pa­sau­lie­čiams, nes gal­būt mes jau pri­pra­to­me. Gra­žu, kad ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je įšven­ti­ni­mo ce­re­mo­ni­ja yra vie­ša, vi­si ma­to, kaip klie­ri­kai iš­ei­na pa­sau­lie­tiš­kais dra­bu­žiais, o grįž­ta jau vil­kė­da­mi su­ta­no­mis. Pas mus, vie­nuo­ly­ne, ce­re­mo­ni­ja už­da­ra. Nie­kas jos ne­ma­to, net tė­vai. Su jais vie­nuo­lės su­si­tin­ka po ke­lių sa­vai­čių, kai jau įpran­ta vaikš­čio­ti su abi­tu.

– Sun­ku įpras­ti?

– Nie­ko ypa­tin­ga, tie­siog tu­ri tru­pu­tį aukš­čiau ko­jas kel­ti, kad ne­už­si­ka­bin­tum. Rei­kia prak­ti­kos. Yra to­kia pa­tar­lė, kad „ne dra­bu­žis da­ro iš ma­nęs vie­nuo­lę“, bet pa­sa­ky­siu, kad ir da­ro. Man la­bai pa­tin­ka ne­šio­ti abi­tą, nes jis yra ma­to­mas ma­no pri­klau­so­my­bės Die­vui žen­klas. Aš ne­bi­jau jo ne­šio­ti, man jis la­bai gra­žus. Tai – ti­kė­ji­mo liu­di­ji­mas, mes abi­tą ne­šio­ja­me vi­są lai­ką, ne­tu­ri­me jo­kių ki­tų dra­bu­žių.

– O ke­lias at­gal iš vie­nuo­lys­tės į pa­sau­lie­ti­nį gy­ve­ni­mą ar yra?

– Nie­kas mū­sų ne­lai­ko, at­ėjo­me sa­vo lais­va va­lia. Bū­na, kad iš­ei­na se­se­rys. Bet nuo am­ži­nų­jų įža­dų mus ga­li at­leis­ti tik po­pie­žius, jei se­sė dar ne­tu­ri jų – ta­da leng­viau. Mes duo­da­me tris įža­dus, pa­gal ku­riuos gy­ve­na­me: skais­tu­mo, ne­tur­to ir pa­klus­nu­mo. Sa­vo va­lią pa­ti­ki ki­tam ir jo­kio pa­si­rin­ki­mo ne­lie­ka, nei aš pa­ti at­va­žia­vau į Aly­tų prieš 16 me­tų, nei aš pa­ti iš­va­žiuo­ju…

– Pa­si­ilg­si­te Aly­taus?

– Apie Aly­tų bus tik nuo­sta­biau­si pri­si­mi­ni­mai! Pa­mi­lau ši­tą mies­tą ir jo žmo­nes, čia pra­ėjo ma­no jau­nys­tė. Tiek mei­lės ir ge­ru­mo pa­ty­riau. Pa­gal­vo­ju, kad pa­ti Die­vo ap­vaiz­da ma­ne čia at­ve­dė. At­va­žia­vo­me 2005 me­tų va­sa­rą, kai Kau­ne bu­vo nu­spręs­ta ne­be­sta­ty­ti vie­nuo­ly­no. Vys­ku­pas Ri­man­tas Nor­vi­la svars­tė, kad ga­lė­tu­me įsi­kur­ti Aly­tu­je. Vy­res­nio­ji se­sė Jo­lan­ta, tuo me­tu vie­šė­ju­si pas vys­ku­pą, pa­sa­ko­jo, kaip jis ap­si­spren­dė ir pa­siū­lė: „Pa­skam­bin­ki­me Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jai!“ Skam­bu­tis ku­ni­gą Da­rių Va­si­liaus­ką pa­sie­kė vai­ruo­jan­tį, te­ko ša­li­ke­lė­je su­sto­ti, nes ži­nia bu­vo ne­ti­kė­ta. Štai to­kia is­to­ri­ja. O Aly­tus, kol aš ja­me gy­ve­nau, la­bai pa­si­kei­tė, iš­gra­žė­jo. Ir mū­sų vie­nuo­ly­nas įsi­kū­ręs la­bai gra­žio­je vie­to­je, ša­lia Svei­ka­tin­gu­mo ta­ko. Su se­sė­mis tu­ri­me dvi­ra­čius ir net­gi tu­rė­jo­me to­kį sa­vo rei­są po mies­tą, pės­čių­jų ta­ku, per Tūks­tant­me­čio til­tą, Pir­mą­jį Aly­tų. Man te­ko ma­lo­nė, ku­ri la­bai pra­tur­ti­no ma­no gy­ve­ni­mą Aly­tu­je, nes ma­ne pa­kvie­tė ver­tė­jau­ti įvai­riems mies­to sa­vi­val­dy­bės pro­jek­tams iš len­kų kal­bos. Tai bu­vo tik­ra do­va­na, nors dar­bas ne iš leng­vų­jų, kai tu­ri gal­vo­ti dviem kal­bo­mis. Vi­sa, ką pa­ty­rė­me, kiek pa­žin­čių, drau­gys­čių man da­vė šis už­si­ė­mi­mas – tai nuo­sta­bu! Re­gis, bu­vau ak­ty­vi aly­tiš­kė, mė­gau lan­ky­tis įvai­riuo­se mies­to ren­gi­niuo­se, ben­drau­ti su žmo­nė­mis, nors yra toks ste­re­o­ti­pas, kad vie­nuo­lė tu­ri bū­ti už­si­da­riu­si na­muo­se, man jau­ni­mas tą pa­tį kar­tais sa­ko...

– Ne­pa­klau­sia, pa­vyz­džiui, ar nau­do­ja­te iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną?

– Iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną vie­nuo­ly­ne Aly­tu­je tu­ri­me, bet vie­ną vi­soms, nau­do­ja­me, kai pri­rei­kia. O kai įsto­jau į vie­nuo­ly­ną Vroc­la­ve, į na­mus ga­lė­jo­me pa­skam­bin­ti per Ve­ly­kas ir Ka­lė­das… Da­bar to­kių griež­tų rei­ka­la­vi­mų ne­be­li­ko. Ne­be­at­ei­na į vie­nuo­ly­ną ir to­kios jau­nu­tės mer­gai­tės, kaip mes ka­dai­se, bū­da­mos 18–20 me­tų am­žiaus, įsto­jo­me. Tie­siog pa­sau­lis la­bai spar­čiai kei­čia­si, ne­be­li­ko ir tam tik­rų pa­ma­ti­nių ver­ty­bių. 1995 me­tais, kai da­viau pir­muo­sius įža­dus, mū­sų, jau­nų­jų se­sių, bu­vo apie pu­sę šim­to, o da­bar yra tik pen­kios. Ma­žė­ja pa­šau­ki­mų. Kar­tais žiū­riu į da­bar­ti­nį jau­ni­mą ir man taip no­ri­si pa­lies­ti jų šir­dis, bet su­pran­tu, kaip tai yra sun­ku pa­sau­ly­je, kur tech­no­lo­gi­jos val­do, o jie pen­kių mi­nu­čių ra­miai ne­iš­sė­di be te­le­fo­no...

– Ar ge­rai jau­čia­tės šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je?

– Su­pran­ta­ma, kad pa­tin­ku ne vi­siems. At­va­žia­vu­si į Aly­tų dės­čiau ti­ky­bą ke­tu­rio­se mies­to mo­kyk­lo­se. Tuo me­tu kaip tik bai­gi­nė­jau pe­da­go­gi­kos ir te­olo­gi­jos stu­di­jas Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Iš vi­sų mo­kyk­lų iš­ėjau, bet iki šiol dir­bu Aly­taus pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tre, nes man ten ge­riau­siai pa­tin­ka.

– Ko­dėl?

– Per 16 me­tų Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tre su­ti­kau ir la­bai daug ge­rų vai­kų, bet pra­džio­je bu­vo ne­leng­va. Net di­rek­to­rius sa­kė: „Jei bus sun­ku, mes tik­rai at­ei­sim ir pa­dė­sim!“ (Juo­kia­si). Pri­si­me­nu sa­vo pir­mą pa­mo­ką, kai at­ėjau į kon­fe­ren­ci­jų sa­lę, ku­rio­je lau­kė 30 vai­ki­nų. Šian­dien man tai bū­tų vi­siš­kai ki­to­kia pa­tir­tis, bet aš pri­si­me­nu ir tai, kaip prieš 16 me­tų žmo­nės į mus, vie­nuo­les, žiū­rė­da­vo Aly­taus gat­vė­se... Ne, man tik­rai ne­rei­kė­jo pra­šy­ti Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cen­tro di­rek­to­riaus pa­gal­bos! Iš­mo­kau ben­drau­ti su tais jau­nuo­liais, vi­są lai­ką jiems kar­to­ju, kad tu­ri dė­ko­ti Die­vui už ga­li­my­bes, ku­rias duo­da ši­ta mo­kyk­la. La­bai no­ri­si jiems pa­dė­ti.

– Gal ga­li­te pa­dė­ti ir ki­tiems, ieš­kan­tiems ty­los, ra­my­bės, san­tar­vės su sa­vi­mi ad­ven­to lai­ku? Tu­ri­te ko­kį re­cep­tą?

– Kar­tais net ste­biuo­si iš­gir­du­si, kad žmo­nės pui­kiai su­pran­ta ir jau­čia ad­ven­to pras­mę, pa­pras­tą kas­die­ny­bės rim­tį. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip tai tu­rė­tų vyk­ti šia­me pa­sau­ly­je, bet gal tai ir bū­tų mal­da? Pa­vyz­džiui, se­no­vi­nės ra­ro­tų mi­šios auš­tant? Ne­pa­ti­kė­si­te, kai dir­bau Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je, ku­rios ka­pe­lio­nu bu­vo ku­ni­gas Mi­ros­la­vas Dov­da, kiek­vie­ną ad­ven­to ry­tą gro­da­vau ra­ro­tų mi­šio­se. Su­si­rink­da­vo pil­na kop­ly­čia jau­ni­mo 7 va­lan­dą ry­to, net pi­pi­riu­kai pir­mak­la­siai, at­ei­da­vo ir mo­ky­to­jai. Ne­ži­nau, ar da­bar tai vyks­ta gim­na­zi­jo­je, bet ra­ro­ti­nės mi­šios yra vie­nas tų iš­skir­ti­nių ad­ven­to švie­su­liu­kų. Ma­ny­ki­me, kad mums rei­kė­tų dau­giau pa­mąs­ty­mo, mal­dos, ben­dra­vi­mo. Iš­jung­ti te­le­fo­ną, iš­ei­ti iš na­mų su kaž­kuo su­si­tik­ti… Man ti­kė­ji­mas vi­są lai­ką bu­vo svar­bus, bet ir aš ne­gi­miau abi­te. Bu­vo eta­pas, kai mes su se­se­ri­mi, bū­da­mos pa­aug­lės, la­bai daug lai­ko pra­leis­da­vo­me baž­ny­čio­je. Ir aš liu­di­ju jau­ni­mui, kad tą lai­ką la­bai ver­ti­nu, ne­si­gai­liu nė vie­nos va­lan­dos, ku­rią bū­da­ma jau­na ati­da­viau Baž­ny­čiai. Vie­nuo­ly­nas ma­ne už­de­gė, at­ėjau jaus­da­ma pa­šau­ki­mą, bet bu­vau la­bai ra­mi ir san­tū­ri, o da­bar ma­to­te ko­kia esu? Juo­kau­ju!

Ma­nau, kad kiek­vie­nam žmo­gui la­bai svar­bu yra jaus­tis sa­vo vie­to­je. Kai bu­vau vai­kas, su vy­res­niuo­ju bro­liu ir se­se­ri­mi žais­da­vo­me mo­kyk­lą. Aš bu­vau mo­ky­to­ja ir sva­jo­jau tuo me­tu tap­ti mo­ky­to­ja. Kai pra­dė­jau lan­ky­ti mu­zi­kos mo­kyk­lą ir gro­ti var­go­nais baž­ny­čio­je, jau no­rė­jau už­au­gu­si bū­ti var­go­ni­nin­ke. (Ir Aly­tu­je Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jo­je gro­jau vi­sus tuos me­tus var­go­nais ir va­do­va­vau jau­ni­mo cho­re­liui ir su­au­gu­sių­jų  cho­rui. Dar  no­rė­čiau pa­si­gir­ti ir pa­dė­ko­ti Aly­taus Šv. Ka­zi­mie­ro pa­ra­pi­jos ti­kin­tie­siems už tai, kad per tuos me­tus vi­si baž­ny­čio­je su­si­rin­kę gie­do­jo­me ir šlo­vi­no­me Vieš­pa­tį Die­vą kar­tu, per ben­druo­me­ni­nį gie­do­ji­mą Eu­cha­ris­ti­jos Šven­ti­mo me­tu).

O ga­liau­siai at­ėjo pa­šau­ki­mas bū­ti vie­nuo­le, bet ta­pau ir ti­ky­bos mo­ky­to­ja, ir Vroc­la­ve var­go­nų mo­kyk­lą bai­giau. Kar­tais pa­gal­vo­ju – nie­ko sau, juk vis­kas iš­si­pil­dė, ko aš gy­ve­ni­me troš­kau!

Saulė Pinkevičienė