Kai gyvenime susitinka žmonės, kuriems lemta susitikti
Bendraujant su žinoma kėdainiete Nijole Naujokiene apima jausmas, kad sutikai laimingą žmogų. Visada pasitempusi, optimistiškai nusiteikusi. Veide – nuolat natūrali šypsena, kuri yra tarsi Nijolės sėkmės garantas. Ir nors amžius jau leistų užsiimti vien gyvenimo malonumais, pokalbis atskleidžia, kad ji vis dar yra kupina pavydėtinos energijos ir planų, kuriuos trokšta įgyvendinti.
Lietuvoje gerai žinomai politikei, buvusiai Kėdainių rajono merei ir vicemerei, savivaldybės administracijos vadovei dabar didžiausios rajono tarybos frakcijos vadovei nuolat tenka girdėti ir daug pagyrimo žodžių, ir kritikos, tenka išgirsti ir pramanų.
Kartais net atrodo, kad Kėdainiuose ji vienų labiausiai gerbiamas, o kitų kone labiausiai puolamas žmogus, tačiau visa atlaikyti jai padeda tikėjimas ir tvirtas užnugaris: bendražygiai, laiko patikrinti draugai ir, svarbiausia, šeima. Būtent apie ją ir susėdame pasikalbėti su ponia Nijole simbolišką datą – Šeimos dieną.
Malonūs įsipareigojimai anūkams
Paprašyta įvardinti, koks yra jos ypatingiausias prisiminimas, susijęs su šeima, N. Naujokienė nesudvejoja: „Labai laukiau pirmojo gimstančio vaikaičio. Gimė nuostabi mergaitė.
Vos gimusios jos nuotrauką laikiau ant savo darbo stalo.Didžiausias Nijolės Naujokienės turtas – trys vaikai: dukros Lina ir Giedrė bei sūnus Nerijus./Asmeninio archyvo nuotr.
Urtė, o netrukus ir Adomėlis, auga mano akyse.
Esu dėkinga vaikams, kad persikėlė iš Kauno į Kėdainius, nors laikinojoje sostinėje žentas Paulius turėjo susikūręs puikias gyvenimo sąlygas, – kalba laiminga moteris. – Man, kaip mamai ir močiutei, labai svarbu matyti juos dažniau.
Dabar aš gaunu malonių įpareigojimų anūkus nuvežti į mokyklą, parvežti, jie ateina pas mane į namus ir darbą. Man nepaprastai svarbu ir neapsakomai gera skaityti jiems knygas, su jais bendrauti.“
N. Naujokienė taip pat džiaugiasi, kad Kėdainiai lengvai priėmė dukros Giedrės vyrą, rajono vicemerą Paulių Aukštikalnį, kuriam, anot jos, nebuvo problemų su darbais, nebuvo sunku susirasti draugų, nebuvo sudėtinga įsitvirtinti politikoje.
„Kai matau, kad dabar jis jau savas čia – džiaugiuosi“, – šypsosi pašnekovė ir priduria, kad kauniečiui Pauliui Kėdainiuose įsitvirtinti padėjo jo charakterio bei būdo savybės – padorumas, darbštumas, nuoširdumas ir atvirumas. – Jis neturi užslėptų ketinimų ir žmonės tą mato. Be to, Paulius labai komunikabilus ir visuomeniškas.
Stipri Pauliaus tėvų šeima jį užaugino puikiu žmogumi.
Mano dukra Giedrė yra uždaresnė, todėl jie vienas kitam ir tinka.“
P. Aukštikalnis žmonos mamą mato ir kasdienybėje, ir politikoje. Pastarojoje ji, anot Pauliaus, stipri politinės komandos lyderė, su ypatingu užsidegimu atliekanti visus darbus.
„Ji moka mus palaikyti, pasidalina savo patirtimi ir išmintimi, kai to reikia, bet neužgesina kitų, – į klausimą, ar nesijaučia šalia įtakingos moters galbūt esantis jos šešėlyje, atsako jaunas vyras, o paklaustas, ar jį patį viešumas žeidžia, sako, kad ne. – Mes visi gyvename vis viešesnį gyvenimą. Visi viską mato, svarsto, aptarinėja, daro išvadas.
Bet aš žinau, kas esu, koks mano tikslas ir kokia mano šeima bei aplinka – viešumas man netrukdo.“
Mama moka apsaugoti
Dukra Giedrė augo šalia stiprios ir įtakingos mamos, kuri nuolat būdavo kartu, kai to labiausiai reikėdavo. O paklausta, ar teko kada kentėti dėl jos užimamų pareigų, vykdomų veiklų, priimtų sprendimų, jauna moteris, kiek pamąsčiusi sako: „Ne. Neteko.
O be to, mama mus visada saugodavo ir tebesaugo nuo negatyvo.
Augti šalia stiprios ir spalvingos asmenybės gal ir nėra labai paprasta, bet labai įdomu! Aš susimąstau apie tai ir padariau išvadą, kad su mama man labai pasisekė.
Kažkokiu stebuklingu būdu ji visada šalia manęs, kuomet labiausiai ji man reikalinga.
Paulius Aukštikalnis su žmona Giedre ir vaikais niekada nepraleidžia progų pasivažinėti dviračiais./Asmeninio archyvo nuotr
.Mokiausi mokykloje, mama toje mokykloje dirbo mokytoja, todėl, žinoma, mokslai buvo sužiūrėti, – šypsosi moteris. – Mama buvo mano biologijos mokytoja. Už biologijos valstybinį egzaminą gavau šimtuką ir įstojau ten, kur ir norėjau. Mama patarė renkantis specialybę ir tikrai taikliai.
Ji visada savo pavyzdžiu rodė, kaip reikia būti stipria moterimi, nesiskųsti, o spręsti problemas, kaip reikia savimi pasitikėti, atkakliai dirbti ir niekada nepasiduoti.
Tai ji padėjo pagrindą formuojantis mano vertybėms, kurių pagrindu gyvenu, renkuosi draugus, išsirinkau ir puikų vyrą, auklėju vaikus.
Išaugino mama man ir puikų brolį, ir nuostabią sesę, sukūrė tokią šeimą, kuri yra mano stiprybė ir laimė.
Mama – protinga, gera ir išmintinga moteris. Visada ja galėjau ir galiu pasitikėti, gaunu iš jos puikius patarimus.“
Trauktis neketina
Paklausta, kodėl būdama daug profesinėje srityje pasiekusia mokytoja, tapusia savo srities eksperte ir prisidėjusia net prie vadovėlių rašymo, galiausiai pasirinko politiką, N. Naujokienė juokiasi: „Politikoje įdomu tai, kad gali ir pats veikti, siūlyti idėjas bei gali įgalinti veikti kitus.
Palyginčiau tai su geros intelektualios knygos skaitymu, kurioje persipina romantika ir psichologija, filosofija ir detektyvas, kur verda romantiški žaidimai ir kraštutinės aistros, įdomūs sprendimai.
Vieni lieka stebėtojais, o aš dar galiu „sukurti“ kažką panašaus į gerą romaną ir kartu gyventi įdomų ir pilną įvykių gyvenimą.“
Jos nuomone, politinis gyvenimas yra gyvenimas su savo pliusais ir minusais. Jis būna toks, kokia yra aplinka, kokie žmonės jame dalyvauja ir koks „istorinis“ palikimas tau perduotas.
„Išsišokimus politikoje priimu kaip „realybės šou“ elementus, kuriuos tik stebiu, o pati nusipurtau ir toliau einu į priekį, – stebėtiną vidinę stiprybę atskleidžia N. Naujokienė. –
Man patinka gauti naujas pamokas ir taip stiprėti bei vis geriau suprasti žmogaus veikimo principus ir pasekmes.
Bet savo misiją vis dėlto matau kitaip: esu mokytoja iš prigimties (gimiau gi net per Mokytojo dieną), todėl noriu savo žinias perduoti. Mano planuose dar nėra numatytas pasitraukimas nei iš aktyvaus politinio, nei iš viešojo gyvenimo.
Tikrai aš turėjau daug įvairių galimybių ir sutikau įdomių, stiprių asmenybių. Už tai esu gyvenimui labai dėkinga. Kur bedirbau ir ką veikiau – viską dariau iš širdies ir su visu atsidavimu.“
Labai vertina draugus
Eidama per gyvenimą Nijolė džiaugiasi „užsiauginusi“ nuostabių, nuoširdžių sielos draugų, dešimtmečiais einančių koja kojon.
„Aš juos saugau ir jie mane taip pat. Pati kartais stebiuosi, kokį didelį padorių ir išmintingų žmonių ratą esu subūrusi apie save.
Be to, suaugome ir susiliejome su žento Pauliaus šeima. Visi nuostabiais vasarų savaitgaliais gyvename jų gimtojoje sodyboje Molėtuose. Daugybę metų apie tai svajojau.
Kai dirbau savivaldybės administracijos direktorės, merės, vicemerės pareigose, tokiam buvimui gamtoje neturėjau nei laiko, nei galimybių – dabar man tai – didžiausias malonumas, – atvirauja moteris. – Mane lanko ir nuolat linkėjimus siunčia mano buvę mokiniai. Dabar kai kurie yra mokslininkai, gydytojai, Seimo nariai ir t.t.Nijolė Naujokienė ypač brangina laiką su anūke Urte, tačiau jos dėmesio nestokoja ir jaunėlis Adomas. Netrukus moteris džiaugsis ir dukters Linutės pirmagimiu, kuris ką tik išvydo pasaulį./Asmeninio archyvo nuotr.
Su tais jaunais žmonėmis bendradarbiauju.
Esu nenutraukusi ryšių su savo mokslo draugais, klasiokais, senais bičiuliais. Mano pareigos leido tuos ryšius tik stiprinti.
Čia yra atrama, o politikoje yra kitos žaidimo taisyklės – aš žiūriu, kad jos nepersikeltų į asmeninį gyvenimą.“
Gyvenimo išbandymas – dukros liga
Tačiau N. Naujokienės gyvenimas nebuvo vien tik saulėtų dienų ir skardžių paukščių giesmių rinkinys. Ir nors optimizmo ir tvirtybės nestokojanti N. Naujokienė tikina, jog auginti tris vaikus jai visiškai nebuvo sunku, tačiau kartais ir jai užslinkdavo juodi debesys iš giedro dangaus. Moteris prisiminė, jog vienas iš tokių atvejų buvo jai išgirdus apie dukros ligą. Nors dabar tai skamba kaip blogas sapnas, tačiau tąkart stiprybės ir paguodos ji ieškojo ypatingą aurą turinčioje Paberžėje.
„Auginti vaikus man sunku nebuvo. Ir vargo nebuvo jokio.
Aš su džiaugsmu keldavausi 4–5 valandą ryto, kad išvirčiu visai dienai valgyti, rūbelius išlyginčiau, skalbinius išskalbčiau.
Šis įprotis liko iki šiol, – sunkiai suvokiamą darbštumą atskleidė pašnekovė. – Sunkiausias man asmeniškai momentas buvo net ne jų visų trijų paauglystė, o vieno iš vaikų, dukros, liga.
Tai buvo tai, su kuo negalėjau susitvarkyti remdamasi savo sprendimais ir patikrintais standartiniais metodais. Tada... nuvažiavau į Paberžę ir bažnyčioje maldose bei raudoje patikėjau viską Aukščiausiajam. Taip radau pastiprinimą.
Ir, ačiū Dievui, viskas išsisprendė, baigėsi gerai. Liksiu visada dėkinga draugams, kurie tada buvo su manimi, meldėsi, rūpinosi, palaikė.
Nuo to momento dar labiau matau kiekvieno žmogaus akių gylį skausme ir džiaugsme...“
Nijolė sakė, net nelabai žinanti, kaip pasireiškia vaikų paauglystė šeimoje, kai tėvai negali susikalbėti su savo vaikais.
„Ir mokykloje, kai dirbau, rasdavau su kiekvienu vaiku bendrą kalbą. Jie tokie nuostabūs, atviri, tiesmukiški, gyvenimo vėjų nenugairinti... Gal, kad į juos žiūriu su meile ir tik su gerais ketinimais? – susimąstė buvusi pedagogė. – Sunku pasakyt. O gal taip buvo... tiesiog man skirti geri ir sukalbami žmonės, jaunimas, asmenybės.“
Kaip vienas kumštis
Dukra Giedrė nuo visuomeninio gyvenimo stengiasi laikytis atokiai.
„Giedrė yra šeimos žmogus. Ji – tobula klasikinė mama ir namų židinio sergėtoja. Ir mane dar moka ir gali apsaugoti. Jos credo: namuose esame tėvai, vaikai, anūkai, seneliai ir apie darbus galima kalbėti tik kritiniu atveju.
Man sunkiausiai tai, na gal, sakyčiau, ne visada tai pavyksta, bet Giedrė gana greitai „taškus“ sudėlioja“, – juokiasi Nijolė.
Tiesa, pati Giedrė pripažįsta, kad pastarasis laikotarpis, kuomet ir vyras pasuko į politiką, nebuvo lengvas.
„Visus iššūkius priimu kaip pamokas, galimybę augti ir tobulėti kaip asmenybei.
Kaltinimai nebūtais dalykais pasinaudojant viena ar kita situacija, faktų iškraipymas ar tik dalies situacijos atskleidimas – negarbingų ir nelaimingų žmonių taktika. Aš pati nemėgstu verkšlenimų, iš nemalonių situacijų pasimokau, pasitikrinu draugus ir judu į priekį. Gyvenimas per brangus liūdėti, – įsitikinusi G. Aukštikalnienė.
Jauna moteris džiaugiasi, kad šeimoje yra kiekvieno iš jų stiprybė.
„Mes – kaip vienas kumštis ir džiaugsme, ir varge. Palaikome vienas kitą, diskutuojame, kuomet ieškome sprendimo, išsakome kritiką ir ją priimame, kartais lengviau, kartais sunkiau, bet žinome, kad ji išsakyta su pačiais geriausiais ketinimais.
Dar reikia mokėti džiaugtis paprastais, mažais dalykais, vienas kitu ir tiesiog būti gerais žmonėmis aplinkiniams, nes tai ir yra viso gyvenimo prasmė ir laimė – bent man ir mano šeimai“, – savo gyvenimo vertybėmis dalijosi moteris.
Buities reikalus dalinasi po lygiai
Prakalbus apie buitį ir šeiminius reikalus bei pasiteiravus, kaip pasidalina kasdieniais darbais šeimoje, Paulius sakė, jog labai stengiasi laikytis tam tikros lygybės, kad nereikėtų vienam kažkuriam tempti visos naštos.
„Kartu kuriame savo santykius, kartu rūpinamės ūkio bei buities reikalais.
Šeimoje esame pasiskirstę darbais. Pavyzdžiui, žmona rūpinasi dukros mokslais, o aš – sūnaus. Tačiau man šiuo atveju „pasisekė“, nes, panašu, kad sūnus savarankiškesnis, mažiau prašo pagalbos“, – šmaikštavo vyras.
O kas daro valgyti?
„Pusryčius darau aš, pietūs – tai jau kaip išeina – kartais dėl darbų liekame ir nevalgę, – o kas gamins vakarienę, sprendžiame arba burtų keliu, arba gamina tas, kuris pirmas atsiduria virtuvėje“, – vėl humoro jausmo nestokoja Paulius ir paklaustas, kas remontuoja namus, pridėjo:
„Aš ir remontuoju, ir rūpinuosi tais vadinamais ūkiškais reikalais. Tačiau mano žmonai tenka vis karts nuo karto priminti man apie tai, ką reikia padaryti...
Būna, kad kažko ir nemoku arba betaisydamas dar labiau sugadinu, tada jau kviečiu uošvį Vytą.“
Vaikų auklėjimas Aukštikalnių šeimoje – labai svarbus. Mat tėvai nori, kad jų atžalos užaugtų gerais ir protingais žmonėmis. Todėl Paulius įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo jų pačių elgesio ir rodomo pavyzdžio.
„Vaikus auklėjame diskusijų būdu. Ir mokomės kartu.
Aš naudoju principą, kad auklėjant vaikus reikia rodyti pavyzdį – negali vaiko siųsti skaityti knygos, jei pats eini dirbti prie kompiuterio. Todėl net ir svarbius darbus atidedu, kad tik su vaikais nueičiau skaityti knygą“, – apie vaikų auklėjimą ir laiko leidimą kartu pasakojo rūpestingas tėtis.
Jis taip pat pridūrė, kad labiausiai šeimoje jį pradžiugina būtent vaikai.
„Jie dabar tokio amžiaus (dukrai Urtei – 11, o sūnui Adomui – 8), kai kasdien nuotaiką kelia jų filosofiniai pamąstymai ar pasisakymai, – šyptelėjo Paulius. – Mielai laiką leidžiame svetainėje, kur kartu geriame arbatą, skaitome knygas, žaidžiame stalo žaidimus.“
Vieno dirigento šeimoje nėra
Du vaikus kartu su vyru auginanti G. Aukštikalnienė džiaugiasi labai artimais santykiais su broliu ir sese bei tikisi, jog ir ji gebės išauginti turinčius artimą ryšį vaikus.
„Labai daug bendraujame, atostogaujame visi kartu – trys kartos.
Mums pasisekė, nes puikiai sutaria mano ir vyro tėvai, todėl dažnai būname visi kartu“, – šeimos darna džiaugėsi jauna moteris ir priduria: „Turbūt sėkmė ta, kad visi esame panašiai mąstantys, todėl lengva vienas kitą suprasti, prisiderinti. Dar labai svarbu nebūti įžeidiems, neužsigauti dėl smulkmenų“.
O jos pačios stiprybė ir išmintis slypi vaikuose.
„Stebėdama savo vaikus suprantu, jog nemažą dalį charakterio bruožų atsinešame gimdami, taip pat asmenybę formuoja tėvai, aplinka. Šiuo metu daug skaitau apie saviugdą, pasąmonės galią, asmenybės formavimąsi ir tai mane brandina kaip asmenybę.
Visa mano patirtis, artimi žmonės, vaikai įkvepia būti stipria. Tiesiog iš prigimties esu optimistė, sunkiai pasiduodu“, – apie savo būdo savybes ir jėgų šaltinį atvirauja Giedrė.
Vis tik ne visada nuotaika būna pakili. Vos tai pastebėjęs, vyras visuomet ištiesia pagalbos ranką žmonai.
„Ji labai retai skundžiasi. Jeigu yra kokia problema, sprendžiame ją kartu – iki nepakeliamos naštos vienam žmogui ji neišbujoja. O jei sunki akimirka, užtenka puodelio kavos su kokiu gardumynu.
Aš labai stengiuosi padėti, kai to reikia, matyti, kada reikia pagalbos ir tuo metu perimti dalį darbų, ar rūpesčių. Išleisti į kelionę“, – rūpestingai kalbėjo vyras.
Nors šeimoje daug lyderių, visuomenėje užimančių aukštas pareigas, tačiau, anot G. Aukštikalnienės, vieno dirigento, vadovaujančio šeimos orkestrui, nėra.
„Mūsų šeimos choras yra subrendęs ir puikiai groja sutartines ir be konkretaus dirigento.
Mūsų natos – patirtis, jausmas, meilė, pagarba vienas kitam, – vaizdžiai ir šiltai apie didelę šeimą kalbėjo moteris. – Visi šeimos nariai yra stiprios išsilavinusios asmenybės, niekas niekam nevadovauja, kalbamės ir susitariame.
Pakilus įtampai, labai gelbėja geras vyro humoro jausmas.“
Dukros mintims pritaria ir mama Nijolė: „Visi kartu esame kaip darnus orkestras, su savo partija, bet kai reikia, kiekvienas mokame „sugroti“ ir pirmu smuiku.“
Tapo močiute trečiąkart
Be dviejų savo vaikų iš pirmosios santuokos, N. Naujokienė užaugino dar ir vyro dukrą. Tačiau ji to nelaiko nuopelnu, o atvirkščiai – džiaugiasi, kad, kaip ji pati sako, dukra Linutė jai buvo Dievo dovana.
„Ji man visomis prasmėmis tikra Dievo dovana. Bet ši tema labai jautri man asmeniškai. Niekada nenorėjau daug apie tai kalbėti, nes mūsų abiejų išgyvenimai – abipusis gerumas viena kitai ir meilė, kurią išsiauginome, yra didelis stebuklas.
Tai, kad užauginau vyro dukrą, kuri tapo tikrų tikriausia mano dukra, nelaikau kažkuo ypatingu. Kiekviena mama ir moteris yra globėja ir ji gali pasirūpinti kitu žmogumi, vaiku – tuo labiau. Tai yra prigimtinė duotybė.
Man likimas nepašykšti ir kitų žmonių, kuriuos aš galiu pagloboti ir padaryti kažką gero, bet tai vėlgi dovana man, kad leista tai daryti.
Tik dar kartą galiu pasakyti esu dėkinga Dievui už tai, kad dukra Lina yra mano šeimoje. Dabar ji, jau būdama brandaus amžiaus, su vyru Valdu visai neseniai susilaukė pirmagimės. Mes visi džiaugiamės šiuo stebuklu ir jo labai laukėme.
Trečią kartą tapau močiute ir taip mano, kaip močiutės, rolė tik tvirtėja!“ – atvirai apie jautrius išgyvenimus pasakojo moteris.
Sėkmės paslaptis – meilė ir atsidavimas
Nesižavėti tokiomis stipriomis, išmintingomis moterimis kaip Nijolė, neįmanoma. Jei moteris daug pasiekia karjeros srityje, tuomet būna, kad nukenčia šeima, o vaikai nueina klystkeliais, tačiau jai, regis, pavyko viskas: pasiekė profesinių aukštumų, užaugino protingus ir darbščius vaikus – dukra Giedrė farmacininkė, sūnus Nerijus prokuroras ir sėkmingas sportininkas, dukra Lina – teisininkė. Visų jų darbščios ir išsilavinusios antrosios pusės, protingi anūkai.
Paklausta, kur, jos nuomone, slypi jos sėkmės paslaptis N. Naujokienė sako: „Vaikai užaugo stipriomis asmenybėmis, bet to pasiekiau nesiekdama specialiai.
Tikriausiai tai skamba keistai, bet taip buvo. Pirmiausia, „auginau“ save išnaudodama visas galimybes: kad šio pasaulio tvarkas perprasčiau – knygą iš rankos retai paleisdavau, kad pamatyčiau gyvenimo įvairovę – daug keliavau ir domėjausi giliau nei reikėdavo suplanuotam darbui atlikti, kad pajusčiau laiko tėkmę – stebėjau gamtą ir žmones.
Visus darbus dirbau su meile ir atsidavimu. Įgrimzdama į juos iki dugno.
Norėjau, kad vaikai būtų mąstantys, mokantys gauti visą informaciją ir ją įvertinti bei naudotis ja savo gyvenimuose.
Mokiau sąžiningumo.
Visur būdavome drauge: ir kai lengva, ir kai sunku.
Stengdavausi girdėti ne tik, ką jie kalba, bet ir kaip kalba.
Mes iki dabar apie viską labai daug kalbamės. Kartais ir aštrokai padiskutuojame, bet iš abiejų pusių širdis visada meile ir pagarba pulsuoja. Aš tai labai vertinu.“
Stiprybė slypi šeimoje
„Mano sūnus Nerijus su marčia Jūrate yra stipri jungiamoji grandis. Jis man ir sesėms skambina kasdien. Labai nustebčiau, jei nors vieną dieną, dažniausiai vakare, nenuskambėtų: „Mama, pas tave viskas gerai?”.
Vaikystėje buvo visko – išdykaudavo kaip ir visi vaikai, šviestuvai „savaime“ duždavo, pagalvių pūkai pasipildavo nei iš šio nei iš to, radiatorius „maitindavo“ sumuštiniais, kurių valgyti nenorėdavo... Bet mano įsikišimo beveik nereikėdavo. Išsispręsdavo patys.
Manau, kad tai mano sūnaus nuopelnas, kuris buvo 9 metais vyresnis už seses. Dabar tai brandžių asmenybių kolektyvas, kuriame ne visada mano žodis jau yra lemiamas.
Kaip ir minėjau, būnu kartais „padėta“ į vietą, jei elgiuosi ne pagal nustatytas bendrąsias šeimos taisykles“, – savo vaikais didžiuojasi moteris.
O į pastebėjimą, kad tikriausiai pačios N. Naujokienės stiprybė slypi šeimos vienybėje ir vienas kito palaikyme, ji atsakė: „Taip ir yra iš tikrųjų. Vienas lauke ne karys. Svarbiausia – tavo mikro aplinka – šeima, artimiausi draugai, mokėjimas įsileisti kitus ir juos globoti kaip savo šeimą šalia artimiausių žmonių.
Neklystančių žmonių nėra. O šeimoje, manau, kad mūsų geriausias gebėjimas, kurį išsiugdėme – leisti venas kitam gyventi spalvotus, margus gyvenimus. Tokius, kokie patinka ir taip, kaip vingiuoja jų kelias, patirtys, mintys...“
Per didžiąsias šventes – visi kartu
Po gyvenimo išbandymų ir negandų, kurių pati Nijolė nesureikšmina ir išlieka optimistiška bei veikli, ji šiandien džiaugiasi, kad prie kiekvieno šventinio stalo sėda ne dviese su vyru, o didelė ir gausi jų šeima. Nors, kaip sakė Paulius ir Giedrė, pastaruoju metu draugai namuose svečiuojasi rečiau, tačiau per didžiąsias šventes jų namuose renkasi šeima.
„Su draugais dabar dažniau keliaujame, kitur leidžiame laiką, gamtoje, o namai, augant vaikams, tampa vis uždaresni ir skirti tik patiems artimiausiems.
Per didžiąsias šventes pas mus prie stalo sėda 12 žmonių – sava giminė, artimųjų ratas yra labai didelis.
Dabar dar ir kitos aplinkybės prisidėjo – visi gyvename uždarai. Tačiau jau ir iki pandemijos buvo kitos bendravimo ir veiklos su bičiuliais mados – susitikimai viešosiose vietose, pramogos kartu“, – pasakojo Paulius, o Giedrė jį papildė: „Prie vakarienės stalo sėdame keturiese. Vakarinę kavą geriame su vyru dviese – aptariame praėjusią dieną, o per šventes, kaip ir minėjo Paulius, mūsų būna dvylika.“
Prakalbus apie šventinį stalą, mintyse dėliojasi ir gardūs šeimininkių patiekalai.
Giedrė atskleidžia, kad šiuo metu gana dažnai jų namuose kvepia šviežiai jų pačių kepta juoda duona. Tuo metu paklausta apie mėgstamiausius mamos ir anytos gaminamus patiekalus sakė:
„Išskirčiau mamos virtinukus ir anytos kisielių. Tėtis taip pat labai skaniai konservuoja daržoves, o uošvis verda puikią šaltieną.“
Nevengia virtuvės darbų ir pati Nijolė. Sako esanti mėsos ir daržovių mėgėja.
„Patinka paprastas maistas ir iš mamos dar išmokti gaminti patiekalai: marinuota piene, įtrinta prieskoniais ir troškinta aliejuje bei svieste triušiena, karšta su lupenomis virta bulvė, pagardinta sviestu bei prieskoniais, kepti obuoliai su cinamonu, – gurmaniškus skanėstus vardijo politikė. –
Turiu ir savo „taupius“ patiekalus, nes, kai reikėjo 3 vaikus išleisti į studijas, išmokau iš kilogramo maltos mėsos, pritarkavus bulvių, įdėjus piene mirkyto „batono“ ir su smulkia tarka sutarkavus pusgalvę kopūsto pagaminti tiek kotletų, kad užtekdavo kiekvienam jų įsidėti kelioms dienoms. Sakydavo, kad labai skanu. Ir dabar kartais taip padarau. Kaip ir sveikas maistas.
Be to, mano sūnus yra tikras žvejys. Tai gaminu kotletus iš maltos žuvies. Sūnus man atveža jau sumaltą, pridedu dvi tarkuotas žalias bulves, svogūnų, pipirų, kiaušinį ir apkepu, o po to dar patroškinu su sviestu, šlakeliu pieno.“
Planuose – pokalbių klubas vienišiems
Užmetus akį į tvirtai suregztą Nijolės šeimos gyvenimą ir santykius atrodo, kad galima nieko daugiau nenorėti, bet vis tiek užduodu klausimą apie norus ir siekius.
„Turiu jų ir kasdien. Planuose – kelionės. Kitų šalių trauka labai stipri.
Esu aplankiusi Šveicariją ir Prancūziją, tačiau ypač noriu „išvaikščioti“ šias šalis. Jau prieš keliolika metų esame su vaikais susitarę, kad gimtadieniui man geriausia dovana – kelionė su lydinčiu asmeniu, kuriais dažniausiai būna sūnus su marčia.
Be to, kasdien noriu matyti vaikus, rūpintis anūkais, skaityti knygas, kurių sąrašas nesibaigia. Noriu grybauti, uogauti, sodinti augalus, susitikti su draugais, ko gerokai pasiilgome per karantino laikotarpį visi.
Dabar pasakysiu, kad tyliai planuoju suburti pokalbių klubą vienišiems žmonėms. Dar nesugalvojau pavadinimo.... Jis kažkur pakeliui, o be to, dar norėčiau ir savo e‘krautuvėlę atsidaryt. Ar dar vardinti?
O kaip bus, matysim. Dėl nieko nesijaudinu. Dėkoju už kiekvieną gyvenimo gurkšnį.“
Po pokalbio su N. Naujokiene užplūsta jausmas tarsi perskaičius gerą, tikrais faktais paremtą knygą. Tik gaila, kad į vieną straipsnį sutalpinti viso gyvenimo istorijos neįmanoma. Todėl palinkėkime žinomai moteriai ir jos gausiai bei tvirtai šeimai ne tik įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus, patirti daug džiaugsmo kasdienybėje, bet gal net ir parašyti romaną, sutalpinantį neeilinę jos šeimos istoriją.
Tačiau tokį palinkėjimą išgirdusi ponia Nijolė tik nusišypso – pasirodo, net ir romaną ji jau yra parašiusi, tačiau jokiai leidyklai jo iki šiol taip ir neatidavė, kad jis galėtų išvysti dienos šviesą...