Su­si­pa­žin­ki­te: Ie­va De­gu­ty­tė (nuotr.), jau­no­sios kar­tos šei­mos gy­dy­to­ja, ku­ri dir­ba Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je. Vy­res­nių pa­cien­tų kar­tais pa­va­di­na­ma ir anū­kė­le, me­di­kė sa­ko, kad tai jai sa­vo­tiš­kai lei­džia pa­si­jus­ti pa­cien­tų šei­mos na­re. Gy­dy­to­ja Ie­va at­sa­kė į ke­le­tą „Aly­taus nau­jie­nų“ klau­si­mų, kal­bė­jo­mės ir apie šven­ti­nes tul­pes, ir apie planuojamą nau­ją po­li­kli­ni­ką.

– Ko­vo 1-ąją mi­nė­jo­te vie­nų me­tų dar­bo su­kak­tį Aly­taus po­li­kli­ni­ko­je. Ar Dzū­ki­jos sos­ti­nė – Jū­sų gim­ta­sis mies­tas?

– Esu gi­mu­si ir au­gu­si Aly­taus ra­jo­ne, tiks­liau – Ar­čiū­nų kai­me, lan­kiau ir bai­giau Dau­gų Vla­do Mi­ro­no gim­na­zi­ją, vė­liau įsto­jau stu­di­juo­ti į Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tą Kau­ne, ten bai­giau šei­mos gy­dy­to­jo re­zi­den­tū­rą. Po stu­di­jų be­veik še­še­rius me­tus dir­bau Ute­no­je, o Aly­taus mies­te dir­bu nuo 2023-ių­jų ko­vo, tai­gi vi­sai ne­se­niai mi­nė­jau vie­nų me­tų su­kak­tį dar­be. 

– Šian­dien – ko­vo 8-oji, įpras­ta Jū­sų dar­bo die­na, bet tur­būt šven­tiš­ka. Kaip re­a­guo­si­te, jei pa­cien­tai pa­svei­kins ir pa­do­va­nos tul­pę? Ap­skri­tai ši pro­ga Jums ką nors reiš­kia?

– Ko­vo 8-oji – tai mo­ters pa­ger­bi­mo, man as­me­niš­kai – gra­ži ir šven­tiš­ka die­na. Pa­tin­ka nuo­tai­ka, mo­te­rų šyp­se­nos, kai jas pa­svei­ki­na, jau­tie­si ki­to­kia ir ypa­tin­ga. Gal ir ne­po­pu­lia­riai nu­skam­bės, bet mie­les­nė die­na nei va­sa­rio 14-oji, Valentino diena. Ne­slėp­siu, gė­les mėgs­tu, man pa­tin­ka jas gau­ti ir, nors jos lai­ko­mos tar­si ir ko­rup­ci­jos žen­klu, bet tik­rai pri­im­čiau su di­de­liu dė­kin­gu­mu to­kia pro­ga. Juk ne­iš­va­ry­si pa­cien­to su at­si­neš­to­mis gė­lė­mis už du­rų (šyp­so­si).

– Šei­mos gy­dy­to­jų pa­cien­tai Aly­tu­je tur­būt dau­gu­ma vy­res­nio am­žiaus – kaip jie re­guo­ja į jau­nos kar­tos gy­dy­to­ją? Ne­pa­va­di­na duk­ra?

– Po stu­di­jų dar­buo­juo­si jau aš­tuo­ne­rius me­tus, bet vis­ko bū­na – kar­tais ir anū­kė­le pa­va­di­na, bet greit at­si­pra­šo už to­kį krei­pi­nį. O man mie­la, kad jie ger­bia ma­ne kaip gy­dy­to­ją,  krei­pi­nys „vai­ke­li, anū­kė­le“ – tai jau tar­si „ta­pi­mas“ šei­mos na­re. 

– Kas pa­vi­lio­jo į me­di­ci­ną – to­kią su­dė­tin­gą sri­tį?

– Kiek sa­ve pa­me­nu, vi­sa­da no­rė­jau bū­ti gy­dy­to­ja. Sa­ky­da­vau, kad ma­my­tę už­au­gu­si pa­va­duo­siu. Ji taip pat dir­ba me­di­ci­no­je, gy­dy­to­jo odon­to­lo­go pa­dė­jė­ja. Tai­gi, kai rei­kė­jo rink­tis pro­fe­si­ją, vis­kas ėjo­si tie­siog sa­vai­me. 

– Ar pri­si­me­na­te pir­mą­sias sa­va­ran­kiš­ko dar­bo die­nas? Kaip jau­tė­tės? Ko­kie ke­liai at­ve­dė į Aly­taus po­li­kli­ni­ką?

– Ka­dan­gi daug dir­bau re­zi­den­tū­ro­je, ki­to­se įstai­go­se, ne tik Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kau­no kli­ni­ko­se,  tai ir dar­bo pra­džia, jau kaip šei­mos gy­dy­to­jos, ne­bu­vo sun­ki. Kiek pa­me­nu, pir­mo­sio­mis die­no­mis bu­vo itin di­de­lis srau­tas pa­cien­tų, nes anks­tes­nė­je dar­bo­vie­tė­je li­kau vie­na va­sa­rą, daug ko­le­gų atos­to­ga­vo. Bet aš prie dar­bo pri­pra­tu­si, ne­bu­vo bai­su ir pil­nai pa­si­ti­kė­jau sa­vo jė­go­mis.

O į Aly­tų par­ve­dė mei­lė, nė­ra ko slėp­ti – šir­dies drau­gas ir šei­mos il­ge­sys.

– Ne­ki­lo min­čių pa­si­žval­gy­ti per­spek­ty­vų di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se? Gal net į už­sie­nį dirb­ti pa­gal spe­cia­ly­bę iš­vyk­ti?

– Iš­ban­džiau ir di­džiuo­sius mies­tus, bet tas gy­ve­ni­mas ne man. Be to, šiais lai­kais, kai tu­ri au­to­mo­bi­lį, vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma, jei tik no­ri. Apie ki­tą ša­lį nie­ka­da ne­mąs­čiau. Stu­di­jų me­tais bu­vau iš­vy­ku­si į Ai­ri­ją, bet per di­de­lį Lie­tu­vos il­ge­sį jau­čiau, juk sa­ko­ma, kad na­mai ten, kur šir­dis, o ma­no šir­dis Lie­tu­vo­je.

– Ne pa­slap­tis, gy­dy­to­jų Aly­tu­je trūks­ta. Ar di­de­lis Jū­sų dar­bo krū­vis?

– Taip, krū­vis di­de­lis. Vie­ną die­ną bū­na sun­kiau, ki­tą die­ną – leng­viau. Bet juk toks dar­bas, aš ži­no­jau, ką ren­kuo­si ir sa­vo pa­si­rin­ki­mo ne­keis­čiau.

– Gal­būt tu­ri­te ho­bių, ku­rie pa­de­da ati­trūk­ti nuo min­čių apie dar­bą?

– Sten­giuo­si dar­bą pa­lik­ti dar­be, bet ne vi­sa­da tai pa­vyks­ta. Grį­žu­si dar il­gai gal­vo­ju apie vie­ną ar ki­tą pa­cien­tą, su­ka­si min­tys, o kar­tais ry­te at­si­kė­lus jau at­ro­do, tar­si „su­sap­na­vau“ spren­di­mą. Bet šiaip lais­vu nuo dar­bo lai­ku sten­giuo­si pra­vė­din­ti min­tis, mėgs­tu žy­giuo­ti, da­ly­vau­ju žy­giuo­se (15–20–50 km), ke­liau­ju, ke­pu sal­du­my­nus, py­ra­gus, kek­siu­kus,  drau­gus ir šei­mą vai­ši­nu. La­bai nu­ra­mi­na kry­žia­žo­džiai, ge­ros kny­gos skai­ty­mas.

– Be­je, ar sa­vo dar­be jau iš­ban­dė­te Aly­taus po­li­kli­ni­kos nau­jo­vę – iš­ma­nų šne­kos at­pa­ži­ni­mą?

– Aš grei­čiau ra­šau nei iš­ma­nu­sis klau­so ir ra­šo (juo­kia­si).

– Šių sa­vai­čių ak­tu­a­li­ja – su­ma­ny­mas sta­ty­ti Aly­tu­je nau­ją po­li­kli­ni­ką li­go­ni­nės kie­me. Ar tu­ri­te apie tai sa­vo nuo­mo­nę ir ko­kią?

– Man nė­ra skir­tu­mo, kur dirbti, kad tik pa­cien­tui pa­to­gu bū­tų. 

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te sa­vo pa­cien­tams pa­va­sa­rio pro­ga? 

– Pa­cien­tams no­rė­tų­si pa­lin­kė­ti dau­giau pa­gar­bos vie­nas ki­tam ir dir­ban­čiam per­so­na­lui –el­ki­mės su ki­tais taip, kaip no­rė­tu­me, kad ir su mu­mis elg­tų­si. To­le­ran­ci­jos ir, ži­no­ma, op­ti­miz­mo, juk kad ir kas nu­tik­tų gy­ve­ni­me – nie­kas ne­vyks­ta be prie­žas­ties. Mū­sų svei­ka­ta pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių pa­si­rin­ki­mų.