Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
"Sapne močiutės paklausiau, ar mano kelias teisingas. Ji atsakė, kad taip”

Sta­tis­ti­ka sa­ko, kad kiek­vie­nas penk­tas Aly­taus gy­ven­to­jas yra pen­si­nio am­žiaus, treč­da­lis jų – įko­pu­sie­ji į 9-ąją de­šim­tį, sun­kiai ju­dan­tys, re­tai žen­gian­tys per sa­vo na­mų slenks­tį se­no­liai. Prieš­šven­ti­nia­me šur­mu­ly­je pa­kel­ki­te akis į dau­gia­bu­čių lan­gus: juo­se ry­mo žmo­nės. Ke­tu­rios sie­nos ir lan­gas – jų pa­sau­lis, apie ku­rį ži­no­me ap­gai­lė­ti­nai ma­žai. Aly­tus – pir­mas Lie­tu­vos mies­tas, ku­ria­me at­si­ra­do sen­jo­rų dar­že­lis, tar­si švie­se­lė ant eg­lu­tės gruo­džio tam­so­je. Dar­že­lį Le­li­jų gat­vė­je lan­ko trys de­šim­tys sen­jo­rų, bet pa­na­šių į juos mies­te gy­ve­na tūks­tan­čiai.

Pir­mo­ji lan­ky­to­ja ati­da­ry­mo ne­su­lau­kė

Į gim­tą­jį Aly­tų prieš ke­le­rius me­tus grį­žu­si Gi­ta Mic­ke­vi­čiū­tė iš es­mės pa­kei­tė ne tik sa­vo gy­ve­ni­mo vie­tą. Nuo pa­aug­lys­tės įsi­trau­ku­si į Rau­do­no­jo Kry­žiaus veik­lą, sa­va­no­ria­vu­si se­ne­lių na­muo­se, vė­liau pa­si­rin­ko stu­di­jas, ne­tu­rin­čias nie­ko ben­dra su so­cia­li­niais da­ly­kais, ku­rie anuo­met bu­vo ant po­pu­lia­ru­mo ban­gos.

Dir­bo vie­no­je che­mi­nių ty­ri­mų įmo­nė­je, bet vi­są lai­ką ži­no­jo, kad gy­ve­ni­me tu­ri ki­tą pa­šau­ki­mą – pa­dė­ti se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms. Klau­si­mas bu­vo tik toks, ku­ria­me mies­te ji sa­vo veik­lą įgy­ven­dins.

Di­le­mo­je tarp Vil­niaus ir Aly­taus lai­mė­jo gim­ti­nė, o Dzū­ki­jos sos­ti­nės sen­jo­rams tik­rai pa­si­se­kė, nes grį­žu­si G.Mic­ke­vi­čiū­tė įkū­rė VšĮ „Ge­ru­mo skrais­tė“ ir ati­da­rė die­nos cen­trą se­ne­liams, ku­ris gy­vuo­ja jau ket­vir­tus me­tus.

– Gi­ta, kaip pri­si­me­na­te veik­los pra­džią Aly­tu­je?

– Tuo­met dar ne­ži­no­jau, kad kur­siu die­nos cen­trą pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms, va­di­na­mą­jį se­ne­lių dar­že­lį. Pa­si­do­mė­ju­si, ko­kios Aly­tu­je tei­kia­mos so­cia­li­nės pa­slau­gos, tuo­met li­kau šo­ki­ruo­ta: pa­gal­bos na­muo­se lau­kė mil­ži­niš­kos ei­lės, kai ku­rie se­no­liai – po ke­le­rius me­tus. Su­bū­rė­me ko­man­dą, pra­dė­jo­me teik­ti bū­ti­ną pa­gal­bą na­muo­se ir la­bai grei­tai su­pra­to­me, kad tik­ro­ji sen­jo­rų bė­da sly­pi kaž­kur ki­tur. Ma­ne nu­ste­bi­no, kad mies­te yra tiek daug dep­re­si­ja ser­gan­čių, stip­rius vais­tus, an­ti­dep­re­san­tus var­to­jan­čių se­ny­vų žmo­nių, ku­riems la­biau­sia trūks­ta... pa­pras­to ben­dra­vi­mo. Taip ir ki­lo min­tis, kad rei­kia juos su­bur­ti į vie­ną vie­tą, ir taip mes iš­spręs­tu­me dau­ge­lį sen­jo­rus ka­muo­jan­čių bė­dų: vie­ni­šu­mo, so­cia­li­nio ap­leis­tu­mo, veik­los trū­ku­mo. Ki­tais me­tais jau bu­vo pa­ra­šy­tas pro­jek­tas „Se­ne­lių dar­že­lis“.

– Ar te­ko gir­dė­ti apie pa­na­šią pa­tir­tį pa­sau­ly­je?

– Jau vė­liau su­ži­no­jau, kad pa­na­ši pa­slau­ga tei­kia­ma Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, bet pra­dė­da­ma šią veik­lą ne­tu­rė­jau jo­kios pa­na­šios pa­tir­ties, tik ma­čiau, kad yra di­de­lis sen­jo­rų po­rei­kis jai. Pra­dė­jo­me nuo to, kad pa­klau­sė­me il­go­je pa­gal­bos na­muo­se ei­lė­je lau­kian­čių­jų, ko jiems la­biau­siai rei­kė­tų, jei toks se­ne­lių dar­že­lis at­si­ras­tų. Vie­na mo­čiu­tė pa­sa­kė: „Vai­ke­li, aš bū­siu pir­ma lan­ky­to­ja tam cen­tre.“ Bet ati­da­ry­mo die­nos ji ne­su­lau­kė, o jos ran­ko­mis megz­tas ser­ve­tė­les ga­li­te pa­ma­ty­ti se­ne­lių dar­že­ly­je ir jos ten bus, kol bus įstai­ga. Ji – mū­sų pir­mo­ji lan­ky­to­ja.

Di­džiau­sia skriau­da bū­tų at­im­ti iš sen­jo­rų jų dar­že­lį

Pir­mas iš­šū­kis, su ku­riuos su­si­dū­rė du­ris at­vė­ręs se­ne­lių dar­že­lis, bu­vo ne­ti­kė­tas – da­lis sen­jo­rų, ku­rie pa­slau­gos no­rė­jo, da­ly­va­vo ap­klau­so­se, įstai­gos lan­ky­ti taip ir ne­pra­dė­jo. Liūd­na re­a­ly­bė: de­šimt me­tų pra­lei­dus tarp ke­tu­rių sie­nų, ne tai jau ir leng­va iš sa­vo sau­gaus pa­sau­lė­lio grįž­ti į ben­druo­me­nę.

„Pa­ban­dy­ki­te, bent sa­vai­tę pa­lan­ky­ki­te, o pas­kui jau nu­spręs­ki­te“, – taip šian­dien Gi­ta ra­gi­na se­no­lius. Pir­mas ka­ras ne­bū­na leng­vas. Sen­jo­rai iš pra­džių dar­že­ly­je pra­lei­džia vos po ke­lias va­lan­das, tar­si nau­jo­kai kla­sė­je. Per­so­na­las jaut­riai ste­bi, kaip se­ka­si nau­jiems lan­ky­to­jams. Įstai­go­je dir­ban­tys žmo­nės – jau­ni, kaip ir pa­ti jos įkū­rė­ja Gi­ta. Sun­kiai api­brė­žia­ma ši­lu­ma, su ku­ria ji pa­sa­ko­ja apie ži­lus se­ne­lių dar­že­lio lan­ky­to­jus.

– Ne pa­slap­tis, kad su vy­res­niais žmo­nė­mis ben­drau­ti kar­tais nė­ra leng­va, rei­kia daug kan­try­bės. Ar Jū­sų šei­mo­je bu­vo vy­res­nių žmo­nių, su ku­riais sie­jo svar­bus ry­šys, gal­būt iš ten at­si­ne­šė­te pri­gim­ti­nę at­jau­tą, ge­bė­ji­mą su­pras­ti?

– Mū­sų su mo­čiu­te ry­šys bu­vo la­bai glau­dus, man su ja at­ro­dė la­bai įdo­mu ben­drau­ti. Va­sa­ro­mis ma­ne iš­vež­da­vo į kai­mą, ku­rio aš ne­mė­gau ir verk­da­vau, kad ma­ne pa­lie­ka. O mo­čiu­tė su ma­ni­mi ei­da­vo žve­jo­ti, kad ne­liū­dė­čiau. Ji bu­vo la­bai su­pra­tin­ga, nie­ka­da nie­ko ne­įžei­dė. Ra­miai pa­kęs­da­vo ne­są­mo­nes kre­čian­čius try­li­ka anū­kų (juo­kia­si).

Jau daug vė­liau, kai gal­vo­jau apie die­nos cen­trą se­ne­liams, esu sap­na­vu­si sa­vo mo­čiu­tę, ku­rios klau­siau, ar ma­no ke­lias tei­sin­gas. Ji pa­sa­kė, kad taip. Tur­būt jei abe­jo­ji, ar da­ry­ti, ar ne­da­ry­ti, tai ne­rei­kia net pra­dė­ti. Nes da­bar pra­ras­ti ga­li­my­bę iš­ei­ti iš na­mų, ben­drau­ti ir vėl grįž­ti ten, kur bu­vo vie­ni­ši, se­ne­liams bū­tų dar di­des­nė ža­la. Sa­vo anks­tes­nia­me pa­sau­ly­je jie jau bu­vo su­si­tai­kę su re­a­ly­be, o da­bar tai bū­tų kaip iš vai­kų na­mų pa­im­ti vai­ką ir vėl jį ten grą­žin­ti. Tai­gi ke­lio at­gal nė­ra, taip ir ei­ni ne­nu­min­tais ta­kais. Veik­la nė­ra reg­la­men­tuo­ta, juo­lab kad tei­kia­me pa­gal­bą iš­skir­ti­nai sun­kiai ju­dan­tiems sen­jo­rams. Nes tie, ku­rie pa­ei­na, tik­rai ran­da sau veik­lų, o ju­dan­tys su laz­du­te ar ve­ži­mė­liu lie­ka už­da­ry­ti na­muo­se. Ra­šo­me pro­jek­tus, su­ren­ka­me lė­šas iš įvai­rių šal­ti­nių, kad ga­lė­tu­me plės­ti veik­lą, teik­ti ir re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gas. Daž­nai ten­ka gir­dė­ti, kad jos skir­tos dar­bin­go am­žiaus žmo­nėms, o KUR dė­tis sen­jo­rui ir dar pa­lies­tam ne­ga­lios?

– Ką Jums duo­da ben­dra­vi­mas su vy­res­niais žmo­nė­mis?

– Man tai duo­da la­bai daug. Jie yra ne­pa­pras­tai dė­kin­gi, po­zi­ty­vūs. Nie­ka­da ne­mė­gau is­to­ri­jos pa­mo­kų, bet ga­lė­čiau klau­sy­tis ir klau­sy­tis gy­vų­jų is­to­ri­jų. Skaus­min­gus da­ly­kus se­ne­liai pa­sa­ko­ja tik vie­ną kar­tą. At­ro­do, iš­gy­ve­ni de­gan­tį Aly­tų, jau­ti, kaip ba­so­mis bė­gi. Kaip ve­žė, trė­mė. Mū­sų mo­čiu­tės nie­ka­da ne­si­skun­džia. Sa­ko, kad Lie­tu­va dar nie­ka­da tai ge­rai ne­gy­ve­no, tai­gi op­ti­miz­mo iš jų tik­rai ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti.

– Te­ko gir­dė­ti min­tį, kad se­ne­lių dar­že­lių ne­rei­kė­tų, jei ar­ti­mie­ji skir­tų jiems pa­kan­ka­mai dė­me­sio?

– Mū­sų įstai­go­je tik­rai yra sen­jo­rų, ku­riems ar­ti­mie­ji ski­ria daug dė­me­sio, ta­čiau ben­dra­vi­mas su jais ki­toks nei su ben­dra­am­žiais. Se­ne­liai į dar­že­lį at­ei­na kaip į dar­bą, ruo­šia­si veik­loms, jau­čia­si nau­din­gi. Kiek ar­ti­mie­ji jiems ga­li skir­ti lai­ko? Va­lan­dą po dar­bo? Ne­re­tai pa­tys sen­jo­rai ne­sa­ko vai­kams apie sa­vo pro­ble­mas, ne­no­ri už­krau­ti rū­pes­čių. Pa­sa­ko mums, se­ne­lių dar­že­lio per­so­na­lui. Mes ir į po­li­kli­ni­ką ga­li­me nu­vež­ti, ir čiau­pą na­muo­se pa­tai­sy­ti. Jie dėl to jau­čia­si sau­gūs. Nie­ka­da ne­ban­dau įpirš­ti, ko­dėl vai­kai to ar ano ne­pa­da­ro, juo­lab kar­tais svar­biau ne grin­dis iš­plau­ti, bet ne­sku­bant iš­ger­ti puo­de­lį ar­ba­tos, pa­si­šne­kė­ti.

Kas­die­ny­bės šven­tės ir te­ra­pi­nės veis­lės ka­ti­nas Špo­sas

Kol kal­ba­mės su Gi­ta jau­kio­se se­ne­lių dar­že­lio, įsi­kū­ru­sio is­to­ri­nio gy­dy­to­jo Ben­ja­mi­no Pet­ro­vo na­mo tre­čia­ja­me aukš­te, pa­tal­po­se, iš lau­ko grįž­ta oran­ži­nis ka­ti­nas Špo­sas. Jis – šių na­mų nu­my­lė­ti­nis ir gy­va „psi­cho­te­ra­pi­jos prie­mo­nė“, sa­vo mur­ki­mu sklai­dan­tis net la­bai pras­tą nuo­tai­ką, jei to­kia ku­rį lan­ky­to­ją ne­ty­čia už­klum­pa. Už lan­go – vi­sai ne­ka­lė­diš­kas pa­va­sa­ris, gal to­dėl Špo­sas at­ro­do kiek nu­ken­tė­jęs ka­ti­nų ko­vo­se – nu­peš­tu uo­de­gos ga­liu­ku. Šis jo nuo­ty­kis li­ko iš­kart ne­pa­ste­bė­tas, nes šiuo me­tu se­ne­lių dar­že­ly­je – ka­lė­di­nės atos­to­gos, lan­ky­to­jų nė­ra. Ne­pai­sant to, kad atos­to­gų la­bai lau­kė, nes ap­lan­kys ar­ti­mie­ji, ke­lios mo­čiu­tės jau bu­vo šio­mis die­no­mis su­si­ruo­šu­sios į cen­trą. Jei gar­baus am­žiaus su­lauk­si­me, gal ir mus at­min­tis pa­ves, o se­ne­lio dar­že­lio dar­buo­to­jams rū­pes­čių bus – kaip su iš­si­blaš­kiu­sių pir­mo­kų bū­re­liu.

Tris kar­tus per sa­vai­tę ne­di­de­liu au­to­bu­su se­no­liai at­ve­ža­mi į die­nos cen­trą, įsi­kū­ru­sį la­bai gra­žia­me Aly­taus ra­jo­ne, ku­ris va­di­na­mas Ku­ror­to var­du, Le­li­jų gat­vę 44, ga­vu­sią tar­pu­ka­ry­je sa­vo pa­va­di­ni­mą dėl to, kad žmo­nės čia daug gė­lių au­gi­no. Vi­sai ne­to­lie­se – ir nau­jas pės­čių­jų til­tas, aukš­čio re­kor­di­nin­kas. Kai įsi­kū­rė Ku­ror­te, Gi­ta jau dė­lio­jo pla­nus, kaip su sen­jo­rais jį ap­lan­kys, de­ja, sun­kiai ju­dan­tiems se­no­liams til­tas kol kas ne­pa­sie­kia­mas. Bet G.Mic­ke­vi­čiū­tė ran­kų nu­leis­ti ne­ke­ti­na, ji jau pa­si­do­mė­jo, kiek kai­nuo­tų ve­lo­mo­bi­lis, ku­riuo bū­tų ga­li­me vež­ti ne­įga­liuo­sius, vai­kus, sun­kiai ju­dan­čius žmo­nes. Pa­si­ro­do, to­kia trans­por­to prie­mo­nė at­si­ei­tų ke­lis tūks­tan­čius eu­rų, bet teik­ti to­kio siū­ly­mo per ben­druo­me­nes ini­cia­ty­vas ne­pa­vy­ko, nes ve­lo­mo­bi­liui rei­kia ras­ti ope­ra­to­rių. Ši pro­ble­ma tik­rai iš­spren­džia­ma.

Šiuo me­tu se­ne­lių dar­že­lį lan­ko apie 30 sen­jo­rų. Įpras­tai su­si­ren­ka 15–20 žmo­nių, ir pa­tal­pos jau už­pil­dy­tos – vie­nas ne­pri­gir­di, ki­tą er­zi­na gar­sai, tai­gi bū­ti­na as­me­ni­nė erd­vė.

Kiek­vie­ną sa­vai­tę sen­jo­rams pa­siū­lo­ma veik­la, ku­ri jiems yra vi­siš­kai nau­ja. Sak­ra­li­nės mu­zi­kos te­ra­pi­ja, šo­kių te­ra­pi­ja, jo­ga, – iš pra­džių nau­jo­vės kaip to­kios su­lau­kė ne­di­de­lio pa­si­prie­ši­ni­mo, bet da­bar net­gi džiu­gi­na. Die­nos cen­tras ne­įga­lu­mą tu­rin­tiems se­no­liams yra ne­mo­ka­mas, ki­tiems kai­nuo­ja 5 eu­rų per mė­ne­sį. Lan­ky­to­jai kei­čia­si, nes yra ser­gan­čių dep­re­si­ja, ku­rie pra­lei­džia mė­ne­sį pa­va­sa­rį, ki­ti at­si­gu­la į slau­gos sky­rių, bet vėl su­grįž­ta. Ana­pi­lin per se­ne­lių dar­že­lio gy­va­vi­mą iš­ke­lia­vo vie­nin­te­lė mo­čiu­tė.

Pa­sa­ko­da­ma apie se­ne­lių dar­že­lio lan­ky­to­jas, ro­dy­da­ma jų nuo­trau­kas, G.Mic­ke­vi­čiū­tė pa­brė­žia, ko­kios jos ta­po pa­si­ti­kin­čios sa­vi­mi, orios. Ap­čiuo­pia­mų pa­si­kei­ti­mų yra dau­giau: die­nos cen­trą lan­kan­tys se­no­liai var­to­ja ma­žiau vais­tų, ypač mig­do­mų­jų ir nuo krau­jo­spūdžio, šis pa­si­kei­ti­mas la­bai džiu­gi­na ir juos pa­čius.

– Ar se­ne­liai  at­vi­rau­ja, ką jie ti­ki­si ras­ti po eg­lu­te – ko gy­ve­ni­me no­rė­tų la­biau­siai?

– Jie la­bai lau­kia ar­ti­mų­jų ir džiau­gia­si, kai at­va­žiuo­ja jų ap­lan­ky­ti. Sa­ko, kad po šven­čių la­bai lauks die­nos, kai ga­lės iš­ei­ti iš na­mų į die­nos cen­trą. Nes anks­čiau, kai iš­va­žiuo­da­vo vai­kai ir anū­kai, ko­kį mė­ne­sį jiems bū­da­vo liūd­na, net verk­da­vo, nes per šven­tes vėl prie jų pri­pra­to, o  da­bar ži­no, kad tu­rės kur iš­ei­ti ir ne­be­liks vie­ni.

 

Saulė Pinkevičienė

Rekomenduojami video