Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Rūta Lukenskienė – apie lapkričio valgių ypatumus

Ar kada pamąstėte, kad lapkričio valgiai turi savo ypatumus, kad priešpaskutinis metų mėnuo mums primena tautos praeities įvykius, suformavusius žmonių gyvenimo būdą ir mitybos tradicijas.

Apie lapkričio valgių ypatumus kalbamės su „Lukenskų namų“ šeimininke Rūta Lukenskiene. Ir siūlome pasigaminti „Lukenskų namų“ paštetą, kurio receptą rasite šiame straipsnyje. O norinčius išmokti kepti kraujinius vėdarus „Lukenskų namai“ kviečia lapkričio 30 dieną. Galite paskambinti šiuo numeriu 8 682 44627.

Kadangi domitės lietuvių liaudies kulinariniu paveldu, galbūt pavyko aptikti kokių lapkričio mėnesio mitybos ypatumų?

Lapkričio mėnuo prasideda Visų Šventųjų diena. Tada – Vėlinės, dar vadinamos Ilgėmis. Tą pavadinimą – Ilgės – įprasta sieti su ilgesiu. Tačiau yra ir kitokia šio pavadinimo kilmės versija. Ilgės siejamos su žodžiu ilgas. Tai nuo ilgo kelio, kurį reikėdavę karaliaus dvarui įveikti, surenkant rudeninius mokesčius iš laisvųjų valstiečių. Tačiau duoklės rinkėjų laukdavęs ne tik ilgas kelias, bet ir vaišės.

Tad mano lapkričio mėnesio komentaras apie tam laikui skirtą maistą būtų toks: tai juodas maistas. Juokauju: juodas dėl to, kad reikdavę atimti nuo savo šeimynos. Kam gi patinka mokesčiai? Kokios jie spalvos? Juk kai juos slepia, tai sako: juodas reikalas, juodi popieriai, šešėlis.

Kitas pokštas, kad augo juodos ropės. Gal iš to meto yra likęs posakis: „Gyvenu, kaip ropę grauždamas“, t. y. turiu nepriteklių.

Lapkričio mėnesį sutrumpėja diena, apmažėja žalumos, gyvuliai, paukščiai turi sugrįžti į tvartus, daržovės, vaisiai – į podėlius. Tai laikas visą vasaros prieauglį išskersti. Tvartas juk riboto dydžio. Prasidėdavęs skerdimas. Kas pirmas keliaudavo ant stalo? O gi kraujas. Gal matėt, kaip atrodo kraujiniai vėdarai? Beveik juodas patiekalas. „Black pudding“, kaip sako anglai.

O kokius dar patiekalus, be „Black pudding“, galime priskirti juodajam maistui?

Du pagrindiniai produktai: juodasis ridikas ir kraujiniai vėdarai sudaro juodojo maisto pagrindą. Tačiau aš į savo „Kalendorinių vaišių“ meniu įtraukiu labai daug juodų, greičiau tamsių, maisto produktų. Tai ir baklažanai, džiovintos slyvos, juodieji serbentai, juodosios pupelės, mėlynės, šilauogės, aronijos, jūros dumbliai, džiovinti grybai, ypač raudonikiai, linų sėklos, kanapių sėklos ir aliejai, tada paštetai, kepiniai su kakava, šokoladu.

Dar nereikėtų pamiršti giros, juodojo alaus. Keptinio, stipraus keptinio. Pasigilinus į keptinio alaus gamybos technologijas,  pasimato to juodumo svarba. O kur dar balzamai, trauktinės, užpiltinės. Rygos balzamas, koks jis Jums? Ir visa tai skirta šitoms Ilgėms, toms vėlyvojo rudens vaišėms.

Vis tik, kokios savybės slypi tokioje mityboje ir kuo ji svarbi žmogaus organizmui?

Dabartiniais laikais maisto spalva labiau siejasi su jo skoniu, vaizdu, sveikata. Savo mokymuose apie spalvotą maistą akcentuoju antioksidantų svarbą. Dažnas jų yra spalvotas. Tamsiai violetiniai, mėlyni vaisiai, daržovės gausūs antocianinų.

Pavadinimas kilęs iš žodžių „mėlynoji gėlelė“. Panašių jiems yra apie 300. Jie tirpūs vandenyje ir, žinoma, labai jautrūs. Visko jie bijo: karščio, rūgšties, šarmo, metalų jonų. Gamtoje jie tikrieji indikatoriai. Jų vaidmuo labai paprastas – pranešti, kad jau prinoko vaisius, o lapuose per daug spindulių.

Virtuvėje, ruošiant juodus patiekalus yra tikras iššūkis. Dėl to yra sugalvoti sintetiniai maisto dažikliai, kurie maisto etiketėse prasideda E1XX, bet aš su jais neprasidedu. Mano ruošiamas maistas nėra skirtas vežioti, sandėliuoti. Tai labai trumpo galiojimo maistas. Tai trumpųjų maisto grandinių produktas.

Žmogaus organizmui labai svarbu maisto šviežumas. Tokioje mityboje yra ir kokybiškos maisto medžiagos, ir vitaminai, ir mineralai.

Galbūt juodoji mityba siejasi su lietuvio pasaulėjauta?

Kalbant apie sveikatą negalima pamiršti ir psichinės sveikatos, emocijų, jausmų. Dėl šviesos trūkumo visus mus apninka juodos mintys, ir tai yra gerai. Esame gamtos dalis ir privalome solidarizuotis su visa kūrinija.

Reikia atsisakyti antropocentrizmo, to žmogaus „nuo žemės iki saulės“. Reikia būti kartu su visu tuo, kas dabar vyksta gamtoje.

Natūralu dabar ilgėtis iškeliavusių paukščių, skerdžiamų, medžiojamų gyvūnų, nuvytusios žolės. Nepakanka nuvežti ant kapų tų stiklainių, vadinamų žvakėmis, ir padėti ant betoninių plokščių ar plytelių.

Lankydama savo artimųjų kapus, kraupstu nuo plytelių ekspozicijų. Toks jausmas, tarsi kas mus įkalino beprotybėje. Lėkimas, lėkimas, lėkimas, net ten, kur turi būt sustojimas, sustojimas, sustojimas.

Kartais imu galvoti, kad lietuvis jau su visam atsisveikino su Gintaro Beresnevičiaus pamėginta rekonstruoti pasaulėjauta ir neįgijo jokios kitokios. Todėl taip noriai mėgdžioja, nesusimąsto, kodėl mėgdžioja, nesibaimina mėgdžiodamas panašėti į beždžionę, vadovautis kokiais tai primityviais instinktais ir t. t.

Daug kas apeliuoja į vartotojų kultūros įsigalėjimą. Galbūt, bet ar ne laikas ir vartojimo kultūrą kultūrinti? Šiokių tokių prošvaisčių jau matau mityboje. Daugėja žmonių, vartojančių ekologiškus produktus, daugėja perkančių maistą iš originalių gamintojų, turgelių. Daug informacijos, įdomi kartais kritika, ir ne vien Andriaus Užkalnio. Pritariu jam dėl grybų ar bulvių valgymo. Kai man sako, kad valgo grybus, kepa obuolių pyragą, tai aš jam antrinu ir sakau, kad valgau ne grybus, o tarkim voveraites, baravykus, raugintas žaliuokes ruošiu, kepu ne obuolių pyragą, o antaninių obuolių pyragą.

Nesuetiketuotos daržovių, vaisių, grybų veislės tiek prekyboje, tiek turguje, tiek mums renkant, sodinant ir vartojant, padaro mus kombikormo vartotojais. Skatinu domėtis dar egzistuojančia  agrokultūrų įvairove, skatinu ją puoselėti, saugoti, nes ateityje gali likti vien GMO. Prieš GMO jokia pasaulėjauta, ne tik senoji baltiškoji ar slaviškoji, neatsilaikys. Modernėjimas neišvengiamas.

Kūčių stalas, ant kurio dedamos jau gan spalvingos vaišės, tarsi išėjimas iš juodosios mitybos periodo?

Lapkričio mėnesį šiek tiek bijau, kad per anksti neįžiebtų Kalėdų eglių su visomis girliandomis. Paviršius pasiglemš gelmę. Atims tą tamsą, gylį, tą minčių gailumą, poeziją ir tą juodos mitybos periodą. Adventas ir Kūčių stalas tikrai turi būti kitoks. Dvylika patiekalų išsirikiuos taip: trys iš miško, trys  iš upės ar ežero, ar jūros, trys iš sodo ir trys iš daržo. Spalva čia nesvarbi. Čia svarbiausias mums paliktas paprotys ir padėka už tai, ką gavai iš tų arealų, ir laukimas, kad vėl iš ten gausi. Žiemos saulėgrįža. Kalėda. Be galo gražus sinkretintas į krikščionybę reliktas, puikiai derantis prie Kristaus gimimo. Apie tai galiu kalbėti valandų valandas.

Taigi dar neskubėkime pabėgti nuo lapkričio. Pasigaminkime vieną kitą juodą patiekalą, pasikvieskime toli esančius draugus, paskaitykime poeziją. Dalijuosi „Lukenskų namų“ pašteto receptu.

 

Jums reikės:

800 g kepenėlių (vištų, kalakutų, žąsų, tik ne kiaulių ir galvijų),

200 g sviesto,

4–5 vidutinio dydžio svogūnų,

1 šaukštelio provanso prieskonių,

kelių gvazdikėlių,

6–8 vnt. kvapniųjų pipirų,

1–2 skiltelių česnako,

kelių laurų lapelių,

2 šaukštų brendžio.

 

Kepenėles mirkau porą valandų šaltame vandenyje, tada verdu labai nedideliame nesūdytame vandens kiekyje su kvapniaisiais pipirais, česnaku ir laurų lapeliais. Tai trunka tik kelias minutes.

Patikrinu su šakute. Jei nebėga iš kepenėlių kraujingas skystis, išjungiu ir palieku. Keptuvėje atsargiai išlydau 150 g sviesto ir  apkepinu supjaustytus svogūnus, juos šiek tiek apibarstau druska, vidutiniškai 0,5 arbatinio šaukštelio, sudedu gvazdikėlius.

Į vos vos pasikaramelizavusius svogūnus sudedu apvirtas kepenėles, įpilu 2 šaukštus brendžio ir išjungiu ugnį.

Pamaišau, leidžiu vėsti. Tada kepenėles su svogūnais per mėsmalės tankiausią sietelį sumalu, dedu vientisą masę į keptuvę ir lengvai maišydama pakepu.

Masės tirštumą sureguliuoju skiesdama sultiniu, kuriame virė kepenėlės. Tai jau paštetas. Jo konsistencija turi būti kaip labai  tirštos grietinės. Apvertus šaukštą, neturi dribti.

Paštetą sudedu į puodynėlę, išlydau 50 g sviesto, užpilu juo paštetą ir užberiu provanso prieskoniais.  Paštetas nėra sūdomas kitaip, tik kepant svogūnus. Tai užtepėlė, puikiai deranti su juodųjų serbentų rūgštoku džemu, obuolių sūriu.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Rekomenduojami video