LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Renata Šerelytė – viena talentingiausių, ryškiausių lietuvių prozininkių, per tris kūrybos dešimtmečius išleidusi daug įdomių ir labai skirtingų knygų. Jos novelės, romanai, poezija bei pasakos vaikams patenka į geriausių metų knygų sąrašus, pelnė garbingų Lietuvos ir užsienio literatūros premijų. Nors profesionaliai rašytojai Lietuvoje iš kūrybos pragyventi neįmanoma, R.Šerelytė nesiima rašyti pelningų, bet banalių meilės romanų. Rašytoja jau 20 metų dirba JAV leidžiamo seniausio išeivijos dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ redaktore.
Ilgas jūsų knygų sąrašas liudija, kad esate tikra darbštuolė. Sakoma, kad mūza nemėgsta prievartos, bet labai mėgsta discipliną. Kaip išsiugdėte tą savidiscipliną, darbštumą ir geležinę valią? Kūryba jums labiau darbas ar malonumas?
Rašymas man yra darbas. Nelaukiu jokio įkvėpimo. Pritariu Augustino Savicko pasakymui, kad „įkvėpimas ir iškvėpimas yra fizkultūra“, o ne darbas. Vidinis balsas labai dažnai sako, kad reikia rašyti, bet ne visada išeina. Nesirašo, jei neturiu kūrinio idėjos. Svarbiausia žinoti, ką ir kaip nori pasakyti. Dažniausiai tų idėjų, minčių iš anksto neužsirašau, nors reikėtų, nes jos pasimiršta. O prieš rašydama romaną pasidarau schemą, planą – sugalvoju pagrindinius veikėjus, nubrėžiu siužetines linijas. Tiesa, berašant tie planai keičiasi, veikėjai pradeda gyventi savo gyvenimus. Kūryba tuo ir graži, įdomi, kad nenuspėjama.
Atostogų nuo rašymo neturiu nei žiemą, nei vasarą – tokio dalyko mano gyvenime nėra. Tačiau visą dieną nesėdžiu prie kompiuterio net per karantiną. Jei sėdėčiau, iš proto išsikraustyčiau. Kasdien turiu išeiti iš namų: kiekvieną rytą ir vakarą bet kokiu oru su šuneliu vaikštau po mišką. Seniau mėgdavau bėgioti paneriais. Keletą pastarųjų metų kilnoju „hantelius“ arba štangą. Dabar, kai sporto klubai uždaryti, mankštinuosi namuose. Su svoriais padarau iki 100 pritūpimų – iki prakaito. Šiuos pratimus reikia daryti taisyklingai, kitaip gresia traumos. O plaukioti nemėgstu – bijau vandens.
Kaip pavyksta susikaupti rašymui, kai namuose vyras, du vaikai, dvi katės ir šuo, už slenksčio jaukus kiemas, o už tvoros – miškas, kai langus atveria šiltas pavasario vėjas?
Nors mūsų šeima gyvena name, iki šios dienos neturiu savo kampo. Rašytoja Virdžinija Vulf rašė, kad kiekviena moteris privalo turėti savo kambarį ir pajamų. Pajamų turiu, o kambario – ne. Mano rašymo erdvė – mažas kampelis, kuriame nėra tylos ir ramybės, nes aplink kunkuliuoja namiškių gyvenimas. Vyras ir vaikai man netrukdo rašyti – jie užsiima savo darbais. Labiausiai trukdo įjungtas televizorius, rodantis kvailas komercinių TV pokalbių laidas, reklamas – jos išmuša iš galvos visas mintis. Vyras mėgsta žiūrėti televizorių, o aš galėčiau gyventi be jo. Vaikai jau suaugę, abu baiginėja studijas, bet dar gyvena su mumis. Netrukdo ir gyvūnai – kai rašau, senutė katė snaudžia šalia ant pagalvėlės, kartais ateina pažiūrėti, ką veikiu, pakniaukia. Kartais pereina per klaviatūrą, bet dar nepasitaikė, kad ištrintų tekstą.
Būna, kad rašydama taip pasineriu į veiksmą, kad nieko aplink negirdžiu. Tarkime, kai rašiau scenarijų filmui „Barbora Radvilaitė“, tie vaizdai mane taip įtraukdavo, kad stogas pavažiuodavo.
Kūrybinį kelią pradėjote novelių rinkiniais, vėliau parašėte įsimintinus romanus „Ledynmečio žvaigždės“ ir „Mėlynbarzdžio vaikai“. Anot Sigito Poškaus, „ką berašytum, visada užrašai save“. Kiek tose knygose užrašėte savęs?
Iš tiesų tuose kūriniuose daug manęs. Jaunas rašytojas pasaulį mato per save, asmenines patirtis. Tačiau su savo herojais nesitapatinu. Vėliau, kai rašytojas bręsta, reikėtų nuo savęs atsiriboti, bandyti užrašyti ne tik save, bet ir kitus. Tiesa, kartais nelengva įsijausti į kitus žmones, juos perprasti. Svarbiausia, kad skaitytojai pajustų dvasinį bendrumą su kūrinių herojais.
Parašėte pasakų seriją apie Krakatukus, taip pat romanus paaugliams „Rebekos salos“ ir „Žvaigždžių medžiaga“. Ką tik pasirodė naujausia knygelė 5–8 metų vaikams „Pelėdžius ir purpurinė antis“. Šiose knygose daugiau jūsų pačios ar jūsų vaikų patirčių?
Rašau savo vidiniam vaikui. Juk vaikystė yra labiausiai tau priklausantis, asmeniškiausias laikas, kuriame įvyksta visa, kas svarbiausia. Ir viskas, kas įvyksta, yra nuostabu – ne grožio ar puikumo, o nuostabos prasme. Ši nuostaba gali būti netgi šiurpi. Vaikystėje nebuvau labai gera ir paklusni. Buvau padykusi, pasišiaušusi, dažnai ožiuodavausi – padarydavau kitaip, nei buvau liepiama.
Pamenu, mano močiutė labai pyko dėl to, kad kartą paėmiau plaktuką, vinių, atsinešiau lentų ir susikaliau namą – sėdėjau jame laiminga, kad turiu savo kampelį. Buvo labai liūdna, kai suaugusieji tą mano būstą greitai išardė.
Knygose paaugliams yra ir mano vaikų: „Rebekos salos“ veikėjos prototipas buvo dukra, o „Žvaigždžių medžiagos“ – sūnus. Šiose knygose yra jų charakterio bruožų, temperamento, jiems rūpimų problemų, bet visa tai gerokai transformuota.
Mano knygose įamžinti net gyvūnėliai: „Krakatukai sniegynuose“ yra didelis šuo Generolas, „Krakatukai požemiuose“ – mano šuo biglis, o romane „Žvaigždžių medžiaga“ veikia mano katė Kleo.
Skaitytojai pamėgo jūsų nuotykinius romanus „Izabelė“ bei „Raganos širdis“. Tai knygos apie moters raganiškąją prigimtį. Ar jūs savyje turite to raganiškumo, kaip jis pasireiškia?
Raganiškumas tai stereotipas, ir man jis gerokai pabodęs. Manau, kad raganiškumas tapo patraukliu, bet banaliu šablonu. Mano romanų herojėse tas raganiškumas – tai gamtiškumas, gaivališkumas. Tai moteriškumo gelmė, likimas, magiška žodžio galia...
2018 m. Vilniaus knygų mugėje romaną „Izabelė“ pristatėte su režisieriumi Raimondu Banioniu. Tikėjotės, kad pagal jūsų rašomą scenarijų jis statys filmą apie Barborą Radvilaitę. Ar jo sulauksime?
Scenarijus visiškai paruoštas, parašytos šešios filmo serijos, deja, Kino centras, kuriam teikiame projektus, neskyrė pinigų šiam filmui. Aišku, filmas brangus, kostiuminis, bet labai gaila, kad jo nefinansuoja, nes scenarijui skyriau labai daug laiko ir kūrybinių jėgų. Apmaudu, kai matau kitų šalių, ypač lenkų, pastatytus istorinius filmus ir girdžiu priekaištų, kodėl lietuviai tokių nesugeba pastatyti...
Jūsų knyga „Pro rūdijančią naktį“ grįsta paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio ir jūsų alter ego – mergaitės Adelės – dienoraščiais. Kodėl ėmėtės tokios nelengvos temos?
Rašiau norėdama suvokti žmogaus pasirinkimus. Tokius, kai atsiduri ribinėje situacijoje ir turi rinktis ne penkias galimybes, o tik vieną iš dviejų. Tai liudija partizanų istorija: jų pasirinkimas buvo labai ribotas. Rinkaisi arba – arba. Trečio kelio nebuvo.
Buvo sunku pasakoti partizanišką istoriją apie narsias širdis, pasirinkusias mirtį ir kovą, o ne prisitaikymą. Baisu to laikmečio smurto, žiaurumo, nevilties, siaubingo žmogaus paniekinimo. Jausmo, kad viskas yra beprasmiška. Tačiau tų narsių širdžių dėka mes dabar gyvi. Nes jeigu jie nebūtų kovoję, mes tebūtume ir fiziškai, ir dvasiškai sulaužytos tautos likučiai, pasmerkti išnykti.
Pasaulis greitai keičiasi. Kaip manote, ar ateities kartoms bus įdomios mūsų laikais parašytos knygos?
Trapus tas mūsų pasaulis. Jame lengviau gyventi tikinčiam žmogui, kuris suvokia, kad viskas laikina, bet siela – amžina. Pranašauti ateitį – rizikingas dalykas. Buvo pranašaujama, kad XXI amžiuje elektroninės knygos išstums popierines, bet taip neatsitiko. Tiesa, vis mažiau vaikų skaito knygas. Paaugliams neįdomi privaloma perskaityti klasika – ir man ji nebuvo įdomi. Donelaitį, Žemaitę, Maironį atradau tik suaugusi, ir jie mane sužavėjo. Savo vaikams neskaičiau knygų, sakiau, kad patys skaitytų. Gal ir blogai dariau, bet sūnus skaitė, kol buvo mažas, o dukra knygų pasaulį atrado tik būdama studentė.
Kokias knygas skaitote? Kokius filmus, serialus žiūrite?
Skaitau religines, filosofines, psichologines, grožines knyygas. Man patinka ne visi nobelistai ir Bukerio premijas gavę autoriai. Perskaitau lietuvių autorių geriausias bei kūrybiškiausias metų knygas – prozą ir poeziją. Pramogai paimu į rankas britų autorių ir amerikiečių detektyvus. Buvau sužavėta anoniminio lietuvių autoriaus knyga „Provincijos detektyvas“. Tikrai įdomi knyga – ir siužetas nenuspėjamas, ir apstu nebanalaus humoro.
Filmų, serialų yra daug ir įvairių, bet vienas įspūdingiausių serialų, matytas paskutiniais metais – „Bręstantis blogis“. Žiūrėjau raudonom ir išvarvėjusiom akim, pamiršusi miegą... Iš detektyvų patiko „Pagrindinis įtariamasis“, „Frosto prisilietimas“, iš mistinių – „Dingę“. Tačiau labai nuvylė serialo „Dingę“ pabaiga – atrodo, kad patys scenaristai nežinojo, kaip pabaigti siužetą, ir žiūrovą paliko kvailio vietoje.
Ar jus tenkina valdžios požiūris į kultūrą?
Pandemija įrodė, kad kultūra nėra svarbi nė vienai partijai. Jeigu prekybos centrai gali dirbti pilnu pajėgumu ir žmonių srautai ten beveik nekontroliuojami, teatrai, kino salės, parodų erdvės, muziejai ir bibliotekos jau pusmetį lieka uždaryti. Kaip kažkas pajuokavo, „covidas“ yra labai kultūringas virusas – į prekybcentrius neina, lankosi tik kultūros įstaigose. Daugelis kultūros žmonių, teatralų, muzikų neturi darbo nuo pernai kovo. Vyriausybei dėl to galvos neskauda. Nejaugi jie nesuvokia, kad valstybė be kultūros negali gyvuoti, nes valstybės unikalumą, savitumą sudaro būtent nacionalinė kultūra. Tai, ką geriausia turime sukaupę iš praeities, tradicijų, paveldo, istorijos, meno. Kas nepamirštama, nuostabu, kas jaudina. Kas verta pagarbos ir pasididžiavimo.
Ar dažnai lankotės gimtinėje?
Mano vaikystės žemė – Šimonių miestelis Kupiškio rajone. Tas kraštas brangus ir nepamirštamas. Šimonyse viešėjau praėjusią vasarą per Žolinę. Po tėvo mirties gimtasis namas stovi negyvenamas. Kupiškio bibliotekoje pristačiau savo naujausią knygą „Pro rūdijančią naktį“ – visuomet malonu susitikti su savo kraštiečiais.
Ar esate patenkinta rašytojų socialine apsauga? Ar jums įmanoma išgyventi iš kūrybos?
Taip, svarbu, kad jau dešimtmetį meno kūrėjams skaičiuojamas darbo stažas, jie gauna kūrybines stipendijas, prastovų išmokas. Iš kūrybos nepragyvenu net daug rašydama. Lietuvoje tai neįmanoma, nes knygų tiražai maži. Nebent rašyčiau detektyvus (o tai nelengva) arba banalius meilės romanus, kurie man neįdomūs, neprisiversčiau juos kurpti. Kultūros spaudoje publikuoju nemažai literatūros kritikos: recenzijų, knygų apžvalgų bei publicistikos.
