Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia Reginos Viršilienės rankdarbių paroda „Visko po truputį“. Joje eksponuojami kryželiu siuvinėti paveikslai, iš natūralaus vaško lietos žvakutės, muiliukai. Apie kiekvieną siuvinėtą kūrinį moteris gali papasakoti įvairių subtilybių. Kaip ir apskritai apie šį pomėgį, atsiradusį jos kelyje.

„Gyvenime nieko nebūna šiaip sau. Niekada negalvojau, kad imsiuos rankdarbių.  Mano kartos žmonės turbūt prisimena mokykloje buvusias darbų pamokas, kuomet mokė ir rank­darbių. Bet tada jie manęs neužkabino“, – sako Regina.

Kaip pristatoma muziejaus lankytojams, R. Viršilienė gimė Telšių rajone, yra baigusi medicinos slaugytojos specialybę, Žemaitijos kolegijoje įgijo socialinio darbo bakalauro diplomą. Ištekėjusi ir paauginusi vaikus, dirbo liaudies gaminių įmonėje „Minija“ mezgėja. Tačiau tai, anot moters su menu neturi nieko bendro – tiesiog darbas ir tiek. O kad ji sau vis ką nors nusimegzdavo,  irgi nebuvo pomėgis.

„Matyt, bet kokiems rankdar­biams reikia subręsti. Tai man turbūt atsitiko, kai dvejus metus teko praleisti Anglijoje – prižiūrėjau anūką: palydėdavau į mokyklą, būrelius ir iš jų. Važiuoti reikėdavo autobusu, paskui ilgokai laukti, kol grįšime atgal. Laiko turėdavau marias! Anglų kalbos nemokėjau, taigi susišnekėti nė su kuo negalėjau. Reikėjo kažko imtis. Tada ir kilo mintis: o kodėl nepabandžius siuvinėti? Taip ir pra­dėjau“, – pasakoja Regina.

Tarp parodoje eksponuojamų darbų akį patraukia paveikslas su kalijomis. Anot moters, tai pirmasis, sa­ko – ir paskutinis, darbas, išsiuvinėtas šilkiniais siūlais. Ir pirmasis kūrinys apskritai.

„Siuvinėjau jį visus metus – buvo labai sudėtinga, nes šilkiniai siūlai šerpetoja, būna tokie pasišiaušę ir kaskart, siuvant kryželį, šis prisisiuva su prieš tai buvusiu. Paprastai vienu metu siuvinėju 4–5 darbus: reikia, kad akys atsigautų nuo ilgą laiką dominuojančių spalvų, tampa monotoniška daryti vieną darbą“, – pasakoja Regina.

Ekspozicijoje kabo Reginos siu­vinėti paveikslai su našlaitėmis, lelijos vazoje, motina su dviem kūdikiais, paukšteliai žiemą, laikrodis su paršeliais, taip pat mažesni – drakonas, zuikis ir kt. Dar jos kolekcijoje – siuvinėtos pagalvėlės anūkėms su gimimo data, naujagimių svoriu, ūgiu, krikšto data (darbus moteris įvardina metrikomis), taip pat ir pagalvėlė su išsiuvinėtu automobiliu anūkui.

„Man pačiai įdomu, kad jau įpusėjusi ar baigdama darbą žinau, kaip jį įrėminsiu, kam padovanosiu, kur jis turėtų bū­ti pakabintas. Beje, rėmas labai pakeičia kūrinį. Paveikslą su kalijomis padovanojau seseriai, su našlaitėmis – mamai. Dukrai išsiuvinėjau paveikslą, kur vaizduojama motina su dviem vaikučiais – ji viena juos augina. Su lelijomis atite­ko anytai, broliui turiu išsiuvinė­jusi met­rikas su gyvenimo įvy­kiais. Šiaip labiausiai anūkės ne­­duoda vežiotis joms dova­no­tų darbų, todėl jau ir da­bar klausinėja, kada grąžinsiu. Ant šių pagalvėlių jos ir miega, ir žaidžia su jomis. Negaili tik savo išaugtų megztukų, kuriuos irgi buvau išsiuvinėjusi“, – apie savo darbus pasakoja Regina.

Rankdarbių meistrė įvardija ir skirtingą siuvinėjimo techniką bei medžiagas. Šio pomėgio gerbėjos neabejotinai žino, ką reiškia siuvinėti pagal rinkinį, kuriame, pasak moters, yra visi būtiniausi dalykai: medžiaga, piešinys, siūlai, adata, arba pagal schemą, kur tik nurodomi kvadratėliai, o pačiai tenka apskaičiuoti, kiek ir kokių siūlų prireiks. Reginos teigimu, rinki­nys, ypač pradedančiajam, yra priimtinesnis, lengviau įveikiamas.

Moteris sako, jog siuvinėjimas kryželiu – neskubus darbas. Pirmiausia būtinas tinkamas laikas, o tuo pačiu – apšvietimas. Dabar gi, anot moters, kai ji galėtų siuvinėti, tenka apeiti ūkelį (be bičių, laiko dar ir gyvulėlių bei paukščių), o kai atsiranda laisvo laiko – paprastai būna per tamsu. Ji pamena, kaip gyvenda­ma Anglijoje, tarp autobusų maršrutų, laukdama anūko, po 3–4 valandas siuvinėdavusi vienoje kavinėje.

„Niekas manęs iš ten nevarė, neragino, kad pirkčiau kavos ar dar ko nors. Žmonės prieidavo, žiūrėdavo, girdavo, šypsodavosi – ten visi šypsosi“, – ir pati nesusilaiko nesusijuokusi.

Reginai ši paroda trečioji, tiesa, personalinė – pirmoji. Iki šiol parodas rengdavo kartu su Kvėdarnos kultūros namuose veikiančia rankdarbių studija, praėjusiais metais ją pakvietė dalyvauti „Auksinio vainiko“ konkurse Tauragėje.

„Pateikiau prašymą gauti tau­todailininko pažymėjimą, todėl ir surengiau šią parodą – siuvinėjimo kryželiu, dirbinių iš vaško. Turiu dar nebaigtų darbų ir juos baigsiu, vienas iš jų yra labai didelis – paveikslas su hortenzijomis, maždaug 1,5x1,5 metro. Tačiau galvoje sukasi nauji planai: ypač domina vilnos vėlimas, skiautiniai. Tiesa, pastaroji sritis man visai nežinoma“, – pasako­ja Regina.

Moteris teigia savo siuvinėtų paveikslų neparduodanti, nes jie būtų labai brangūs. O medumi, bičių produktais bei dirbiniais iš vaško jau daug metų prekiauja derliaus švenčių me­­tu Šilalėje.

R. Viršilienės parodą Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje ga­lima aplankyti iki vasario 28 d.

Eugenija BUDRIENĖ