Daugybė prasmingų žodžių sukurta Motinai. Galima juos cituoti be galo. Ta­čiau Motinos diena yra tas laikas, kuomet ir mums patiems atmintin grįžta mūsų ma­mų kažkada sakyti žo­džiai, pamokymai, pata­ri­mai – kiek daug visko, kas vadinama vienu žodžiu – meilė, išdalinta mamos savo vaikams. Sau pasilie-kant ne­ri­mą dėl mū­sų klaidų ar ne­­sė­kmių bei visišką pa­siaukojimą.

„Ryšys tarp mamos ir vaiko yra pats gražiausias ir labiausiai jis priklauso nuo mamos. Todėl labai džiaugiuosi šiltais santykiais su savo mama, šita tampria gija, kuri mus sieja. Džiaugiuosi, kad ją turiu, galiu aplankyti, pasikalbėti. Tai būna ne tik per Kalėdas ar Velykas, bet ir per Motinos dieną. Visada man buvo ir yra svarbu, kad mama mane priima tokią, kokia esu, supranta ir palaiko. Nors galbūt įžvelgia esant sunkumų, tačiau nekomentuoja, nepeikia“, – šiltais žodžiais apie savo mamą dalijasi kaltinėniškė Vesta Trimirkienė, kartu su vyru Virginijumi auginantys šešias atžalas.

Kauniečiams Šilalės kraštas galbūt būtų likęs nežinomas visai, jei ne Virginijaus profesinė karjera. Baigęs Žemės ūkio akademiją, jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti į Kaltinėnų bandymų stotį, ten baigė disertaciją ir įgijo daktaro laipsnį. Vesta pradžioje mokėsi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Paskutiniais studijų metais, pasak Vestos, jaunimo piligriminėje kelionėje į Taize Prancūzijoje jiedu su būsimu vyru ir susipažino.

„Graži draugystė virto meile, susituokėme. Vyras Kaltinėnuose nuomojosi butą, bet abiem norėjosi savo namų. Taip nusipirkome vienkiemyje seną sodybą, kuri dabar ir yra mūsų šei­mos namai“, – sako moteris.

Ir ne bet kokie namai, o gyvi, skambantys nuo šitokio būrio vaikų klegesio, juoko. Žinoma, kartais pasigirsta ir verksmas, nes be to vaikai neužauga.

„Kai tekėjau, galvojau, jog pil­na šeima – tai keturi vaikai. Mes augome dviese su broliu, ne­teko matyti gausesnių šeimų. Bet vėliau susipažinome su keliomis krikščioniškomis šeimomis, kurios nepabūgo tuomečio neigiamo požiūrio ir ryžosi turėti daugiau. Juk ne mes planuojame, o Dievas – toks yra krikščioniškas požiūris. Ir Dievas mus apdovanojo. Be to, tai ir savotiškas atsigręžimas į lietuvių tautos tradiciją“, – sako gausios šeimynos mama.

Moteris neslepia susidurianti su nuomone, neva jei daug vaikų, šeima – pašalpinė. Tačiau, jos teigimu, ryškėja ir kitoks požiūris.

„Kur kas svarbiau, kad požiūris į daugiavaikę šeimą keičiasi – pasigirsta vis daugiau skatinimų, pagyrų, pagarbos, netgi žavėjimosi. Geras dalykas ir tai, jog gyvename vienkiemyje, daug erdvės, tai ar vaikai pašūkauja, paišdykauja – niekam nekenkia, todėl ir jokių priekaištų. Džiaugiuosi, kad gyvename atskirai nuo tėvų, jei iškyla kokių problemų – sprendžiame patys tarpusavyje, niekas už namų sienų neišeina. Kaip daugiavaikiai tėvai, nesame tos nuomonės, jog reikia prašyti to ar ano, reikalauti. Juk gal kitiems irgi ne mažiau svarbu. Žinoma, jei valstybė paremia, džiaugiamės, bet dėl to naudotis pirmenybe – ne. Nemanau, jog turėtume taip da­ryti“, – įsitikinusi Vesta.

Kai moteris po trejų metų iš vaiko auginimo atostogų grįžo į darbą Bijotų laisvalaikio salėje, kur dirba renginių organizatore, mažajam Faustui vietos darželyje neatsirado. Tačiau mama tikisi, kad šiemet ji atsiras ir nukris nuo pečių nemažas rūpestis. Ji vardija gražų būrį judviejų su Virginijumi atžalų: vyriausiajai Smiltei rudenį sukaks 17-a, paskui ją – jaunesnieji Rojus, Raigardas, Luk­nė, Ainė ir Faustas, kuriam netrukus ketveri.

Kiek reikia mamai fizinių ir dvasinių jėgų, kad kiekvieną ma­tytų, girdėtų, visiems padėtų, patartų. O kur dar kasdienė buitis!

„Palyginus su tuo, ką patyrė mamos, augindamos mus, dabar yra daug lengviau. Prie to ženkliai prisideda ir skalbyklės bei džiovyklės, be kurių neįsivaizduojame kasdienybės, ir saus­kelnės kūdikėliams. Dar vienas privalumas ir didelė pažanga yra tai, jog nemažai moterų vairuoja automobilį – tai atriša rankas ir pačiai, ir vyrui. Nors visgi, auginant gausią šeimą, buitis nėra tokia jau paprasta, kaskart susiduri su kokiomis nors kliūtimis. Dabar įsitikinau, jog jei būčiau žinojusi, kad turėsime tokį būrį, būčiau kitaip, patogiau, projekta­vusi namus. Gerai, kad turiu nagingą vyrą – štai vien avalynei sudėti koridoriaus kampe jis sumontavo lentynas, kurios iki lubų prikrautos batų, o juos keičiame pagal sezoną. Nes kitaip būtų krūva, kurioje surasti ant­rą – vargas. Lengviau bei pigiau auginti vaikus ir dėl drabužėlių – daugybė moterų nori dalintis savų išaugtais tvarkingais, kokybiškais rūbais. Skambina, siūlo. Kai susikaupia daug, tie­siog pasakau: ačiū, šiuo metu turiu. O juk anksčiau to nebuvo, didelės šeimynos mamai drabužėlius tekdavo ir palopyti“, – sako V. Trimirkienė.

Viso pokalbio metu Vesta negailėjo gerų žodžių savo sutuoktiniui.

„Yra sakoma, kad moteris laiko tris trobos kerčias, o vyras – vieną. Mūsų atvejis kitoks: pas mus šeimos galva yra vyras, tėtis – tvirtas, patikimas ramstis. Jis dalyvauja visur: šeimos gyvenime, vaikų auklėjime, namų ūkį tvarko, savo darbą dirba, su vaikais užsiima. Visapusiškai padeda. Bendravimas, tarpusavio sutarimas yra šeimos darnos pagrindas, gyvenimo pavyzdys vaikams. Mūsų šeimoje fizinių bausmių nėra ir būti to apskritai negali. Su vaiku reikia kalbėti, jam aiškinti. Man tai daryti prisieina daug kartų, kol vaikas supranta. Tėčiui, kadangi jis yra griežtas, sekasi geriau, ir aš tuo tik džiaugiuosi – gausiai šeimai suvaldyti griežto tono reikia. Tad vaikams užtenka vieno tėčio žodžio“, – vaikų auklėjimo metodus atskleidžia Vesta, pridurdama, jog apie tai geriau papasakotų vyras.

„Negaliu sakyti, kad esame tobuli – tarpusavio santykių de­rinimo mokytis reikia visą gyvenimą, pastangos bei patirtis būnant kartu keičia abu – ir vyrą, ir moterį. Svarbiausia – ėjimas į priekį viena linkme, žiūrėjimas viena kryptimi. Nors, kaip visur, būna ir tamsių epizodų: nėra nuotaikos, kažkas ne­pasisekė ar iškyla kokių prob­lemų. Bet praeina kiek laiko, ir viskas nuslūgsta. Ir susibarti tenka, nors aš labiau stengiuosi išklausyti ir taip nugesinti ki­virčą. Nes kas žino, ar būtų geriau, jeigu atsakyčiau tuo pačiu. Bandau taip rasti geriausią išeitį. Galbūt kitos moterys kitaip sprendžia tuos dalykus. O labiausiai tvarkytis su viskuo padeda tikėjimas: pasimeldi ir vėl šviesu. Malda teikia stiprybės. Padėkoti Dievui turime už ką – tiek daug mums visko davė: gražią šeimą, sveikus vaikus, namus, pilnus gyvybės. Visa tai teikia begalinį džiaugsmą ir laimę“, – teigia Vesta.

Moteris džiaugiasi jau turinti pagalbininkų.

„Vyresnieji man didelė parama – galiu patikėti jiems mažesniųjų priežiūrą. Smiltė labai mėgsta suktis virtuvėje. Rytą ji net nenori, kad kelčiausi, tai yra jos laikas. Aš stengiuosi netrukdyti – dvi šeimininkės virtuvėje nereikalingos (juokiasi – red. past.). Jeigu matau, kad ji jau šeimininkauja, nesikišu. Labai savarankiška, jau mąsto, kaip planuotų savo namus, kokia turėtų būti virtuvė. Jaučia atsakomybę už mažesniuosius, yra labai malonaus būdo.

Visi mūsų vaikai yra muzikalūs, kūrybiški. Smiltė ir Rojus skambina pianinu, o dar šiais metais baigė ir dailės studijas, Luk­nė ir Rai­gardas – smuiku, be to, berniukas dar griežia „Bijotaičių“ ka­peloje. Visi mokosi meno mokykloje. Stengiamės, kad jeigu jau pradėjo, tai ir baigtų, o ne noriu–nebenoriu. Manau, jog tai tik į naudą – muzikuojantis žmo­gus labiau linkęs kurti gėrį. Pati įsitikinu, kaip muzika nu­ima visas neigiamas emoci­jas“, – tikina Vesta, pasirinkusi muzikantės kelią. Be sa­vo tiesioginio darbo, moteris dainuoja duetu su Karoliu Kaminsku iš „Bijotaičių“ kapelos, pakviesta vargonuoja Kaltinėnų bažnyčioje per šv. Mišias. Be to, abu su vyru mėgsta kartu pagiedoti.

Anot Vestos, jų šeima laisvalaikį leidžia aktyviai: išvaikščiota daugybė pažintinių takų, vaikai su tėčiu dalyvauja sporto renginiuose – jis juos visaip skatina, kad kuo mažiau sėdėtų prie kompiuterio. Ir pirmieji rezultatai jau matomi – Rojui neblogai sekasi bėgime, yra pelnęs vertingų apdovanojimų.

„Namuose tėtis įrengė kopėtėles, žiedus. Atrodo, vaikai žaidžia, bet kartu ir sportuoja, lavinasi. Švenčiame visų gimtadienius, sakome linkėjimus vienas kitam – vaikai kuria juos patys. Žinoma, tarp vaikų būna visko: čia verkia – čia juokiasi, čia susipyko – čia vėl draugai. Tačiau kasdien vis labiau jais džiaugiuosi, ypač dabar, kai vyresnieji netoli pilnametystės: auga, bręsta, yra atviri, pasiti­kintys, malonūs. Kuo toliau, tuo tas džiaugsmas didesnis. Todėl noriu palinkėti būsimoms mamoms ir tėčiams nebijoti turėti daugiau vaikučių. Gal pradžioje reikia atiduoti labai daug: savo laiką, miegą, galbūt karjerą. Bet vaikai auga, ir ateitis tikrai yra džiugi“, – įsitikinusi laiminga mama.

Eugenija BUDRIENĖ