Gy­ve­ni­mas ne­glos­tė

„Bu­vo ma­lo­nu. Ta­čiau ne­ži­nau, ar ką to­kio pa­da­riau“, – ro­dy­da­ma gau­tą stik­li­nę an­ge­lo sta­tu­lė­lę kuk­li­no­si pa­šne­ko­vė, ku­rios ki­taip kaip Ge­nu­te ir ne­si­no­ri va­din­ti. Smul­ku­tė, ge­rų akių, vai­kiš­kai ty­ro džiaugs­mo ku­pi­na mo­te­ris ir pa­ti sa­ko la­biau pra­tu­si, kad ją šauk­tų Ge­nu­te. Taip pa­pras­čiau ir ar­ti­miau. O juk ji to­kia ir yra – kiek­vie­ną prii­man­ti at­vi­ra šir­di­mi, ne­svar­bu, kad ta šir­dis vai­kys­tė­je ir bu­vo už­gau­ta. Ge­nu­tė gi­mė ir au­go gam­tos ap­sup­ty­je. Na­mai – Ži­lai­čių kai­mo vien­kie­mis ne­to­li Tve­rų. Au­go su bro­liu ir se­se, iš tri­jų vai­kų – pa­ti vy­riau­sia. Ma­ma bu­vo la­bai ti­kin­ti, to­dėl Ge­nu­tė kla­sė­je tarp pio­nie­rių vie­nin­te­lė ne­ry­šė­jo rau­do­nos kak­las­ka­rės. Ki­tiems at­ro­dė tar­si bal­ta var­na. Mer­gai­tė daž­nai su­lauk­da­vo bend­rak­la­sių už­gau­lio­ji­mų. Vai­kai juok­da­vo­si iš jos pa­mal­du­mo. Užk­liū­da­vo bet kas – kad ir ki­še­nė­je ras­tas ro­ži­nis. Tad taip su­si­klos­tė, kad ži­lai­tiš­kė užau­go ne­tu­rė­da­ma drau­gų. Į šo­kius taip pat nei­da­vo. Pa­sau­lis jaut­rios sie­los mer­gai­tei tuo­met at­ro­dė tam­sus kaip gū­di nak­tis. Te­kęs sun­kus at­stum­to­sios vaid­muo, pri­vers­ti­nis at­si­ri­bo­ji­mas nuo ki­tų nuo­lat slė­gė.

Di­džiau­sias tur­tas – šei­ma

Ge­nu­tei vy­rą nu­žiū­rė­jo jos tė­vu­kas, ei­gu­lys. Sy­kį bu­vo pa­pra­šy­tas gre­ti­ma­me kai­me mal­kų pjau­ti. Ten ir pa­ma­tęs šei­mi­nin­kės sū­nė­ną, kaip vė­liau pa­si­ro­dė, dė­me­sio ver­tą vai­ki­ną. Po sun­kių dar­bų pas te­tą šis ne­sė­do kar­tu su vy­rais prie sta­lo vai­šin­tis, o iš­lė­kė į Lau­ku­vą, kur gy­ve­no. Grį­žęs ei­gu­lys duk­rai mes­te­lė­jo: „Ko­kį vy­ku­sį žen­tą nu­žiū­rė­jau!“ Ta­da Ge­nu­tė iš to tik pa­si­juo­ku­si, ta­čiau ne­tru­kus na­mie su­lau­ku­si pirš­lių. Pats Jo­nas į Ži­lai­čių vien­kie­mį pas bū­si­mą­ją at­vy­kęs. Tie­sa, ne vie­nas – su te­ta. Ir prie­žas­tis bu­vo įvar­din­ta ki­ta – pri­si­den­gė mal­ko­mis. Pas ei­gu­lį dėl jų va­žiuo­ti bu­vo įpras­ta. O at­vy­kęs taip ir pa­si­li­ko... Po tri­jų mė­ne­sių nu­ne­šė už­sa­kus, o su­tuok­ti­niais Čes­naus­kais ta­po jau po pus­me­čio. Ir bend­ru gy­ve­ni­mo ke­liu žy­giuo­ja jau 37-erius me­tus. Ge­nu­tės vai­kams, kaip ir ma­mai, kū­ry­bi­nės gys­le­lės ne­trūks­ta: an­tai Ta­das gro­ja Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės or­kest­re tri­mi­tu, To­mas, dar bū­da­mas moks­lei­viu, taip pat į ves­tu­ves gro­ti, dai­nuo­ti ei­da­vo, o vie­nin­te­lė duk­ra bai­gė kul­tū­ros va­dy­bą. Nors šio dar­bo ir ne­dir­ba, me­nas ir kul­tū­ra jai – ar­ti­mi. Me­no mo­kyk­lą yra bai­gę vi­si Čes­nauk­sų vai­kai. O da­bar džiu­gi­na ir anū­kė­liai: Ti­tas vie­ną po ki­to me­da­lius tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­ny­je pel­no šok­da­mas spor­ti­nius šo­kius, anū­kė­lė Bea­ta yra pui­ki skai­to­vė. Tar­si spin­du­lė­liai se­ne­liams ir ki­ti vai­kai­čiai – Lė­ja, Lu­kas, Ry­tis ir Emi­lis. Apie sa­vo šei­mą mo­te­ris kal­ba su di­de­le mei­le. Sa­vo ar­ti­miau­siems ji dė­ko­jo ir Pa­dė­kos va­ka­ro me­tu at­siim­da­ma ge­ru­mo an­ge­lą. Už įver­ti­ni­mą sa­kė esan­ti dė­kin­ga ir vi­siems ki­tiems, ku­rie ją „au­gi­na“, pa­ska­ti­na, stu­mia į prie­kį. Mums kal­ban­tis, Ge­nu­tė vis pa­mi­ni kaž­ka­da kar­tu su ja li­go­ni­nė­je dir­bu­sią tuo­me­ti­nę fel­če­rę Fal­mi­rą Dro­man­tie­nę, me­niš­kos sie­los mo­te­rį. Jai pir­mai įver­tin­ti kaž­ka­da pa­ti­kė­ju­si sa­vo ei­les, ji pir­mo­ji ir pa­ra­gi­nu­si kur­ti, sa­vo po­smus gar­siai skai­ty­ti ki­tiems. F. Dro­ma­tie­nė Ge­nu­tę at­ve­du­si į me­no my­lė­to­jų klu­bą „Mū­za“ – čia daug me­tų sklei­dė­si, o da­bar spin­di Ge­nu­tės ta­len­tas. Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos Rie­ta­vo sky­riaus, ku­riai mo­te­ris šian­dien pri­klau­so, pir­mi­nin­kas Pet­ras Leng­ve­nis, jau gu­lė­da­mas li­gos pa­ta­le, rū­pi­no­si, kad ta­len­tin­gos rie­ta­viš­kės ei­lės apie mei­lę žmo­gui, gam­tai, gim­ti­nei ir Tė­vy­nei bū­tų su­dė­tos į pir­mą­ją kny­gą „Prie vers­mės“. Nuo­lat jau­tė ir Plun­gės li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ va­do­vės Ade­lės Dau­kan­tai­tės pa­lai­ky­mą. Rie­ta­viš­kės kū­ry­ba iš­spaus­din­ta ne tik jos pa­čios, bet ir ki­to­je kny­go­je pa­va­di­ni­mu „So mei­lė Že­mai­tė­jė“. Mo­te­ris yra ir Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to ta­ry­bos na­rė. Ji vi­sur spė­ja, vi­sur yra lau­kia­ma ir rei­ka­lin­ga. Mo­te­ris sa­ko, kad šian­dien jųd­vie­jų mei­lė – dar stip­res­nė nei pa­žin­ties pra­džio­je. Tuo­met, kai su­si­pa­ži­no, ji mo­kė­si siu­vė­jos ama­to Klai­pė­do­je. Su­si­tik­da­vo tik sa­vait­ga­liais. Grei­tai su­si­tuo­kė, vie­nas po ki­to gi­mė vai­kai, pra­si­dė­jo na­mo sta­ty­bos... To dė­me­sio vie­nas ki­tam pri­trūk­da­vo. O da­bar, kai vai­kai užau­gę, vie­nas ki­tą tar­si pa­ma­tė nau­jo­mis aki­mis.

Glo­bo­ja silp­niau­siuo­sius

Sa­vuo­se na­muo­se Ge­nu­tė gy­ve­na ne tik su vy­ru, bet ir su duk­ters šei­ma bei sa­vo se­se­ri­ke. Taip ji va­di­na „sau­lės vai­kų“ li­ga ser­gan­čią jau­nė­lę Vi­du­tę. Se­sers ne­ga­lia mo­te­rį prieš daug me­tų ir at­ve­dė į „Rie­ta­vo vil­tį“ – ly­dė­da­vo ją į šeš­ta­die­ni­nę mo­kyk­lė­lę. Ko rei­kia li­ki­mo nu­skriaus­tiems žmo­nės, kaž­ka­da pa­ti gy­ve­ni­me skriau­dų pa­ty­ru­si Ge­nu­tė pui­kiai ži­no. Rei­kia šil­to žo­džio, rei­kia iš­klau­sy­mo, rei­kia dė­me­sio. „Jie vi­si no­ri pa­si­pa­sa­ko­ti, pa­ro­dy­ti dar­be­lius, ku­ruos pa­da­rė, no­ri, kad pa­gir­tum. Ma­mai pa­si­pa­sa­ko­ti juk įpras­ta, o jei iš­klau­so kaž­kas iš ša­lies, la­bai ap­si­džiau­gia“, – sa­ko rie­ta­viš­kė. Ge­nu­tė ti­ki­si, kad ki­to­kius vai­kus au­gi­nan­tiems tė­vams ka­da nors Rie­ta­ve at­si­ras ato­kvė­pio pa­slau­ga, ko­kia jau tei­kia­ma Ma­žei­kiuo­se. Ji pa­ti dėl to ju­di­na le­dus. Juk daž­nai in­te­lek­to su­tri­ki­mo ne­ga­lią tu­rin­čius vai­kus au­gi­na vie­nos ma­mos, tad kur, joms su­si­rgus, dė­ti at­ža­las. Šios mo­ters pa­sau­lis vi­sa­da su­ka­si apie ki­tus. Da­li­ja ji sa­vo šir­dį, sa­vo lai­ką, sa­vo poe­zi­ją. Vi­siems at­lei­du­si, nuo­skau­das pa­lei­du­si, at­si­pra­šy­ti už men­kiau­sią žo­de­lį pra­tu­si Ge­nu­tė sa­ko esan­ti la­bai lai­min­ga. Nuo­lat dė­ko­jan­ti Die­vui už tai, ką da­vė, už kiek­vie­ną gy­ve­ni­mę su­tik­tą žmo­gų, už kiek­vie­ną su­teik­tą ga­li­my­bę.