Hegumenas Nektarijus Morozovas išleido knygą, kurioje aptarė socialinės vienatvės klausimą. Žmogus gali jaustis vienišas net ir tada, kai yra tarp kitų žmonių. Kai kurių dalykų jis nedrįsta sakyti žmonėms į akis, nes asmeniškos pastabos gali juos nuliūdinti. Būtent todėl tam tikrus dalykus jis nusprendė išdėstyti savo knygoje, kurios ištraukomis netrukus pasidalinsime:

Atsigręžkite į save

Taigi, kokios yra vienatvės priežastys? Beveik visada tos pačios – arba reikalaujate iš kitų ko nors, ko jie nėra pasirengę jums duoti; arba, priešingai, primetate jiems tai, ko jiems nereikia. Jei žmogus atsikrato šių vidinių nuostatų – reikalavimų, primetimo ir dirbtinumo, netrukus pradeda keistis ir jo santykiai su aplinkiniais.”

Vienatvę išgyvenančiam žmogui svarbu įsivertinti, ar jis pats neturi elgesio problemų, kurios atstumia kitus žmones. Tą padaryti nėra taip sunku – tereikia šiek tiek atidumo.

Kartais žmogus kartoja tarsi kokią mantrą: „Aš vienišas, aš vienišas, vienišas…“ Tai – labai akivaizdus dvasinės ligos požymis. Įprastai tokie žmonės iš tiesų nori būti vieni. Jiems patinka kentėti patiems ir kankinti kitus.

Nesėkmingos partnerio paieškos

Kita problema, dėl kurios žmonės taip pat dažnai jaučiasi vieniši, yra nesėkmingos gyvenimo draugo paieškos. Bendraujant su tokiais žmonėmis dažnai galima išgirsti, kad jų santykiai niekur nenuveda. Bėgant laikui jų partneriai tik dar labiau atitolsta. Čia taip pat galima pastebėti vieną ir tą patį dėsningumą.

Sutinkate tokį žmogų, pažvelgiate jam į akis, ir iš karto pastebite, aplink ką sukasi visos jo mintys. Jis negali tiesiog pasikalbėti su jam patinkančiu žmogumi, nelaikydamas jo potencialia nuotaka ar jaunikiu. Įeina į kambarį, o ant jo kaktos didelėmis raidėmis parašyta: „Noriu vesti“ arba „Noriu ištekėti“. Natūralu, kad žmonės, pamatę tokį užrašą, nuo jo pabėga.

Viena yra tai, kai žmogus nori mylėti ir būti mylimas, bet tuo pačiu jis turi savo gyvenimą, ir visai kas kita, kai šis jo noras yra maniakiškas. Tuomet kyla jausmas, kad šis žmogus nori tavimi naudotis.

Jis pats to nejaučia – jis per daug nori pasiekti savo tikslą.

Ir jam (dažniau – jai) gali būti labai sunku paaiškinti, kad nereikia šitaip elgtis, nes tai gali atstumti visus sutiktus žmones.

Ir tai liečia ne tik asmeninį gyvenimą. Kartais ateina žmogus, tu pažvelgi į jį, o jam ant tos pačios kaktos užrašyta: „Problema“. Arba net: „Aš – tavo problema“. Jau galima nuspėti, ką jis sakys: jis yra labai vienišas, todėl jam reikia užuojautos ir supratimo.

Tu pradedi jam sakyti:

„Nustok būti kitų žmonių problema, stenkis su savo problemomis susitvarkyti pats, ir netrukus aplinkybės pasikeis“.

Ir šis žmogus į tai atsako: „Ar tai reiškia, kad čia, bažnyčioje, niekas niekam nerūpi? Vadinasi, šiame pasaulyje nėra meilės?! Koks tu krikščionis?“

Žinoma, šis žmogus buvo vienišas, tačiau patarimas yra tik vienas: jokiu būdu neįtikinkite savęs, kad dėl to yra kaltos aplinkybės ar kiti žmonės. Tik tas, kuris mato priežastis savyje, gali ką nors ištaisyti ir pakeisti savo gyvenime.

Katės testas

Tam tikri žmogaus bruožai atsiskleidžia jam bendraujant su kate. Vienas ją glosto, kaso ausį, o katė murkia, tupi jam ant kelių ir niekur nesiruošia eiti.

O kitas žmogus bando paimti katę ant rankų ir visaip stengiasi jai įtikti, tačiau katė nuo jo pabėga. Atrodo, kad jis nesielgė blogai – netampė už uodegos, nebadė akių. Vis dėlto, jis nesugebėjo gauti teigiamo atsako.

Ko mes neturime teisės reikalauti iš draugų?

Žmogaus gyvenimas be tikros draugystės negali būti pilnavertis, ir visai nesvarbu, ar tai būtų vaikystė, jaunystė, branda ar senatvė. Kažkas per visą gyvenimą turės vieną ar du draugus, o kažkas – daug daugiau, tačiau net ir mylintys artimi draugai dažnai vienas kitą nuvilia. Dievo nepripažįstančiam žmogui sunku paaiškinti, kad iš draugų negalime tikėtis to, ką gali duoti tik Viešpats. Daugelis mūsų kartais nori būti ne tik mylimi, bet ir globojami tarsi vaikai. Net ir nesavanaudiškas draugas negali būti mums toks, kokia mama gali būti savo kūdikiui. Kuo daugiau artumo ir rūpesčio žmogus tikisi iš draugų, tuo jam bus skaudžiau matyti jų nesugebėjimą pateisinti lūkesčių. Žmogus jausis vienišas.

Jei žmogus negalėjo mums padėti, laiku neatėjo mūsų paguosti, ar nerado savyje jėgų mus suprasti, tai tikrai nereiškia, kad jis mus išdavė.

Jam tuo metu galėjo būti sunku, galbūt jam pačiam tuo metu reikėjo pagalbos, galbūt jis kentėjo nuo tam tikrų problemų. Draugystės matas yra žmogiškas matas: jei tai suprasime, tai išgelbės mus nuo daugybės nusivylimų. Tiesiog nuostabus dalykas: kuo žmogus nuolankesnis, tuo jis mažiau vienišas, nes dauguma žmonių kenčia nuo to, kad, jų nuomone, yra nepakankamai mylimi.

Nusprendus mylėti ir tapti mylinčiu, svarbu nepamiršti: mūsų meilė žmogui – tai daryti jam ne tai, ko norime, o tai, ko jis nori.

Ir jei šis žmogus nenori mūsų buvimo savo gyvenime, mūsų meilė jam turėtų pasireikšti tuo, kad įvykdome tai, ko jis nori.

Krikščioniškoje pasaulėžiūroje nėra sąvokos „meilės bombardavimas“, kuri yra kai kuriose sektose. Krikščionis – tai žmogus, kuris stengiasi ne „laimėti jo meilę“, o jį suprasti ir adekvačiai reaguoti į jo poreikius.

Supratimas nereiškia prisitaikymo

Vis dėlto, čia taip pat yra nesusipratimų. Kartais ateina žmogus ir sako: „Stengiuosi išgirsti kito žmogaus poreikius, stengiuosi būti reikalingas, stengiuosi prisitaikyti, tačiau tai neduoda jokių rezultatų“. Palaukite: kas sakė, kad reikia prisitaikyti? Kai žmogus prisitaiko, jis daro kažką neįprasto, dirbtinio, o draugystė ir meilė iš žmogaus nieko dirbtinio nereikalauja. Jautrus ir mylintis žmogus nenorės prisitaikyti – jis bandys kažką pakeisti.

Jeigu matome savyje kokių nors trūkumų, trukdančių bendrauti su kitais žmonėmis, turime su tuo kovoti – ne tam, kad prie ko nors prisitaikytume, o tam, kad būtume su Dievu. Mes taip pat nebandome prisitaikyti prie Dievo – mes stengiamės pasikeisti į gerąją pusę dėl To, kuris mus myli.

Ir tik tada, kai iš tikrųjų pasikeičiame, tampame arčiau Jo, tampame panašūs į Jį.

Žinoma, jei kalbame apie sutuoktinį ar kitus artimus žmones, kartais reikia nusileisti. Savaitgalį važiuojate kur nors, kur nenorite, tačiau jūsų brangiam žmogui tai yra svarbu. Kasdieniame gyvenime atliekate tam tikrus nemalonius darbus, nes žinote, kad jei to nepadarysite, galite nuliūdinti mylimą žmogų.

Vis dėlto, jei nuolat darome tai, ko nori kitas, ir tai yra vienintelė sąlyga, leidžianti santykiams gyvuoti, tai tikrai nėra draugystė, ar juo labiau meile pagrįstas ryšys.

Jei norime suartėti su kitu žmogumi, neturime apsimetinėti tuo, kuo nesame, nes galiausiai vis tiek paaiškės, kad esate labai skirtingi žmonės. Tikrais draugais galime laikyti tik tuos žmones, su kuriais turime kažką bendro.

Kodėl po kurio laiko žmonės atrodo kitokie nei manėme anksčiau?

Kartą, prieš daugelį metų, teko stebėti vieną savo pažįstamą moterį. Ji buvo labai gyvybinga ir komunikabili, visi žmonės norėdavo su ja bendrauti. Vis dėlto, praėjus šiek tiek laiko žmonės nustodavo su ja bendrauti. Ji niekam nedarė jokios žalos, tačiau rezultatas visada būdavo toks pat.  Ji visa tai suprato savaip: žmonės nemoka mylėti, o ji paprasčiausiai niekam nereikalinga. Aš ją pažįstu jau seniai ir žinau, kodėl taip nutikdavo. Ji visada stengėsi padaryti kuo geresnį įspūdį ir įtikti kitiems žmonėms, tačiau vėliau ji tapdavo tokia, kokia yra iš tiesų. Kartais ji neturi nuotaikos, kartais ji yra pasinėrusi į savo reikalus, kartais ji tiesiog nenori bendrauti… Atėjusi su niekuo nesisveikina, žmonės jai šypsosi, o ji tiesiog praeina pro šalį. Aplinkiniai, gerbdami jos pasirinkimą, paprasčiausiai nustoja su ja ieškoti kontakto. Ji mano, kad kiti žmonės paprasčiausiai nenori bendrauti, todėl ji renkasi naujų pažinčių mezgimą…  Ir kas kartą nutinka taip pat.

Žmonės ieško tų, su kuriais jaučiasi gerai

Labai svarbu kartas nuo karto savęs paklausti: „Ar man pačiam būtų malonu, jei šalia manęs būtų toks žmogus kaip aš?“ Atminkite: žmonės visada ieško tokių draugų, su kuriais gera. Jei tapsite tokiu žmogumi, kuris teikia džiaugsmo ir gali paguosti, šalia jūsų tikrai bus tokie draugai, kuriais galite pasitikėti.

Kodėl aš apie tai kalbu? Kartais žmonės patiria vienatvę ten, kur jos neturėtų būti. Viešpats mums atsiunčia žmones, kurie gali tapti pačiais geriausiais mūsų draugais. Mes turime išmokti būti tokiais žmonėmis, kurie nėra kitų žmonių problema.