– Su ta­vi­mi, In­dre, su­si­pa­ži­nau ke­lio­nė­je. Tur­būt ne pir­mą kar­tą į ke­lio­nes vyks­ti vie­na, be ar­ti­mų­jų pa­ly­dos? Ke­liau­ti juk mėgs­ti?

– Ke­liau­ti mėgs­tu. Po už­sie­nio ša­lis ke­liau­ti dar te­ko ma­žai, tik pra­de­du pil­dy­ti šį sa­vo no­rą, ta­čiau po Lie­tu­vą esu ne­ma­žai pa­ke­lia­vu­si. Die­vi­nu pa­jū­rį, ta­čiau vi­sa mū­sų ša­lis yra ne­pa­kar­to­ja­ma, iš­skir­ti­nė, tu­rin­ti la­bai gra­žią gam­tą, daug nuo­sta­bių lan­ky­ti­nų vie­tų ir man la­bai ge­ra čia gy­ven­ti.

Daž­niau­siai ke­lio­nė­se bū­nu ne vie­na, o su ar­ti­mai­siais, vie­nai ke­liau­ti šiek tiek bai­su ir ne taip įdo­mu.

– Tei­gia­ma, kad žmo­gaus ga­lia yra jo vi­du­je. Tu pui­kiai įsi­lie­ji į vi­suo­me­nę ir ta­vo tu­ri­ma ju­dė­ji­mo ne­ga­lia dau­ge­lio net ne­pa­ste­bi­ma. Ko­kie da­ly­kai tau gy­ve­ni­me su­tei­kia dau­giau­sia jė­gų?

– Aš pa­ti ne­iš­ski­riu sa­vęs iš ki­tų, aš no­riu vi­sur da­ly­vau­ti ir bū­ti kaip vi­si. Pri­imu si­tu­a­ci­ją ko­kia ji yra: ne­ga­lia iš ma­nęs ne at­ėmė, o da­vė – ryž­tą, stip­ry­bę, op­ti­miz­mą, bran­dą.

Sten­giuo­si džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, ne­bū­ti už­si­da­riu­si tarp ke­tu­rių sie­nų. Aš ga­liu bū­ti lai­min­ga ir stip­ri, o tai ne­pri­klau­so nuo ma­no ne­ga­lios. Ma­no ne­ga­lia ir yra ma­no di­džiau­sia jė­ga!

– Au­gai ir mo­kei­si vi­suo­met svei­kų jud­rių vai­kų ap­sup­ty­je. Ar dis­kri­mi­na­ci­jos ap­raiš­kų lė­tes­nio ju­dė­ji­mo pa­grin­du te­ko pa­jus­ti? Nu­mo­jai ran­ka ar ėmei­si ko­vos?

– La­bai džiau­giuo­si, kad nuo pat ma­žens iki pat da­bar esu tarp svei­kų­jų, nie­ka­da ne­su iš­ski­ria­ma, kad aš ki­to­kia, ar kad kaž­ko ne­ga­liu dėl sa­vo ju­dė­ji­mo pa­da­ry­ti. Vi­suo­met, jei rei­kia, su­lau­kiu pa­gal­bos, ta­čiau dis­kri­mi­na­ci­jos ne­pa­ty­riau, ko­vo­ti ne­te­ko, jau­čiuo­si vi­sur kaip vi­si ir tuo la­bai džiau­giuo­si, kad esu su­pras­ta ir pri­im­ta.

Mes kiek­vie­nas esa­me uni­ka­lus ir ne­pa­kar­to­ja­mas. Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko no­rė­čiau, kad ne­įga­lu­mo te­ma bū­tų kal­ba­ma dau­giau, kad žmo­nės su­pras­tų, jog ne­ga­lia yra ne kliū­tis džiaug­tis gy­ve­ni­mu ir gy­ven­ti vi­sa­ver­tiš­kai!

– Iš­sky­rus šei­mą, sa­vus na­mus, kur bū­da­ma jau­tie­si sau­giau­siai? Tur­būt daug žmo­nių bu­vo ir yra ša­lia ta­vęs, ku­rie ska­ti­na ir pa­de­da?

– Aš ga­liu bū­ti vi­sur, vis­kas pri­klau­so nuo nu­si­tei­ki­mo, nes aš pa­ti ku­riu sa­vo gy­ve­ni­mą to­kį, ko­kio no­riu.

Ne­mėgs­tu ru­ti­nos ir bu­vi­mo vie­no­je vie­to­je. Tu­riu be ga­lo stip­rų ar­ti­mų­jų ir drau­gų pa­lai­ky­mą, ku­rie ska­ti­na ju­dė­ti pir­myn, ne­pa­si­duo­ti, tai įkve­pia siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų ir ne­pa­si­duo­ti, įgy­ven­din­ti vi­sas sva­jo­nes.

– Su ko­kiais ne­pa­to­gu­mais su­si­dur­da­vai vai­kys­tė­je ir ko­kių at­si­ran­da da­bar? Tur­būt su me­tais kei­tė­si ir ta­vo po­žiū­ris į sa­ve, gy­ve­ni­mą?

– Vis dar su­lau­kiu ret­kar­čiais keis­tų žvilgs­nių ir ko­men­ta­rų, gai­les­čio. Kar­tais žmo­nės gal­vo­ja, kad jei esi ne­įga­lus, ne­ga­li gy­ven­ti vi­sa­ver­tiš­kai.

No­rė­čiau, kad žmo­nės pa­mirš­tų žo­dį „in­va­li­das“, nes tai men­ki­na, pri­ver­čia pa­si­jaus­ti pras­tes­niu. Kai kam tai ke­lią juo­ką. No­rė­čiau, kad jei žmo­gus pa­ma­to žmo­gų su ne­ga­lia, ne­svar­bu, ko­kia ji be­bū­tų, užuot žiū­rė­jęs iš­pū­tęs akis, juo­kę­sis ar ap­kal­bė­jęs, ne­bi­jo­tų klaus­ti apie jo ne­ga­lią, at­si­klaus­tų, ar pa­gal­ba rei­ka­lin­ga, ne­bi­jo­tų pa­žin­ti ar už­kal­bin­ti to­kio žmo­gaus.

Taip, pa­čiai as­me­niš­kai te­ko iš­mok­ti pri­im­ti sa­ve, su­si­drau­gau­ti su sa­vo ne­ga­lia, ku­ri da­bar ta­po ma­no ga­lia.

Ga­liu drą­siai pa­sa­ky­ti, kad, kai iš­mo­kau my­lė­ti sa­ve ir pri­im­ti sa­ve to­kią, ko­kia esu, ir ap­lin­ki­niams tai pa­si­da­rė leng­viau. Vis­kas juk pra­si­de­da mū­sų pa­čių gal­vo­se ir mū­sų min­ty­se.

– Ar kar­tais pa­mąs­tai apie tai, kaip gy­ven­tum, jei li­ki­mas bū­tų sky­ręs di­des­nę eik­lu­mo ga­lią?

– Tur­būt gy­ven­čiau la­bai pa­na­šiai, nes aš ir da­bar gy­ve­nu vi­sa­ver­tiš­kai. Da­ly­kai, ko ne­ga­liu, tai – bė­gio­ti ar­ba šok­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu ar ne­šio­ti aukš­ta­kul­nių, bet tai man ne pro­ble­ma. Vi­sa ki­ta aš ga­liu kaip ir vi­si.

Aiš­ku, prie to, kad ga­lė­čiau sa­va­ran­kiš­kai vaikš­čio­ti, la­bai stip­riai pri­si­dė­jo ma­no ma­mos pa­lai­ky­mas, ieš­ko­ji­mas įvai­riau­sių iš­ei­čių, kaip man pa­dė­ti.

Vai­kys­tė­je te­ko iš­kęs­ti ke­le­tą ope­ra­ci­jų, nuo­la­ti­nį re­a­bi­li­ta­ci­nį gy­dy­mą, įvai­rias ki­tas pro­ce­dū­ras, bet to re­zul­ta­tas yra tai, kad aš ga­liu vaikš­čio­ti.

Te­ko gy­dy­tis pas nuo­sta­bius Vil­niaus San­ta­ros kli­ni­kų or­to­pe­dus, ku­rie da­ro ste­buk­lus ir leng­vi­na ne­įga­lių­jų gy­ve­ni­mą, ma­ne as­me­niš­kai pa­sta­tė ant ko­jų, nes jei ne vi­sos ope­ra­ci­jos ir re­a­bi­li­ta­ci­jos Drus­ki­nin­kų vai­kų sa­na­to­ri­jo­je „Sau­lu­tė“, tur­būt da­bar ne­vaikš­čio­čiau.

Taip, aš vaikš­tau ki­taip, vi­zu­a­liai ne­gra­žiai, bet tai ne­truk­do man gy­ven­ti.

– Ar daž­nai bū­ni nu­liū­du­si?

– Sten­giuo­si ne­liū­dė­ti, o šyp­so­tis! Šyp­se­na vi­suo­met pa­tai­so si­tu­a­ci­ją, kar­tais, aiš­ku, ten­ka pa­liū­dė­ti, nes bū­na at­ve­jų, ku­rių ne­įma­no­ma pa­keis­ti, bet jie nė­ra daž­ni. Lai­min­ga ir stip­ri vi­sa­da net ne­no­rė­čiau bū­ti. Kar­tais rei­ka­lin­ga ir nau­din­ga leis­ti sau pa­ro­dy­ti vi­sas emo­ci­jas, nei vai­din­ti, jog vis­kas ge­rai ir ga­liu kal­nus nu­vers­ti, nors taip nė­ra.

– Jei ne­klys­tu, esi įsi­gi­ju­si ir ke­lias pro­fe­si­jas. Ban­dei įsi­dar­bin­ti? Koks bū­tų ta­vo sva­jo­nių dar­bas? Ką la­biau­siai mėgs­ti veik­ti?

– Aš sa­ve dar tik ban­dau at­ras­ti, tai, kas man pa­tin­ka, iki ga­lo ne­ži­nau. Po mo­kyk­los bai­gi­mo mo­kiau­si kos­me­to­lo­gi­jos pa­slap­čių. Bet ne­pa­ti­ko, ma­tyt, ne­bu­vo ma­no sri­tis, aš tai me­čiau.

Bai­giau ju­ve­ly­ri­ką, ten iš­mo­kau ga­min­ti pa­puo­ša­lus, ta­čiau ju­ve­ly­re ne­dir­bu, nors se­kė­si gan ne­blo­gai ir vi­sai pa­ti­ko, įsi­dar­bin­ti ne­ban­džiau.

Da­bar sa­va­no­riau­ju Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tre, čia man la­bai pa­tin­ka, sma­gu dirb­ti su jau­ni­mu ir pra­smin­gai pra­leis­ti lai­ką, įgau­ti pa­tir­ties. Jau­ni­mas ma­ne la­bai šil­tai pri­ėmė ir ska­ti­na veik­ti, gal­būt ši sa­va­no­rys­tės pa­tir­tis man pa­dės at­ras­ti tai, ką no­riu iš tik­rų­jų veik­ti.

Stu­di­juo­ti ne­sku­bu, kol ne­at­ra­dau tai, ko no­riu, bet, ma­nau, jau ki­tais me­tais bū­siu tvir­tai ap­si­spren­du­si. Kol esu jau­na, ga­liu iš­ban­dy­ti vis­ką, ne­no­riu veik­ti to, kas man vi­siš­kai ne­pa­tin­ka.

Lais­vą lai­ką ski­riu pa­si­bu­vi­mui gam­to­je, skai­tau kny­gas, mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti vir­tu­vė­je, leis­ti lai­ką su drau­gais ir ar­ti­mai­siais.

– Kliū­čių, ku­rių ga­lė­tų ir ne­bū­ti, daug yra ta­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je? Kal­bu apie tai, ar Aly­taus vals­ty­bi­nės ir gy­dy­mo įstai­gos yra pri­tai­ky­tos ir sun­kiau ju­dan­tiems žmo­nėms?

– Pa­ste­biu, kad įstai­gos tam­pa vis la­biau pri­tai­ky­tos ne­įga­lie­siems, ta­čiau dar daug kur to trūks­ta, kai kur pri­tai­ky­ta at­mes­ti­nai.

Bū­čiau la­bai lai­min­ga ir dė­kin­ga, jei prie įstai­gų ne­lik­tų ne­ly­gių ša­li­gat­vių ir aukš­tų ša­li­gat­vio bor­te­lių, nes ne vi­sur yra įreng­ti nu­si­lei­di­mai. Kai kur prie laip­tų trūks­ta tu­rėk­lų ar­ba nė­ra pan­du­sų, lif­tų, kas sun­ki­na ne­įga­lie­siems pa­te­ki­mą į įstai­gą.

Yra kur to­bu­lė­ti, ti­kiuo­si, jog ar­ti­miau­siu me­tu ne­liks įstai­gų, ne­pri­tai­ky­tų sun­kiau ju­dan­tiems. O aš pa­ti vi­sur pri­si­tai­kau pa­gal sa­vo ga­li­my­bes ar­ba ne­bi­jau pa­pra­šy­ti pa­gal­bos.

– Esi ko­mu­ni­ka­bi­lus žmo­gus, leng­vai už­mez­gan­tis po­kal­bį su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis. Tai ta­vy­je at­ėjo su ge­nais?

– Na, aš leng­vai po­kal­bį už­mez­gu tik tuo­met, jei pa­ti sau­giai ir ge­rai jau­čiuo­si to­je ap­lin­ko­je ir ma­tau, kad žmo­gus, ku­rį no­riu už­kal­bin­ti, tam yra nu­si­tei­kęs.

Man pa­tin­ka ben­drau­ti, meg­z­ti nau­jas pa­žin­tis ir ne­ma­nau, kad žmo­gaus am­žius tam yra kliū­tis. Kaip tik la­bai įdo­mu ir sma­gu pa­ben­drau­ti su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis, iš­girs­ti jų pa­tir­tis, nuo­mo­nę.

O ar tai ma­ny­je at­ėjo su ge­nais, tur­būt, kad taip, nes ma­no ap­lin­ko­je vi­si la­bai ko­mu­ni­ka­bi­lūs ir ben­drau­jan­tys. Aš pa­ti dar tik mo­kau­si ben­dra­vi­mo me­no, bet, ma­nau, kad vi­sai ne­blo­gai pa­vyks­ta.