Lie­pos pra­džio­je su­ka­ko pen­ke­ri me­tai, kai am­ži­no po­il­sio Dau­gų gat­vės ka­pi­nė­se at­gu­lė nu­si­pel­nęs in­ži­nie­rius, kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas ir rė­mė­jas, Aly­taus eks­pe­ri­men­ti­nio na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­to ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius Bro­nis­la­vas Jo­nas Ja­no­nis. Pra­ėjo pen­ke­ri me­tai nuo vy­ro mir­ties, bet naš­lė Ma­ri­ja­na Ja­no­nie­nė iš at­si­tik­ti­nai su­tik­tų aly­tiš­kių, dir­bu­sių jo va­do­vau­ja­ma­me kom­bi­na­te, vis dar su­lau­kia klau­si­mų, kaip vy­ras jau­čia­si, bei lin­kė­ji­mų svei­ka­tos. „Tur­būt per ty­liai my­lė­tą žmo­gų pa­lai­do­jo­me“, – svars­to žmo­na. Koks iš tik­rų­jų bu­vo tre­čia­sis Aly­taus eks­pe­ri­men­ti­nio na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­to va­do­vas, kad dar­buo­to­jai iki da­bar pri­si­me­na jį ir ge­rus jo dar­bus? Kaip jo gy­ve­ni­mą pa­žen­kli­no „sky­di­nių“ griū­tis, kai bu­vęs ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius ta­po be­darbiu ir tu­rė­jo iš­mok­ti su­si­kur­ti kas­die­ny­bę iš nau­jo?

„Ma­no vy­ras į Aly­tų bu­vo pa­kvies­tas tuo­me­ti­nio eks­pe­ri­men­ti­nio na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­to ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus Ed­mun­do Kal­mai­čio. Ge­rai pri­si­me­nu, tai bu­vo 1980-ųjų spa­lis. Vy­ras  me­tus Aly­tu­je gy­ve­no ir dir­bo, aš at­vy­kau 1981 me­tais. Įdar­bi­no ma­ne ga­my­bos sky­riu­je. Ne­tru­kus jis ta­po ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi ir dir­bo tol, kol vei­kė kom­bi­na­tas. Su ša­lies At­gi­mi­mu kom­bi­na­tas su­griu­vo, vi­sos ga­myk­los at­si­sky­rė, jos tu­rė­jo sa­vo di­rek­to­rius. Vy­ras nie­ko ne­pri­va­ti­za­vo, nie­ko su sa­vi­mi ne­pa­si­ė­mė, li­ko iš­di­dus be­dar­bis. La­bai sun­kūs jam bu­vo tie me­tai – jė­gų dar daug, puo­se­lė­to kom­bi­na­to nė­ra, jis – be už­si­ė­mi­mo, vie­nas. Įsi­dar­bi­no vie­nur, ki­tur, bet tai bu­vo ne jo am­plua“, – sun­kų šei­mai me­tą šian­dien me­na M.Ja­no­nie­nė.

Vy­ko rin­ki­mai į Sei­mą. B.J.Ja­no­nis kan­di­da­ta­vo su aly­tiš­kiu ta­py­to­ju, Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ru  Vy­tau­tu Ko­les­ni­ko­vu. Kaip tei­gia Ma­ri­ja­na, jos vy­ras, nors ir ži­no­ma as­me­ny­bė, daug nu­vei­kęs, bet rin­kė­jai iš­rin­ko ne jį. Nu­si­vy­lė, puo­lė į dep­re­si­ją, re­tai kur nors iš­vyk­da­vo. „Jis la­bai no­rė­jo dirb­ti ša­liai, jos žmo­nėms. Kar­tą iš­gir­dau jį ma­no bi­čiu­lei sa­kant: „Ar bus Lie­tu­vai ge­riau, jei tu tik agur­kus ir po­mi­do­rus au­gin­si.“ Jam no­rė­jo­si, kad žmo­nės glo­ba­liau mąs­ty­tų, siek­tų aukš­tes­nių tiks­lų. Ir jis ga­lė­jo dar daug nu­veik­ti, bet jo po­ten­cia­lo nie­kas taip ir ne­re­a­li­za­vo. Pri­va­ti­za­vi­mo va­jus tę­sė­si, įmo­nės tu­rė­jo va­do­vus, ku­rie ne­ri­ma­vo dėl  sa­vo pos­tų. Ne­dar­bas veik­liam žmo­gui – pra­pul­tis.

Koks jis bu­vo tais me­tais, kai sėk­mė ne­ap­lei­do? La­bai in­te­li­gen­tiš­kas, trau­kian­tis žmo­nes, ir sa­ve mėg­da­vo pa­ro­dy­ti. Iš tik­rų­jų Bro­nis­la­vui  la­bai svar­bi bu­vo dar­buo­to­jų ge­ro­vė. Jis rė­mė sa­vi­veik­li­nius ko­lek­ty­vus, spor­tuo­jan­čius žmo­nes, net pa­si­ro­dy­mų pro­gra­mas per­žiū­rė­da­vo, jam rū­pė­jo net sce­na­ri­jus, daž­nai taip pa­ko­men­tuo­da­vo: „Pra­džią tu­ri­te, o pa­bai­gos tai nie­ka­da pas jus nė­ra.“

Dar vai­kui, pa­ste­bė­ju­si po­lin­kį į mu­zi­ką, ma­ma bu­vo nu­pir­ku­si akor­de­o­ną. Gra­žiai Bro­nis­la­vas gro­jo, dai­na­vo, bet va­do­vau­da­mas ga­myk­lai šiam po­mė­giui ne­tu­rė­jo lai­ko. Akor­de­o­ną jis pa­do­va­no­jo kom­bi­na­to or­kest­ro va­do­vui Ri­man­tui Jo­čiui. Mie­lai at­ei­da­vo kom­bi­na­to sa­vi­veik­li­nin­kų kon­cer­tų pa­klau­sy­ti, vyk­da­vo­me į fes­ti­va­lius, kon­cer­ti­nes ke­lio­nes, ku­rias dar­buo­to­jams vi­sa­da fi­nan­sa­vo įmo­nė. Aš bu­vau ak­ty­vis­tė, dai­na­vau dai­nų ir šo­kių an­sam­bly­je „Dai­na­va“, – pa­šne­ko­vė il­gai ga­lė­tų kal­bė­ti apie kom­bi­na­to kles­tė­ji­mo me­tus.

Ma­ri­ja­na sa­ko, kad ke­tu­rias­de­šimt me­tų tru­ku­si san­tuo­ka ir Bro­nis­la­vui ir jai bu­vo ant­ro­ji. Pa­si­pir­šo jis pa­pras­tai, ta­čiau vie­šint Ar­mė­ni­jo­je, Je­re­va­ne. „Aiš­ku, kad aš su­ti­kau. Abu mes dir­bo­me Vil­niu­je, su­si­vie­ni­ji­me „Me­dis“. Ne­blo­gai pa­ži­no­jo­me vie­nas ki­tą. Aly­tu­je mū­sų lau­kė ke­tu­rių kam­ba­rių bu­tas Vidz­gi­rio mik­ro­ra­jo­ne, tik be san­dė­liu­ko, kas aly­tiš­kiams bu­vo la­bai svar­bu, mums – ne­la­bai. Kai at­vy­ku­si į Aly­tų įžen­giau į mū­sų bu­tą, jis pa­si­ro­dė la­bai gra­žus, ką tik iš­da­žy­tas, sau­lės ap­švies­tas. Ja­me ir gy­ve­nu iki da­bar. Ne kar­tą  mū­sų šei­mai siū­lė ap­si­gy­ven­ti nau­jo mo­de­lio sky­di­nia­me na­me, bet aš vis ne­su­tik­da­vau.  Ma­čiau, kaip ma­no tė­vai var­go na­mą tu­rė­da­mi. Aš no­rė­jau pa­to­gu­mų. Be to mū­sų sū­nus lan­kė plau­ki­mo tre­ni­ruo­tes, jam bū­tų bu­vę keb­lu iš už­mies­čio va­ži­nė­ti spor­tuo­ti. Vy­ras ka­te­go­riš­kai prieš šei­mos ve­žio­ji­mą kom­bi­na­to trans­por­tu pa­si­sa­kė.
O so­do už­mies­ty­je aš no­rė­jau. Sa­vait­ga­liais Bro­nis­la­vas mė­go žve­jo­ti, anks­ti kel­da­vo­si,  iš­va­žiuo­da­vo. Ke­lis kar­tus pri­si­kal­bi­no ir ma­ne, oi, ko­kia nuo­bo­dy­bė. „Dzū­ki­jos“ so­dų po­il­sio zo­no­je mums sky­rė skly­pą. Gra­žu, bet nie­kas to­je že­mė­je ne­au­ga. Bet man to gro­žio ir už­ten­ka“, – ti­ki­na pen­ke­rius me­tus naš­lau­jan­ti Ma­ri­ja­na Ja­no­nie­nė.

Sie­kė, kad „sky­di­niai“ bū­tų dau­giau ne­gu tik ga­myk­la

Bro­nis­la­vas Jo­nas Ja­no­nis gi­mė 1935 m. va­sa­rio 26 d. Rad­vi­liš­ky­je.
Bai­gė Pa­ne­vė­žio J.Bal­či­ko­nio gim­na­zi­ją, vė­liau – Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jos Miš­kų fa­kul­te­tą. Dir­bo Kau­no ir Jo­na­vos bal­dų kom­bi­na­tuo­se, su­si­vie­ni­ji­me „Me­dis“. Pa­žin­tį su Dzū­ki­jos sos­ti­ne pra­dė­jo 1980 m., kai at­vy­ko į Aly­taus eks­pe­ri­men­ti­nį na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­tą (AENSK), kur me­tus dir­bo vy­riau­sio­jo in­ži­nie­riaus pa­va­duo­to­ju, dve­jus – vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi, o de­šimt me­tų, iki 1993-ųjų – ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi.

Vi­są de­šimt­me­tį ne­nuils­ta­mai tę­sė bu­vu­sių AENSK va­do­vų už­im­tą po­zi­ci­ją, sie­kė, kad, „sky­di­niai“ (taip va­di­no pa­tys aly­tiš­kiai) bū­tų dau­giau ne­gu tik ga­myk­la, su­tei­kian­ti dar­bo vie­tą ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį – lai­ku mo­ka­mą at­ly­gi­ni­mą. 

B.J.Ja­no­nio su­bur­ta va­do­vų ko­man­da rū­pi­no­si ir dar­buo­to­jų kul­tū­ri­niu gy­ve­ni­mu, po­il­siu. Ge­ne­ra­li­niam di­rek­to­riui rū­pė­jo dar­buo­to­jų po­mė­giai, tad dė­me­sio ir lė­šų sky­rė sa­vi­veik­lai, ku­rią su­da­rė dvi veik­los gru­pės – spor­tas ir me­nas. Pir­mo­ji ap­rė­pė krep­ši­nį, tin­kli­nį, leng­vą­ją at­le­ti­ką, tu­riz­mo gru­pę, bur­len­čių ba­zę, o ant­rą­ją su­da­rė šo­kių ir dai­nų an­sam­bliai, or­kest­ras. Sa­vi­veik­los re­zul­ta­tai bū­da­vo de­monst­ruo­ja­mi įvai­rio­se tarp­ce­chi­nė­se ar­ba tarp­ga­myk­li­nė­se var­žy­bo­se ir kom­bi­na­to kas­me­ti­nė­se žie­mos ar va­sa­ros šven­tė­se, ku­rios vyk­da­vo Aly­taus dai­nų slė­ny­je ar prie Ta­lo­kių eže­ro. Lai­mė­to­jus ap­do­va­no­da­vo iš­vy­ko­mis į „Gie­da­var­džio“ po­il­sia­vie­tę ar ke­lia­la­piais į Pa­lan­gą, kar­tais tu­ris­ti­nė­mis ke­lio­nė­mis. Vyk­da­vo daug šven­čių, ypač spor­ti­nių, ku­rio­se, kaip me­na tuo­met kom­bi­na­te dir­bu­sie­ji, bū­da­vo pa­tei­kia­mi ka­ti­lai mais­to ir vis­kas fab­ri­ko są­skai­ta. 

Kom­bi­na­to pro­fe­si­nė są­jun­ga skir­da­vo po­il­si­nius ke­lia­la­pius, iš­vy­kas, sa­na­to­ri­nį svei­ka­ti­ni­mą Pa­lan­go­je, Ni­do­je, So­čy­je bei ki­tuo­se ku­ror­tuo­se. Pa­pras­tai ke­lia­la­piai bu­vo su­tei­kia­mi vi­sai šei­mai, už­tek­da­vo vi­siems no­rin­tiems. Ne­bū­ta pro­ble­mų ir dėl eks­kur­si­jų į Sankt Pe­ter­bur­gą, Je­re­va­ną, Ry­gą, Ta­li­ną. Dar­buo­to­jų nuo­trau­kų al­bu­muo­se gau­su fo­to­gra­fi­jų, ku­rio­se do­mi­nuo­ja „sky­di­nių“ tu­ris­ti­nės ke­lio­nės. Dau­ge­liui įsi­mi­nė va­sa­ros šven­tės prie Ta­lo­kių eže­ro. Prie Gied­var­džio eže­ro įmo­nė tu­rė­jo įren­gu­si 60 vie­tų po­il­sio ba­zę. 

Dau­gu­ma žmo­nių pra­dė­jo dirb­ti kom­bi­na­te dėl ga­li­my­bės leng­vai gau­ti bu­tą ar ben­dra­bu­tį. Tad „sky­di­niai“, va­do­vau­jant B.J.Ja­no­niui, sa­vo dar­buo­to­jus ap­rū­pi­no dar­bu, gy­ve­na­mą­ja vie­ta, sa­vi­veik­la ir „pra­mo­go­mis“. Kom­bi­na­te vei­kė ke­tu­rios val­gyk­los, ku­rio­se vie­nu me­tu ga­lė­jo pa­val­gy­ti 450 dar­buo­to­jų. Bu­vo ir ka­vi­nė, mais­to pre­kių par­duo­tu­vė, du me­di­ci­nos punk­tai, ku­riuo­se dir­bo 16 gy­dy­to­jų ir me­di­ci­nos se­se­rų, du sto­ma­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tai. Dar­buo­to­jų pa­slau­goms – gy­do­mo­jo po­bū­džio re­lak­sa­ci­jos, gim­nas­ti­kos sa­lės, fi­zio­te­ra­pi­jos bei ma­sa­žo ka­bi­ne­tai, ap­rū­pin­ti nau­ja įran­ga, hid­ro­te­ra­pi­jos pro­fi­lak­to­riu­mas. Kom­bi­na­to va­do­vy­bė sten­gė­si, kad kiek­vie­nas dar­buo­to­jas pa­si­nau­do­tų įvai­rio­mis bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo pa­slau­go­mis ne­iš­ėjęs iš te­ri­to­ri­jos, ne­gaiš­da­mas lai­ko. Čia vei­kė mo­te­rų ir vy­rų kir­pyk­los, mez­gi­mo, siu­vi­mo atel­je, ava­ly­nės tai­syk­la, skal­byk­la, che­mi­nė va­lyk­la, fir­mi­nė par­duo­tu­vė „Me­dis“.

Ge­ne­ra­li­niam di­rek­to­riui rū­pė­jo įsi­gy­ti mo­der­nes­nius, tiks­les­nius įren­gi­nius

1990 m. kom­bi­na­tas už­ėmė 130 ha plo­tą ir su­da­rė kom­plek­są  iš 6 ga­myk­lų,  2 sa­va­ran­kiš­kų ce­chų, au­to­trans­por­to ūkio ir 14 pa­gal­bi­nių ce­chų ir tar­ny­bų. Stam­biau­sia kom­bi­na­te sta­lių ga­mi­nių ga­myk­la. Jos pro­duk­ci­ja – lan­gų ir du­rų blo­kai, par­ket­len­tės, grin­dų ir pa­lan­gių len­tos.
Nuo 1986 m. į kom­bi­na­tą įsi­jun­gė Jū­rės sta­ty­bi­nių kon­struk­ci­jų ga­myk­la. Pa­grin­di­nė jos pro­duk­ci­ja – įvai­rios kli­juo­tos  kon­struk­ci­jos. Vi­sų pa­da­li­nių pro­duk­ci­ja at­ke­liau­da­vo į na­mų kon­struk­ci­jų ga­myk­lą. Per die­ną čia bu­vo su­ren­ka­ma 7–8 sky­di­nės kon­struk­ci­jos na­mai.

***

Pir­mas vaiz­di­nys, ku­ris at­plau­kia iš ma­no anks­ty­vos vai­kys­tės – kle­bo­ni­ja ar ku­ni­go bu­tas. Ma­ne so­di­na prie for­te­pi­jo­no, ant kė­dės pa­dė­ta pa­gal­vė, kad leng­viau pa­siek­čiau kla­vi­šus.  Ir aš juos dau­žau ran­ky­tė­mis. Gal tai ir bu­vo pra­džia mei­lės mu­zi­kai, no­ro gro­ti. La­bai rim­tai svars­tau, kad gal bū­čiau bu­vęs ge­res­nis mu­zi­kan­tas ne­gu bu­vau in­ži­nie­rius.

***

Ma­nau, bu­vau jaut­rus vai­kas. Po­ka­rio vai­kas. Mė­gau vie­nat­vę, daug skai­čiau. Bu­vau la­bai stip­rus, ener­gin­gas ir žai­biš­kos re­ak­ci­jos. Sep­ty­ne­rius me­tus, iki 22-jų, žai­džiau krep­ši­nį. Bu­vau kvie­čia­mas – ir ne kar­tą – į „Žal­gi­rį“, o sy­kį į TSRS rink­ti­nę. Spor­tas pa­dė­jo man su­si­for­muo­ti, su­stip­ri­no va­lią, iš­ug­dė no­rą pir­mau­ti. Aš ne­ga­liu bū­ti ne pir­mas. Bet kar­je­ros aš sie­kiau ne dėl pi­ni­gų. Nu­si­pel­nęs in­ži­nie­rius, nu­si­pel­nęs kul­tū­ros dar­buo­to­jas – bet ne gar­bėt­roš­ka. Man dar­bas bu­vo tar­si spor­to ša­ka. Aš tu­rė­jau lai­mė­ti. Ir ne dau­giau.

***

Jau daug kas pa­si­kei­tė: sa­vęs sau­go­ti ne­mo­ku, o kar­tais ir ne­no­riu. Jau­čiu, kad bu­vau ver­tas ge­res­nės se­nat­vės. Bet čia ne pi­ni­gai. Aš gy­ve­nau kaip as­me­ny­bė, gal ge­ra, gal blo­ga, bet man rei­kė­jo žmo­nių įver­ti­ni­mo, no­rė­jo­si ką nors pa­da­ry­ti dėl jų. Nie­ka­da ne­gy­ve­nau kaip pik­tžo­lė. 

Iš­trau­kos iš a.a. Bro­nis­la­vo Jo­no Ja­no­nio už­ra­šų „Ma­no sam­pro­ta­vi­mai“