„Kai la­bai no­ri, vis­kas pa­vyks­ta sa­vai­me“, – še­šiais nuo­šir­džiais žo­džiais „Ši­lai­čių“ pir­mi­nin­kė Da­lia Ka­za­ke­vi­čie­nė anon­suo­ja ne­su­skai­čiuo­ja­mą skai­čių jos va­do­vau­ja­mos ben­druo­me­nės na­rių at­lik­tų įvai­rias­pal­vių dar­bų. Sun­kiau šei­mi­nin­kau­jan­tys Mi­ka­la­vo sen­jo­rai jiems svar­bių šven­čių – Ka­lė­dų – iš­va­ka­rė­se jaut­riau­siai tur­būt pri­ėmė ben­druo­me­nės do­va­ną – kai­miš­ką, kros­ny­je kep­tą py­ra­gą, su ki­to­mis ka­lė­di­nė­mis lauk­tu­vė­mis su­dė­tą į ben­druo­me­nės mo­te­rų siū­tus spal­vin­gus ka­lė­di­nius daug­kar­ti­nius krep­šius. Mi­ka­la­viš­kiams ži­no­ma, kad sa­vus nu­si­sta­ty­mus tu­rin­tiems se­no­liams jo­kie par­duo­tu­vi­niai ska­nės­tai ne­at­stos pa­gal se­no­vi­nį bū­dą iš­kep­to na­mi­nio py­ra­go kva­po ir sko­nio. Di­de­lis me­nas iš tie­sų pra­džiu­gin­ti ki­tą, nuo­šir­džiai pra­džiu­gin­ti...

Apie „Ši­lai­čių“ ben­druo­me­nės at­lie­ka­mus dar­bus, pla­nus ir įver­ti­ni­mus – Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su Da­lia KA­ZA­KE­VI­ČIE­NE.

– Mie­la Da­lia, ne­pai­sant už­im­tu­mo tie­sio­gi­nia­me dar­be, juk esate Alytaus rajono savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos sky­riaus vedėja, ran­da­te lai­ko ir vi­suo­me­ni­nei veik­lai. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip gi­mė idė­ja su­bur­ti Mi­ka­la­vo kai­mo gy­ven­to­jus į ben­druo­me­nę? Ir ko­dėl „Ši­lai­čiai“? Gal Mi­ka­la­vas – ši­lų kraš­tas?

– Ko­dėl ,,Ši­lai­čiai“? Mi­ka­la­vas yra bied­nas kraš­tas, ne­tu­rin­tis gar­sių žmo­nių, tur­tin­gų ver­sli­nin­kų, įdo­mių vie­tų. Tu­ri­me tik vie­ną vi­siems mie­lą Ši­lai­čių miš­ke­lį, ku­ris tais lai­kais, kai bu­vo di­de­lė be­dar­bys­tė ir Mi­ka­la­vo žmo­nės ne­tu­rė­jo dar­bo, sa­vo gry­bų ir uo­gų gau­sa pa­dė­jo žmo­nėms pra­gy­ven­ti.

To­dėl ir mū­sų įkur­tą ben­druo­me­nę pa­va­di­no­me Ši­lai­čių var­du. Ir ne­si­gai­li­me, nes mū­sų ben­druo­me­nė – tur­tin­ga. Tur­tin­ga žmo­nių nuo­šir­du­mo, darbš­tu­mo ir ge­ru­mo.

Su­bur­ti ben­druo­me­nę idė­ja ki­lo kai­mo sen­jo­roms. Ka­dan­gi gre­ti­ma­me Jun­čio­nių kai­me jau bu­vo su­si­bur­ta, tai mo­te­rys tie­siog man sa­ky­da­vo, kad jos ir­gi no­ri kaip Jun­čio­nys su­si­bur­ti, pa­dai­nuo­ti, pa­va­ka­ro­ti.

Jo­kie ren­gi­niai iš­ar­džius ko­lū­kius kai­me ne­vy­ko ir tie­siog vi­si no­rė­jo iš­ei­ti iš na­mų ben­driems pa­si­bu­vi­mams. Sen­jo­ros ne­da­vė man ra­my­bės ir vis ra­gi­no grei­čiau tai da­ry­ti, pa­ža­dė­jo pa­dė­ti vi­so­kiuo­se dar­buo­se ir veik­lo­se. Ir, ži­no­ma, jos sa­vo duo­tą žo­dį iš­te­sė­jo.

Su­pras­da­ma, kad ben­druo­me­nės su­kū­ri­mas yra kur kas dau­giau nei ben­dri pa­si­bu­vi­mai, va­ka­ro­nės, dai­nos ir šo­kiai, aš, pa­si­ta­ru­si su Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ru Al­gir­du Vrub­liaus­ku ir Pi­va­šiū­nų se­niū­ne Ri­ma Čel­ko­nie­ne, vis dėl­to ry­žau­si pa­ra­šy­ti įsta­tus ir įkur­ti ben­druo­me­nę.

Įkū­rus ben­druo­me­nę pir­mi­nin­ke ne­ta­pau sa­vo no­ru dėl tam tik­rų prie­žas­čių – nie­ka­da ne­no­rė­jau bū­ti dė­me­sio cen­tre, ne­su daug kal­ban­ti ir ma­niau, kad vie­ši pa­si­sa­ky­mai man bus kliū­tis.

Ruo­šiau vi­sus rei­kia­mus do­ku­men­tus, tvar­kiau bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą, ra­šiau pro­jek­tus, juos pa­dė­jau įgy­ven­din­ti, stip­riai pri­si­dė­jau prie ren­gi­nių ruo­ši­mo. Ir ži­not, aš tie­siog su­sir­gau ben­druo­me­ne. Dve­jus me­tus pir­mi­nin­ke bu­vo Vir­gi­ni­ja Ša­loms­kie­nė, ta­čiau, pa­blo­gė­jus svei­ka­tai, ben­druo­me­nės vai­rą per­da­vė man.

– Dar vie­nas Mi­ka­la­vo kai­mas yra ne­to­lie­se, jis pri­siš­lie­jęs prie Alo­vės se­niū­ni­jos. Ar daž­ni at­ve­jai, kai su­pai­nio­ja­mi Mi­ka­la­vai? Gal net įdo­mių nu­ti­ki­mų yra bu­vę?

– Esu gir­dė­ju­si, kai dar bu­vo ne­su­teik­ti gat­vėms pa­va­di­ni­mai, tai žmo­gus, gy­ve­nan­tis mū­sų Mi­ka­la­ve, ga­vo šau­ki­mą į teis­mą, nors šau­ki­mas bu­vo skir­tas Alo­vės se­niū­ni­jos Mi­ka­la­vo gy­ven­to­jui su to­kia pa­čia pa­var­de ir var­du, sky­rė tik am­žius.

– Mi­ka­la­vo kai­mas nie­ka­da ne­bu­vo gau­siai ap­gy­ven­din­tas žmo­nių. Se­kant kai­mo de­mo­gra­finę rai­dą, gau­siau­siai – 225 gy­ven­to­jai – gy­ve­no 1959 me­tais. Gal „Ši­lai­čiai“ ap­jun­gė ir gre­ti­mus kai­mus?

– Mi­ka­la­vo kai­mas nie­ka­da ne­bu­vo gau­siai ap­gy­ven­din­tas, bet žmo­nės čia ak­ty­vūs ir ypač darbš­tūs gy­ve­na.

Dar ko­lū­kių lai­kais, maž­daug 1969-ai­siais, kai Pi­va­šiū­nų ko­lū­kis te­tu­rė­jo vie­ną kom­bai­ną, Mi­ka­la­vas jau tu­rė­jo du, kas by­lo­tų apie čia gy­ve­nan­čių žmo­nių di­de­lius už­mo­jus, pla­nus, darbš­tu­mą.

– Pa­gal sta­tis­ti­ką, kai­miš­ko­se ša­lies vie­to­vė­se gy­ve­na treč­da­lis Lie­tu­vos. Kai­miš­ka erd­vė už­ima 97 pro­cen­tus ša­lies te­ri­to­ri­jos. Tur­būt šian­dien kai­mo pro­ble­ma – ne tik že­mės ūkis, bet ir spar­tus kai­mo gy­ven­to­jų se­nė­ji­mas, so­cia­li­nių bei ki­tų pa­slau­gų sto­ka? Jū­sų ben­druo­me­nė daug jau­ni­mo tu­ri?

– Taip, vi­suo­me­nės se­nė­ji­mas – ne­at­sie­ja­ma ir mū­sų ben­druo­me­nės kas­die­ny­bė. Vi­sa­da sen­jo­rus įtrau­kia­me į vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Tu­ri­me sa­vo dai­ni­nin­kių ko­lek­ty­vą, daž­nai vyks­ta­me į ren­gi­nius kai­my­ni­nė­se ben­druo­me­nė­se, ren­ka­mės pa­va­ka­ro­ti.

Ma­žiau ak­ty­vius sen­jo­rus daž­niau ap­lan­ko­me, sten­gia­mės įsi­gi­lin­ti į jų pro­ble­mas, pa­dė­ti kuo ga­li­me, pra­džiu­gin­ti. Pa­vyz­džiui, Ka­lė­dų pro­ga ben­druo­me­nės Ka­lė­dų Se­ne­lis su Snie­guo­le ap­lan­kė se­niau­sius ir ma­žiau­sius, at­vež­da­mas do­va­nų: kam kny­gu­tę, kam sal­dai­nių, sen­jo­rams – kai­miš­ką, pe­čiu­je kep­tą bul­ką, ma­lo­nių smul­kme­nų. Do­va­nos bu­vo su­dė­tos į ben­druo­me­nės mo­te­rų siū­tus spal­vin­gus ka­lė­di­nius daug­kar­ti­nius krep­šius.

Jau­ni­mas ben­druo­me­nė­je ir­gi tu­ri ką veik­ti – ren­ka­si va­ka­rais žiū­rė­ti var­žy­bų, žais­ti te­ni­są. Kie­me tu­ri­me tre­ni­ruok­lius. Daž­nai su ben­druo­me­nės na­riais or­ga­ni­zuo­ja­me žy­gius, po­il­si­nes ke­lio­nes, ne­pa­mirš­ta­me su­si­rink­ti pa­svei­kin­ti ju­bi­lia­tų, šven­čia­me įvai­rias ki­tas šven­tes.

– Aly­taus ra­jo­ne apie 60 kai­mo ben­druo­me­nių. Jū­sų va­do­vau­ja­ma ben­druo­me­nė – vie­na iš veik­liau­sių. Su­si­bū­rę į ben­druo­me­nę ko­kių ta­len­tų at­ra­do­te?

– Kiek­vie­nas žmo­gus sa­vaip ta­len­tin­gas. Rei­kia tik tą ta­len­tą pa­ža­din­ti, jį puo­se­lė­ti ir įdė­ti daug dar­bo, kad gau­tum no­ri­mą re­zul­ta­tą. Mū­sų ben­druo­me­nės žmo­nės be ga­lo darbš­tūs. Vi­si pro­jek­tai ir idė­jos įgy­ven­din­tos darbš­čių ben­druo­me­nės na­rių pa­stan­go­mis. Sten­gia­mės ki­tus su­ža­vė­ti pa­pras­tu­mu, ori­gi­na­lu­mu, idė­jų įvai­ro­ve. Tik šau­na ko­kia nors min­tis į gal­vą, mes jau da­rom, vie­ni ki­tus pa­pil­dy­da­mi, įsi­klau­sy­da­mi į pa­sta­bas. Jei­gu la­bai no­ri, ga­li pa­da­ry­ti vis­ką.

Prieš pan­de­mi­ją su jau­ni­mu bu­vo­me pa­sta­tę spek­tak­lį pa­gal Liud­vi­kos Di­džiu­lie­nės-Žmo­nos pje­sę „Pas­ku­bė­jo“. Ir kaip pui­kiai pa­vy­ko, net pa­čios mer­gi­nos ne­si­ti­kė­jo, kad to­kios šau­nios ak­to­rės yra. Ta­čiau pan­de­mi­ja pa­ki­šo ko­ją ir mū­sų pa­si­ro­dy­mai ne­vyks­ta. Pa­at­vi­rau­siu, ne vien pan­de­mi­ja, trys mū­sų ak­to­rės ,,pri­si­vai­di­no“ ir da­bar mū­sų ben­druo­me­nę pa­pil­dė dvi mer­gy­tės ir ber­niu­kas. Kai vai­ku­čiai šiek tiek pa­ū­gės, mes ir vėl vai­din­sim.

Tu­ri­me

vie­ną įdo­mes­nę ben­druo­me­nės na­rę Vitą Zykutę. Įdo­mes­nė sa­vo idė­jo­mis, dar­bais, ko­lek­ci­jo­mis. Ne vi­są lai­ką jos idė­jos mums pri­im­ti­nos, ta­čiau kai jas įgy­ven­di­na­me, ta­da pa­ma­to­me, kad tai – va­a­au. Džiau­giuo­si ir bran­gi­nu kiek­vie­ną ben­druo­me­nės na­rį.

– Už pi­lie­tiš­ku­mą esa­te įver­tin­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos pa­dė­ka. Ką to­kio iš­skir­ti­nio nu­dir­bo­te?

– Ben­druo­me­nė jau ket­ve­rius me­tus įgy­ven­di­na pro­jek­tą „Ben­druo­me­ni­niai šei­mos na­mai“, skir­tą vie­tos žmo­nių so­cia­li­niams, ben­dra­vi­mo įgū­džiams, psi­cho­lo­gi­nei svei­ka­tai stip­rin­ti. „Iki ka­ran­ti­no vei­kė šei­mos klu­bas, vy­ko dis­ku­si­jos, su­si­ti­ki­mai, pa­skai­tos, psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jos, ku­rios ka­ran­ti­no me­tu tei­kia­mos per nuo­to­lį. No­rė­jo­me, kad žmo­nės leng­viau iš­gy­ven­tų šį lai­ko­tar­pį.

Ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu tei­kė­me mais­to pro­duk­tų, vais­tų, hi­gie­nos ir ki­tų bū­ti­nų­jų pre­kių nu­pir­ki­mo ir pri­sta­ty­mo pa­slau­gą. Pa­slau­ga bu­vo tei­kia­ma as­me­nims, ku­rie yra vy­res­ni ne­gu 65 me­tų ar tu­ri ne­ga­lią, ku­rie pri­klau­so di­des­nės ri­zi­kos su­sirg­ti sun­kia CO­VID-19 for­ma gru­pei. Ir mums pa­vy­ko.

Dar ir šian­die­ną ap­lan­ko­me vie­ni­šus se­ne­lius, nu­ve­ža­me nu­pir­kę duo­nos, mais­to pro­duk­tų, su­ren­ka­me skal­bi­nius, juos iš­ska­lau­ja­me, iš­džio­vi­na­me ir grą­ži­na­me šva­rius.

Šir­dį džiu­gi­na ne tik gau­tas Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos įver­ti­ni­mas, bet ir tai, kad žmo­nės mū­sų lau­kia, pa­si­tin­ka pla­čiai at­ver­da­mi du­ris ir iš­ly­di su pla­čia šyp­se­na. Ir blo­gai jau­tie­si, jei­gu ku­rią nors sa­vai­tę ne­nu­vyks­ti pas žmo­gų, lyg bū­tum kaž­kuo nu­si­kal­tęs.

– Bet kar­tais, kaip ir mi­nė­jo­te, pra­žy­giuo­ja­te il­go­ką ke­lio at­kar­pą ben­druo­me­niš­kai?

– Mėgs­ta­me iš­šū­kius. Ne kar­tą sa­kiau, kad mū­sų ben­druo­me­nė yra ki­to­kia, mes esa­me tru­pu­tė­lį keis­tes­ni. Kiek­vie­nus me­tus va­sa­rą pa­ly­di­me ki­taip. 2019 me­tais bu­vo ren­gia­mas 30-ies ki­lo­met­rų žy­gis pės­čio­mis Pu­nia–Mi­ka­la­vas, skir­tas Mi­ka­la­ve pa­sta­ty­to kry­žiaus tris­de­šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti. Ir ką jūs ma­no­te, bū­rys įvei­ku­sių šią at­kar­pą dar iki pa­ry­čių su­ko­si šo­kių aikš­te­lė­je. Pra­ėju­sią va­sa­rą pa­ly­dė­jo­me ir­gi ki­taip – su šo­kiais iki vi­dur­nak­čio ne­si­liau­jan­čia­me lie­tu­je ir nieks to lie­taus ne­pa­bū­go.

Na, ir ben­druo­me­nės ju­bi­lie­jų šven­tė­me ne 5 me­tų, bet 6. Ir, ar tai – blo­gai? Šven­tė bu­vo la­bai šau­ni.

– „Ši­lai­čiai“ įsi­jun­gę į Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pę. Ar ši ben­drys­tė pra­tur­ti­no Jū­sų va­do­vau­ja­mos ben­druo­me­nės veik­lą?

– Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pė la­bai pra­tur­ti­no mū­sų ben­druo­me­nės veik­lą. Vi­są lai­ką jau­čia­me gru­pės va­do­vės Vi­dos Vrub­liaus­kie­nės pa­lai­ky­mą ir glo­bą.

– Kai­mo ben­druo­me­nėms val­džios pa­lai­ky­mas tur­būt taip pat yra la­bai svar­bus?

– Vi­soms ben­druo­me­nėms val­džios pa­lai­ky­mas yra la­bai svar­bus. Ta­čiau pa­ti ben­druo­me­nė tu­ri pa­ro­dy­ti no­rą veik­ti, dirb­ti, da­ly­vau­ti, ta­da ir val­džios pa­lai­ky­mas at­ei­na sa­vai­me. Ne­tu­rė­da­mi val­džios pa­lai­ky­mo ir pa­tys ne­si­vers­da­mi per gal­vą, tik­rai tiek bū­tu­mėm ne­pa­sie­kę.

– Ku­ris iš Jū­sų ben­druo­me­nės vyk­dy­tų pro­jek­tų (šven­čių) Jums pa­čiai bu­vo įdo­miau­sias?

– Vi­sos ben­druo­me­nės šven­tės ir pro­jek­tai yra la­bai įdo­mūs. Vyk­do­me daug veik­lų ir įgy­ven­di­na­me daug idė­jų. Tai ir šimt­me­čio šei­mų šilt­na­mis, ir tri­spal­vės spal­vo­mis kon­ser­vuo­tos dar­žo­vės, te­at­ra­li­zuo­tas Mo­ti­nos die­nos mi­nė­ji­mas, ir šiau­dų va­zos, va­sa­ros pa­ly­dė­ji­mo šven­tės, ad­ven­to šven­tės, Ka­lė­dų Se­ne­lio lan­ky­ma­sis pas se­ne­lius bei vai­kus ir pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Sa­vaip pa­mi­nė­jo­me Ko­vo 11-ąją, pa­ka­bin­da­mi paukš­čius eg­lė­se prie At­min­ties žen­klo žu­vu­siems par­ti­za­nams.

Ta­čiau pa­ti įdo­miau­sia ir įspū­din­giau­sia – Mi­ka­la­vo kai­me žu­vu­siems par­ti­za­nams pa­min­klo ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­ja. Par­ti­za­nai Ri­šar­das Golš­tei­nas-Lor­das, Ado­mas Ka­men­du­lis-Nykš­tu­kas, Al­fon­sas Mi­kai­lio­nis-Rak­te­lis ir Pet­ras Plyt­ni­kas-Vy­te­nis žu­vo 1946 me­tais so­vie­tams juos ap­ti­kus Mi­ka­la­vo kai­mo gy­ven­to­jo Bro­niaus Sa­bai­čio so­dy­bo­je įreng­ta­me bun­ke­ry­je. So­dy­bos šei­mi­nin­kas bu­vo su­im­tas ir mi­rė la­ge­ry­je.

Į par­ti­za­nams at­min­ti pa­min­kli­nio kry­žiaus ati­den­gi­mo ren­gi­nį iš Ita­li­jos at­vy­ko vie­no iš žu­vu­sių par­ti­za­nų – R.Golš­tei­no-Lor­do sū­nus Al­gir­das Golš­tei­nas su gi­mi­nė­mis.

Ai­dė­jo sal­vės ir Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės bū­rio or­kest­ro gar­sai. Ben­druo­me­nės feis­bu­ke yra dau­giau in­for­ma­ci­jos.

– No­mi­nan­tais ta­po­te ir ap­lin­kos tvar­ky­mo kon­kur­se?

– La­bai puo­se­lė­ja­me sa­vo ben­druo­me­nės ap­lin­ką. Jau an­trą kar­tą ta­po­me nu­ga­lė­to­jais. Kiek­vie­nais me­tais su­kur­tą gė­ly­ną pa­pil­do­me, at­nau­ji­na­me. Mū­sų te­ri­to­ri­ja vis gra­žė­ja ir gra­žė­ja. Įde­da­me daug triū­so, ta­čiau vis­ką at­per­ka gro­žis.

Per­nai au­gi­no­me braš­kes ir gė­les sta­ti­nė­se, su­kū­rė­me jau­ni­mo go­je­lį, ku­ria­me pa­so­di­no­me rau­do­nuo­sius ąžuo­lus, šer­mukš­nius, rau­do­ną­sias ie­vas ir stie­bi­nes hor­ten­zi­jas. Šiais me­tais dar so­din­si­me, kad pa­siek­tu­mė­me no­ri­mą re­zul­ta­tą.

Su­ka­si nau­jų idė­jų ir šilt­na­miui. Dve­jus me­tus au­ga­lus šilt­na­my­je au­gi­no­me ki­taip, mai­šuo­se, ir la­bai pa­vy­ko. Šiais me­tais tu­ri­me su­gal­vo­ję ki­to­kį va­rian­tą.

– Lai­ko­tės tva­ru­mo prin­ci­pų, ke­ti­na­te šei­mi­nin­kes at­gręž­ti į mo­čiu­čių vir­tu­ves, tai yra po Už­ga­vė­nių šven­tės, ben­druo­me­nės na­muo­se, vi­są ko­vo mė­ne­sį pla­nuo­ja­te de­monst­ruo­ti 99-nių kep­tu­vių ko­lek­ci­ją. Ne bet ko­kių, o se­no­vi­nių, su­vož­ti­nių, ku­rias sa­vo as­me­ni­nė­je ko­lek­ci­jo­je su­rin­ku­si Vi­ta Zy­ku­tė. Bent aš tik­rai la­bai lau­kiu tos die­nos. Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie bū­si­mą ren­gi­nį ir kep­tu­vių ko­lek­ci­ją.

– Pa­ro­da pa­va­din­ta „99-nios kep­tu­vės“ nes, kaip au­to­rė sa­ko – vie­nos jai vi­sa­da trūks­ta, no­ri­si dar ir dar to­kių, ko­kių ji ne­tu­ri. Kep­tu­vių bus tik­rai daug dau­giau.

Pa­sak au­to­rės, skir­tin­gų su­vo­žia­mų kep­tu­vių ir ke­pi­mo for­mų ji tu­ri ar­ti pus­an­tro šim­to. Pa­ro­dos ati­da­ry­mas, su­si­ti­ki­mas su au­to­re, or­ga­ni­zuo­ja­mas ko­vo 5 die­ną 12–15 va­lan­do­mis. Ra­gau­sim kep­tu­vė­se kep­tų gry­bu­kų, vai­šin­si­mės pe­čiu­je kep­ta kai­miš­ka bul­ka, klau­sy­si­mės pa­ro­dos au­to­rės pa­sa­ko­ji­mų apie kep­tu­ves, da­ly­si­mės is­to­ri­jo­mis apie jas. Pa­ro­da vyks vi­są ko­vo mė­ne­sį (iš­sky­rus pir­ma­die­nius ir sek­ma­die­nius).

– Vi­si ti­ki­mės, kad pan­de­mi­ja at­si­trauks ir bū­si­me svei­ki. Ko­kią žy­mę ji jau pa­li­ku­si Jū­sų kai­mui?

– Pan­de­mi­ja ne­gai­les­tin­gai pa­lie­tė mū­sų ben­druo­me­nę. Kai­mas iš­gy­ve­na skau­džią ne­tek­tį. Jau­no vy­ro gy­vy­bę pa­sig­lem­žė CO­VID-19.

Ne­įvy­ko daug ren­gi­nių, ku­riuos pla­na­vo­me, pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Te­ko at­si­sa­ky­ti šven­tės Ka­lė­dų pro­ga, jau po­rą­kart ati­dė­ti ju­bi­lia­tų šven­tes, at­si­sa­ky­ta Už­ga­vė­nių su­ėji­mo. Bet mes la­bai ti­ki­mės, kad ši si­tu­a­ci­ja greit iš­si­spręs ir vėl ga­lė­si­me vi­si su­si­bur­ti.

Štai ir da­bar – or­ga­ni­zuo­ja­me pa­ro­dą, kad nors kaž­ko­kiu bū­du mū­sų ben­druo­me­nei bū­tų sma­gu, vyk­tų nors kaž­koks ren­gi­nys, pri­trau­kian­tis dė­me­sį, iš­trau­kian­tis iš na­mų. Kar­tais or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nį lau­ke, kaip, pa­vyz­džiui, Va­sa­rio 16-osios pro­ga – pla­nuo­ja­me ap­lan­ky­ti At­min­ties žen­klą Mi­ka­la­ve žu­vu­siems par­ti­za­nams, už­deg­ti žva­ku­tes taip pa­mi­nė­da­mi svar­bią mums vi­siems da­tą. Vė­liau, ben­druo­me­nės kie­me, gry­na­me ore, iš­si­vir­ti sriu­bos, pa­ben­drau­ti.

– Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kės dar­bas rei­ka­lau­ja pa­šau­ki­mo, mei­lės žmo­nėms, di­des­nės at­sa­ko­my­bės, at­jau­tos ir no­ro ben­drau­ti. Ar vi­sus sa­vo se­niū­nai­ti­jos žmo­nes pa­žįs­ta­te? Kuo jie už­si­i­ma?

– Pa­žįs­tu vi­sus sa­vo se­niū­nai­ti­jos žmo­nes. Ži­nau, kaip kas gy­ve­na. Kam rei­kia pa­gal­bos. Vi­są lai­ką sten­giuo­si su­pras­ti žmo­gų, ta­čiau ne vi­są lai­ką pa­vyks­ta.

Tur­būt tu­riu ir prie­šų. Ne vel­tui sa­ko­ma: vi­siems ge­ras ne­bū­si. Nors ne­no­riu aš žmo­nėms bū­ti ge­ra, no­riu jiems bū­ti nau­din­ga.

– Ar Mi­ka­la­vo kai­mo ke­liu kur­suo­ja au­to­bu­sų? Ar žmo­nėms pa­pras­ta pa­siek­ti Pi­va­šiū­nus, Aly­tų? Kaip žie­mą gy­ve­na vie­ni­ši, sun­kiai vaikš­tan­tys žmo­nės, juk ne tik ap­si­pirk­ti, bet ir pas dak­ta­rus nu­kak­ti rei­kia?

– Pro mū­sų kai­mą va­žiuo­ja marš­ru­ti­niai au­to­bu­sai. Gra­fi­kas įvai­rus, svy­ruo­ja nuo dvie­jų iki ke­tu­rių kar­tų per die­ną, iš Aly­taus pro – Dau­gus, į Pi­va­šiū­nus. Tik šeš­ta­die­niais ne­va­žiuo­ja. Tad su­si­sie­ki­mą tu­ri­me. O ir žmo­nės drau­giš­ki – už­ten­ka au­to­mo­bi­ly­je vie­tos ir kai­my­nui į dar­bą pa­vež­ti, ir kai­my­nę pas gy­dy­to­ją. Ne­sun­ku gi.

Gal­būt kiek sun­kiau žie­mą to­li­mes­nė­se so­dy­bo­se gy­ve­nan­tiems, bet dau­gu­ma iš jų tu­ri au­to­mo­bi­lius, ki­tiems – sten­gia­mės su­ras­ti ga­li­my­bę pa­dė­ti.

– Ko­kį Mi­ka­la­vo kai­mą no­rė­tu­mė­te ma­ty­ti po 10–20 me­tų?

– Nors Mi­ka­la­vas ne gim­ta­sis ma­no kai­mas, ta­čiau gy­ven­da­ma čia aš esu lai­min­ga.

No­rė­čiau, kad šis kai­mas bū­tų švie­sus, pa­si­pil­dęs nau­jo­mis so­dy­bo­mis, nau­jais jau­nais žmo­nė­mis, pa­si­puo­šęs gra­žio­mis erd­vė­mis, ku­rio­se skam­bė­tų vai­kų juo­kas.

No­riu, kad Mi­ka­la­ve kun­ku­liuo­tų gy­ve­ni­mas, žmo­nės tu­rė­tų dar­bo, pi­ni­gų, tu­rė­tų lai­ko pra­mo­goms, mo­kė­tų links­min­tis ir bū­tų lai­min­gi.

– Jūs į dar­bą va­žiuo­ja­te 26 ki­lo­met­rus. Su ko­kio­mis min­ti­mis ke­liau­ja­te pir­myn ir at­gal?

– Ka­dan­gi į dar­bą va­žiuo­ju vie­na ir ke­lio­nė trun­ka apie 30 mi­nu­čių, tai pir­miau­sia ap­gal­vo­ju, ko­kius dar­bus nu­dirb­siu per die­ną. Dar­bo vi­są lai­ką tu­riu so­čiai. Vie­ni tu­ri bū­ti pa­da­ry­ti tuoj pat, kad ne­pa­vė­luo­tų ata­skai­tos, ki­tus ga­li tru­pu­tė­lį ati­dė­ti. Ap­gal­vo­ju, ką veik­siu pie­tų per­trau­kos me­tu. Ka­dan­gi pa­pie­tau­ti ga­li­ma per 15 mi­nu­čių, tai tiks­lin­gai iš­nau­do­jant lai­ką, ga­li dar daug ką nu­veik­ti: pa­ra­šy­ti ži­nu­tę ben­druo­me­nės na­riams, pa­skam­bin­ti vai­kams, feis­bu­ke pa­nar­šy­ti, na, ir į par­duo­tu­vę dar nu­bėg­ti ga­li.

Ži­no­ma, pa­gal­vo­ju ir apie vi­suo­me­ni­nę veik­lą, ką nau­jo bū­tų ga­li­ma nu­veik­ti ben­druo­me­nės la­bui, ko­kių idė­jų dar ga­li­ma pa­siū­ly­ti Mi­ka­la­vui, ką grį­žu­si po dar­bo ap­lan­ky­siu.

Va­žiuo­jant na­mo su­ka­si min­tys apie tai, kaip pra­ėjo dar­bo die­na, ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti ki­taip, ko ne­pa­da­riau.

– O kiek Jums lai­ko lie­ka sa­vo po­mė­giams, šei­mai?

– Di­džiau­sias ma­no po­mė­gis – ben­druo­me­nė. Šei­ma šį ma­no po­mė­gį su­pran­ta ir pa­lai­ko ma­no vyk­do­mas veik­las. Vai­kai už­au­gę. Vy­riau­sias sū­nus Er­nes­tas su­kū­ręs šei­mą gy­ve­na Vil­niu­je, au­gi­na sū­ne­lį No­e­lį, Er­nei­dui – 25 me­tai, jis taip pat ruo­šia­si iš­vyk­ti gy­ven­ti į Vil­nių. Duk­ra Rus­nė – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to stu­den­tė, stu­di­juo­ja ve­te­ri­na­ri­ją.

Ben­druo­me­nė lyg ket­vir­tas vai­kas, šiuo me­tu rei­ka­lau­jan­tis dau­giau­sia dė­me­sio, triū­so ir at­si­da­vi­mo. Vy­ras Raimondas su­pran­ta, ką man reiš­kia veik­la ben­druo­me­nė­je, stip­riai pa­lai­ko. Ir any­ta Dalia Kazakevičienė, gy­ve­nan­ti kar­tu su mu­mis, sa­vo auk­si­nes ran­kas prie ne vie­no pa­si­ro­dy­mo ar šven­tės ap­da­ro pri­dė­ju­si.

Da­lį sa­vo lais­va­lai­kio pra­lei­džiu tvar­ky­da­ma ben­druo­me­nės rei­ka­lus. Da­ly­vau­ja­me dau­ge­ly­je pro­jek­tų, daug ir do­ku­men­tų su­tvar­ky­ti rei­kia, pas­kui įvyk­dy­ti veik­las, pri­žiū­rė­ti ap­lin­ką, so­din­ti gė­les.

Kar­tais nuo vi­sa to ir pa­vargs­tu, kar­tais pa­mąs­tau, kas bus, jei ta mei­lė ben­druo­me­nei ims ir iš­blės? Ko­kios tuo­met veik­los im­siuos?

– Įspū­dis toks, kad sa­vo kai­mui duo­da­te to­kių da­ly­kų, ku­rių jam rei­kia, o ne tų, ku­rių kai kam no­ri­si. Juk daž­nai no­rai pra­si­len­kia su re­a­ly­be, ir tuo­met at­si­ran­da tuš­tu­ma. Svar­bu, kad mo­ko­te tva­ru­mo, daug ką pa­si­ga­mi­na­te sa­vo ran­ko­mis. Iš ko­kių ver­smių se­mia­tės tos nuo­vo­kos, su­pra­ti­mo, bran­dos?

– Kai la­bai no­ri, vis­kas pa­vyks­ta sa­vai­me.