Tikintieji Dievu žmonės sąmoningai, o netikintieji – nesąmoningai įsitikinę, kad šalia regimojo materialaus pasaulio egzistuoja neregimasis mirusiųjų sielų ir dvasių pasaulis. Tikima, kad lapkričio mėnesį Dievas vėles išleidžia iš savo buveinių aplankyti gyvųjų. O vėlių, kaip ir žmonių, yra visokių – gerų ir piktų. Spalio 31 d. švenčiamas Helovinas, arba Šiurpnaktis, ir skirtas būtent atbaidyti piktąsias dvasias, kurios gali ne tik išgąsdinti, bet ir kitaip pakenkti gyviesiems. Krikščioniškame pasaulyje Visų šventųjų dieną lapkričio 1 d. bažnyčiose už mirusiuosius aukojamos šv. mišios. Dievas gailestingas, todėl ir po žmogaus mirties artimieji ar net svetimi gali už jį melstis ir taip palengvinti jo sielos gyvenimą.

Vaidenasi nepalaidoti

Viso pasaulio tautų tikėjimai - nuo laukinių pagoniškų tautelių iki didžiųjų monoteistinių religijų, byloja, kad mirusįjį privalu tinkamai palaidoti, melstis už jo vėlę, paminėti, lankyti jo kapą. Kiekviena tauta turi savitus mirusiųjų laidojimo papročius. Netgi ateistai, netikintys Dievu bei sielos nemirtingumu, laikosi mirusiųjų pagerbimo papročių.

Net po daugelio metų žmonės stengiasi atrasti nužudytus ir nežinia kur užkastus partizanus, sutvarkyti tremtinių kapus Sibire ar parsivežti ir perlaidoti jų palaikus. Esu girdėjusi pasakojimų, kad nužudytas partizanas prisisapnavo savo artimiesiems ir parodė vietą miške, kur jis užkastas. Artimieji iš tiesų ten rado jo kūną ir tinkamai palaidojo.

Tikima, kad vaidenasi ne laiku mirusiųjų, nužudytų ir tinkamai nepalaidotų žmonių vėlės. Arba sielos piktadarių, gyvenime padariusių daug blogo, kurie nespėjo gauti nuodėmių atleidimo ir už kuriuos niekas nesimeldžia. Tokios vėlės net ir po mirties neranda amžinojo poilsio – vaidenasi gyviesiems, prašydami pagalbos, primindami apie save. Tikima, kad tokios vėlės be vietos, nerandančios ramybės – vaiduokliai arba šmėklos, bildukai, pamėklės, fantomai, poltergeistai, ypač suaktyvėja tamsiausiu metų laiku. Vėjas padeda žmonių vėlėms iš skaistyklos pareiti, kur juos prisimena, kur jie gyveno. Dar vėlės lankosi ir šventose vietose, bažnyčiose. Svarbu tuo laiku melstis, jausti mirusiajam tik gerus jausmus ir kalbėti apie jį tik gerai, nes tam jie ypač jautrūs, juk sakoma - „apie mirusiuosius - gerai, arba nieko“

Roberto Patronaičio nuotr.

Mirusieji rūpinasi gyvaisiais

Nuo senų laikų visose tautose gyvuoja tikėjimas, kad mūsų artimieji mirusieji globoja gyvuosius. Yra daugybė liudijimų, kad mirę tėvai rūpinasi vaikais. Mirusi motina sapne ar kitu neįprastu būdu įspėja sūnų ar dukrą apie gresiančią nelaimę ar ligą.

Esu girdėjusi pasakojimą apie mergaitę, kuri pasimetusi nuo tėvų pasiklydo miške. Ilgai klaidžiojo kol sušalusi, pavargusi ir praradusi viltį tik sėdėjo ant samanų ir verkė. „Tuomet prie manęs priėjo kažkokia nepažįstama moteris – baltai apsirengusi, stora juoda kasa susukta į kuodą. Ir sako: „Eime su manim, Karolina, išvesiu tave iš miško.“ Iš kur ji sužinojo mano vardą? Padaviau jai ranką, ir ji mane netrukus išvedė į kelią, kur stovėjo mano tėvų mašina“. Po kelių dienų Karolina, vartydama šeimos albumą, pamatė nuotrauką moters, kuri ją išvedė iš miško. Mama jai pasakė, kad ši moteris - jos mama, mergaitės močiutė – irgi Karolina. Ji mirė, kai mergaitė dar nebuvo gimusi.

Mus prieš Dievą užtaria ne tik šventieji, kurių vardus gavome arba į kuriuos kreipiamės pagalbos, bet ir mirę mūsų artimieji. Todėl negailėkime jiems padėkos ir maldų.

Yra daugybė liudijimų apie kontaktą su mirusiaisiais. „Net Karlas Gustavas Jungas aprašo tokius dalykus. Šis savitas filosofas nebuvo krikščionis – jis aprašė konkrečius savo gyvenimo atsitikimus. Vienoje iš autobiografinių knygų Jungas pasakoja, kaip mirė vienas jo pažįstamas. Ir štai Jungas sapnuoja, kad jog šis prieina prie jo lovos, ima už rankos, pakelia, veda prie savo namų, įveda į savo kabinetą ir parodo knygą. Pabudęs Jungas nutaria patikrinti sapną ir nueina į to pažįstamo namus. Našlė įleidžia jį į kabinetą, ir ten jis randa nurodytą sapne knygą. Jis vadinosi „Mirusiųjų atmintis“. Jungas suprato, jog tai ženklas, gal nelabai vykęs, gal kiek bejėgiškas, bet vis dėlto ženklas: „Aš gyvas, aš čia - štai tau ženklas“ – rašė rusų dvasininkas tėvas Aleksandras Menis.

Kęstučio Kadūno nuotr.

Skaistykla anytai

Kiekvienas žmogus yra sapnavę savo mirusius artimuosius. Tikima: jei mirusius sapnuojame gražius, linksmus – jiems viskas gerai, o jeigu liūdnus, suvargusius – jie šaukiasi mūsų pagalbos. Tuomet už juos reikia pasimelsti, užpirkti šv. mišias.

Esu girdėjusi pasakojimų, liudijančių dar įdomesnį mirusiųjų ryšį su gyvaisiais.

Štai vienai moteriai prisisapnavo neseniai mirusi anyta. Ateina tokia vargana, sunykusi, skarmalais apsikarsčiusi – ir prašo: „Martele, būk gera, nekurk namuose krosnies vienerius metus, nes tiek laiko man paskirta tupėti krosnies kamine ir atgailauti, sielą skaistinti. Jei pakursi, ugnis mane degins, dūmai rūkys, žiežirbos svilins – teks pragaro kančias kentėti.“ Gyva būdama toji anyta savo aštriu liežuviu ne kartą marčią pravirkdė, sūnui širdį užgavo ir savo amžiną atilsį vyrą ūdijo, bet moteris išpildė jos prašymą – visus metus krosnyje nė pliauskelės nesudegino. O kiek jai teko išsisukinėti, teisintis prieš vyrą ir vaikus, kiek visokių priežasčių prasimanyti, kodėl krosnies nekuria...

Lygiai po metų anyta jai vėl prisisapnavo – šįkart atrodė smagi, linksma, baltai apsirengusi. Dėkojo marčiai be galo be krašto, kad jos prašymą išpildė, sakė dabar rami paliekanti šią žemę ir keliaujanti į dausas.

Roberto Patronaičio nuotr.

Mirusieji persikūnija

Yra nemaža pasakojimų, kad mirusieji taip ilgisi savo artimųjų, kad įgiję kitą kūną, vėl grįžta į savo šeimą. Arba yra sugrąžinami, kad atpirktų savo kaltes.

Gyveno vyras su žmona, augino mažą sūnelį. Po kelerių metų tas vyras paliko šeimą ir išėjo pas kitą. Motina, viena vargdama, sunkiai dirbdama, sūnų doru žmogumi užaugino, o tėvas dėl jo galvos nesuko. Vaikinas jau ir pats vedė, dukrelės susilaukė. Jo senas tėvas neilgai trukus pasimirė – neatsisveikinęs nei su sūnumi, nei su vaikaite, atleidimo nepaprašęs.

Kartą prie tos mergytės pristojo benamis šuva tokiom liūdnom akim, kad ši net apsiverkė iš gailesčio. Ji parsivedė keturkojį namo. Prašo tėvo, kad leistų priglausti, bet šis nelaimėlį laukan išspyrė. Kitą dieną tėvas su dukra eina pasivaikščioti – vėl tas pats šuva prie jų gretinasi. Vyras jį veja šalin – šis vis tiek paskui seka. Sviedė akmeniu, bet tas apsisukęs vėl šalia sliūkina. Trečią dieną mato – šunėkas vėl aplink namus trainiojasi. Mergytė nunešė jam paėsti – rankas laižo, gerinasi, uodegą vizgindamas, o akys pilnos graudulio. Ši dabar mamos prašo, kad sutiktų vargšiuką priglausti. Moteris ir į kalbas nesileidžia. O naktį jai sapnuojasi miręs uošvis, toks suvargęs, nusiminęs, ir sako: „Tas benamis šuva, kuris šalia jūsų namų sukiojasi – tai aš. Po mirties man skirta atgaila – tarnauti savo sūnui šuns kailyje, nes gyvas būdamas juo nesirūpinau. Būk gera, priglausk mane savo namuose. Jūsų šeimai ištikimai tarnausiu, kol gyvas būsiu. Tavo dukra, mano vaikaitė, geros širdies, bet savo vyrą įkalbėk, kad manęs neskriaustų, nes smūgiai nuo sūnaus rankos dvigubai skaudesni.“

Ryte moteriškė pasišaukė keturkojį, davė paėsti, išmaudė, bet nei vyrui, nei dukrai savo sapno nepasakojo. Priglaustasis šuo buvo labai ištikimas, sargus, ilgainiui ir vyras jį labai pamilo.

Neilgai trukus moteriškė sapne vėl išvydo uošvį – šiuokart atrodė gražus, patenkintas ir dėkojo už išgelbėjimą. Tik tada moteris savo vyrui ir dukrai papasakojo, kas iš tiesų buvo tas šuva.

Roberto Patronaičio nuotr.

Netrikdykime sielų ramybės

Įvairių pasaulio tautų šamanai - Sibiro čiukčiai, Amerikos indėnai, laukinės Afrikos tautelės, Australijos aborigenai - naudodamiesi specialiomis technikomis bei ritualais ne tik senovėje, bet ir mūsų laikais gali iššaukti mirusių protėvių dvasias, su jomis bendrauti, paprašyti pagalbos ar patarimų. Tačiau paprastiems žmonėms mirusiųjų sielų trikdyti nevalia.

Anot rusų dvasininko A. Menio, yra gamtos ekologija ir yra dvasios ekologija. Todėl krikščionių bažnyčia paprastiems mirtingiesiems draudžia užsiimti dvasių iškvietimu – spiritizmu bei visokiais okultiniais dalykais. Kuo to siekiama? Ar norima slopinti žmonių žingeidumą? Nieko panašaus. Priešingai, Bažnyčia skatina žinių troškimą. Mokslas Bažnyčiai yra Dievo paslapčių pažinimas. Tačiau skverbiantis į anabūtines sferas, neįmanoma išvengti sunkių padarinių sau bei visuomenei. Tai ne kažkoks tabu, ne aklas draudimas. Krikščionybė tenori įspėti: gyvųjų pasaulis dar nepasirengęs pažinti anapusinio pasaulio paslapčių. Ilgametė žmonijos patirtis rodo, kad dvasių pasaulis yra ne tik paslaptingas, bet ir apgaulingas, net pavojingas. Tai sunkus išbandymas žmogui, todėl Kūrėjas ir atskyrė šį pasaulį nuo mūsų, gyvųjų pasaulio. Dvasių pasaulis pats atsiskleidžia žmogui tada, kai jis tampa nepaprastai dvasingas, tyras, arba tada, kai jis praranda dvasinę pusiausvyrą ar jam ima maišytis protas. Tokiais atvejais sienoje, skiriančioje gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, atsiveria plyšys, ir pro jį prasiveržia ne visada geros jėgos.

Roberto Patronaičio nuotr.

Nelabasis lovoje

Kad ir kaip mylėtume savo artimą žmogų, jam mirus turime jį „paleisti“, susitaikyti su jo mirtimi. Tai teigia ir psichologai, ir dvasininkai. Nenutrūkę ryšiai su velioniu, nesibaigianti artimųjų kančia, ašaros, begalinis jo ilgėjimasis trukdo ir gyvųjų, ir mirusiųjų sielos ramybę.

Gyveno vyras su žmona. Gerai sutarė, mylėjo vienas kitą, bet žmogus susirgo mirtina liga. Žmona jo labai gailėjo, gydė, slaugė kaip įmanydama, dieną naktį nesitraukė nuo jo lovos. Ir vis verkė, ašarojo: „ Juozuli, vyreli brangiausias, ir kaip be tavęs gyvensiu, kur pasidėsiu?“ „Tu dar jauna, kitą susirasi ir ištekėsi“, – ramino ją ligonis. „Netekėsiu, nereikia man kito, tik tavęs. Tu ir numiręs ateik pas mane“, – vapėjo nei šį, nei tą moteriškė.

Na, tas žmogus netrukus pasimirė. O našlė kasdien lankė jo kapą ir vis raudojo, šaukėsi velionio, prašydama sugrįžti. Vieną naktį per miegus ji pajuto – kažkas ropščiasi į lovą, lenda po antklode, prie šono spaudžiasi. Apgraibė, apčiupinėjo – ogi jos vyras. „Juozuli, sugrįžai?!“ „Prašei, verkei, tai ir sugrįžau...“ Ir kad puls ją niurkyti, gnaibyti... Ir taip iki aušros. Antrą naktį vėl tas pats - iki ryto numirėlis našlę visaip kamavo, tik sulig pirmaisiais gaidžiais pradingo. Moteriškei jau gana tos meilės, vaikšto nei gyva, nei mirusi, galvodama, kaip svečio atsikratyti. Trečią naktį nemiega, šventintą žvakę žibina. Išmušė dvyliktą – numirėlis jau čia. Žiū - kad čia visai ne Juozas, o kipšas gauruotas raguotas uodeguotas. Pūstelėjo šalčiu, net žvakė užgeso – ir lenda po antklode. Bet našlė kad ims jį čaižyti rožiniu: „Še tau, še tau, nelabasis!“ - ir šliūkšt jam į akis šventintu vandeniu. Tas kad šoks pro langą su visais rėmais! Paskui tik furrrrr – viesulu susisuko ir per kaimą nurūko stogus raudamas, medžius vartydamas. Daugiau pas moterį nebesilankė.