„Toli toli, toli toli... Metai bėga tolyn, grimzta kojos gilyn, o sustot negali... Toli toli...“ – dainuoja „Mamų ir dukrų kvartetas“ iš Gotlybiškių kaimo (Šakių r.). Tai Violeta Simonavičienė su dukra Kotryna Simonavičiūte ir Skirmutė Janulaitienė su dukra Aušrine Janulaite. Mamos ir jų dukros šalia savo tiesioginių darbų jau 8 metus nesiskiria su muzika. Siūlome skaitytojams pažintį su darbščiųjų suvalkiečių ketvertuku.

300 koncertų

Pasak V.Simonavičienės, mėgstančios įtikinamą skaičių kalbą, jei ne karantinas, kvartetas jau būtų sudainavęs 300 koncertų. Nuo pirmųjų pasirodymų „Duokim garo!“ laidoje kvarteto žinomumas per 8 metus išaugo iki pat „Aukso paukštės“ – garbingiausio Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimo, „atskridusio“ 2020 metais kaip geriausiam vokaliniam ansambliui ir jo vadovui.

„Po pirmojo pasirodymo grįžusi namo paėmiau storą knygą ir užrašiau mėnesį, dieną, vietovę, kokios dainos sudainuotos. Tą darau iki šiol, – dalijasi Violeta. – Šiandien ta faktų kalba tokia įdomi! Jau esame padainavusios 2 427 dainas, turėjome arti 300 koncertų. Merginos netgi suskaičiavo laiką – jei nesustodamos dainuotume visą savo repertuarą, užtruktume 6,5 parų. Išleidome dvi kompaktines plokšteles – „Pabūkime arti“ ir „Tikros akimirkos“. Toks mūsų aruodas...“

Ir namuose augino „kvartetą“

Kokia šio kvarteto pradžia? Violeta, kažkada Gargžduose baigusi muzikos mokyklą, dainavo visą gyvenimą. Daugelis manė, kad savo gyvenimą ji sies su muzika, stos mokytis į Klaipėdos Konservatoriją, tad artimuosius labai nustebino, kai mergina pasuko į žemės ūkį, įstojo į Žemės Ūkio Akademiją. „Nors muzika netapo mano profesija, ji lydėjo visur ir visada – dainavau, šiek tiek grojau, bet tikrai nepagalvojau, kad po 20 metų grįšiu į muziką ir abi su dukra dainuosime scenoje... Ir jau 8 metai dainuojame. Solo irgi esu dainavusi, bet tai buvo mokyklos, studijų metais, dalyvaujant Akademijos liaudies dainų ir šokių ansamblyje, taip pat estradiniame kolektyve. Atvykusi dirbti į Gotlybiškius dainavimą pristabdžiau. Čia 3 metus dirbau vyriausiąja agronome kolūkyje, sutikau Gintautą, su kuriuo sukūrėme šeimą – taip ir likau Gotlybiškiuose. Užaugo dar vienas „kvartetas“ (juokiasi) – trys sūnūs ir dukra Kotryna. Vyresnėliai Mindaugas ir Gabrielius jau sukūrė šeimas, apdovanojo anūkais, o jauniausias sūnus Karolis – studentas. Jis baigė pirmą kursą toje pačioje Alma Mater, kaip ir aš, o po savanoriškos tarnybos Lietuvos kariuomenėje, šį rudenį vėl tęs mokslus.“

Nuo dueto su Skirmute

Violetos bendramintė ir draugė Skirmutė gyvena tame pačiame kaime, per vieną namą viena nuo kitos. Ji vienoje iš Jurbarko mokyklų dirba muzikos ir etikos mokytoja. „Skirmutė – tikra muzikė-liaudininkė, dirbanti iš dūšios, su didele meile ir patirtimi, – draugę pristato Violeta. – Ji dirba su vaikais, o tam reikia didelio išradingumo ir talento. Išmokyti dainą – dar ne viskas, reikia, kad dainuodami vaikai išreikštų savo jausmus, nuotaiką.“

Žinoma, ketveriukės veikla – puikus pavyzdys besireiškiantiems muzikos pasaulyje. Šakiuose kasmet vykstančiame konkurse „Zanavykų balsai“ iš pradžių duetu sudainavo Violeta ir Skirmutė, o jau kitais metais jos prisistatė drauge su dukromis. Abi merginos baigė fortepijono klases Šakių muzikos mokykloje. Bėgant laikui ir didėjant norui tobulėti, nuo paprastesnių dainų netrukus buvo pereita prie daugiabalsių, tinkančių kvartetui.

Teko kurti pačioms

„Kai miestelyje buvo švenčiama Motinos diena, mudvi pakalbinome dukras drauge padainuoti, nes muzikos mokykloje jos dainavo chore, – aiškino kvarteto sumanytoja. 2012 metais pirmą kartą visos keturios sudainavome dvi dainas ir publikai patikome. Tai gerokai paskatino. Prasidėjo savotiškas maratonas – mus ėmė kviesti į įvairius renginius. Įsibėgėjome: nuo vienos bendruomenės į kitą, o dabar jau važinėjame po visą Lietuvą.“

Kokį repertuarą kvartetas puoselėja? Pasirodo, tokios sudėties kolektyvui sunku rasti daugiabalsių dainų, tad teko pačioms jas harmonizuoti pagal savo balsų skambesį. Tai buvo Skirmutės darbas, – aiškina Violeta. – Išsirinkdavome mums patikusias dainas ir sudainuodavome jas ne dviem, o trim ar keturiais balsais. Ir vis vien tų dainų buvo per mažai... Vieną kartą Skirmutė mus pradžiugino: „Pati parašiau naują dainą, gal pažiūrėkim?“ Nedaug yra jos sukurtų melodijų, vis dėlto, po truputį pildome repertuarą savomis dainomis. Stengiamės pateikti klausytojams savo krašto dainų, sukurtų pagal šakiečių poetų eiles, o ypač atidžiai renkamės prieš dalyvaudamos konkursuose... Esame tapusios respublikinio konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatėmis, taip pat dalyvavome Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos..., dainavome tarp 20-ies geriausių Lietuvos ansamblių ir, kaip jau minėjau, visai neseniai pelnėme „Aukso paukštę“. Mums šie pasiekimai labai brangūs, nes esame tik mėgėjos.“

Kyla nuo kėdžių, ploja

Pasak pašnekovės, dabar žmonės kvartetą pažįsta, bet vis vien pasako, kad malonu mamų ir dukrų ansamblio pasiklausyti gyvai... „Žmonės pasiilgę muzikos, ypač paprastų, nuoširdžių dainų. Kokių tik emocijų nesame patyrusios – ir džiaugsmo ašarų, ir griausmingų plojimų, – vardija dainininkė. – Seni žmonės, o atsistoję ploja... Kartais susimąstau, kokia jėga juos pakelia nuo kėdžių. O dainuojant vyrauja tokia tyla, kad niekas nė nekosteli. Už jokius pinigus nenusipirksi šitokio bendravimo su publika džiaugsmo! Štai vienoje šventėje paprašė mūsų padainuoti iš naujo visą programą, mat jie nespėję pasišokti. Mes dainavome, nežiūrėdamos į laikrodžius, o jie šoko...“

Violetos ir Skirmutės instrumentai – gitaros, o merginos pritaria įvairiais barškučiais. Tik visai neseniai Kotryna ėmė groti ukulėle – mažu gitariniu instrumentu. Dabar styginio gaudesio šiek tiek daugiau. Nors... daug triukšmo dainininkės nelinkusios sukelti, joms patinka rami, tylesnė muzika, prie kurios puikiai išryškėja balsai. Vienas kunigas net į bažnyčią pakvietė padainuoti po mišių, pasakęs, kad dainos gražios, ramios, į giesmes panašios...

Įdomu, ar mamų ir merginų nuomonės dėl repertuaro sutampa? Matyt, labai didelių ginčų nebūna, nes kolektyvą riboja nusistovėjęs stilius. Tai nėra visiškai liaudies ar popmuzikos ansamblis... „Kai važiuojame į didesnius susibūrimus, esame kviečiamos į sceną tarp liaudiškos muzikos kapelų ir popžvaigždžių, – tikina dainininkė. – Mūsų žiūrovas labiau solidus, vyresnio amžiaus. Sykį vyriškis, atėjęs į užkulisius padėkoti, taip mus apibūdino: „Buvo gražu, be to, išgirdau ir supratau visus jūsų dainų žodžius. Ačiū už tai, labai maloniai pailsėjau.“

Jie dirba, jos dainuoja

Skirmutės šeimoje taip pat užaugo pulkelis vaikų. Du suaugę vaikinai dirba Lietuvos kariuomenėje, o jauniausioji Aušrinė dainuoja. Kol jaunosios dainininkės Kotryna ir Aušrinė mokėsi mokykloje, buvo lengva visoms keturioms susibėgti į būrį ir pasidainuoti, dabar šiek tiek sudėtingiau. Kotryna baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, dar liko trejų metų rezidentūra sostinėje, o Aušrinė jau įgijo kosmetologės specialybę Kauno kolegijoje. Vasarą, kai truputį laisviau, visos susirenka Violetos namuose, repetuoja. Kotryna, jei tuo metu Vilniuje, prisijungia prie ansamblio nuotoliniu būdu.

O kaip šeimų galvos žiūri į šią moterų veiklą? „Žemės ūkio darbai paprastai vyksta vasarą. Jie dirba, o mes dainuojame, – linksmai prakalbo pašnekovė ir čia pat pasitaisė. – Žinoma, juokauju. Vyrai mus palaiko, ypač dabar, kai tiek daug pasiekimų... Juk ir finansinė našta tenka jiems, nes mes nepriklausome jokiam kultūros centrui. Tuomet, kai kūrėmės, manėme, kad būsime savarankiškos, susitvarkysime. O juk viskas kainuoja: transportas, rūbai. Kasmet pasisiuvame po naują sceninį kostiumą. Kaip tą darome? Pačios detaliai nusipiešiame modelius ir dar juos aptariame su siuvėja. Kai pradėjome koncertuoti, antrinių žaliavų parduotuvėje įsigijome bavariškų sijonų, paplitusių Vokietijoje. Gal dar turime kur nors tokią savo nuotrauką... Fotografavomės su šiais rūbais ir leisdamos pirmąją kompaktinę plokštelę, ir pirmąkart vykdamos į TV laidą „Duokim garo!“. Visgi kaip viskas keičiasi, jau esame tiek užaugusios...“

Jos – scenos partnerės

Violeta pasiguodė pasakodama, kad daugelis paklausia, kaip mamos dukras priverčia kartu dainuoti. Jai tas žodis „priverčia“ labai nepatinka, nes nieko panašaus nebuvo, to nereikėjo. „Šiuo metu merginos labai užsiėmusios, jos tikrai negali daug laiko skirti dainoms, repeticijoms, ir jei kada nors pasakys NE, mes jas suprasime, tačiau kol kas visos riedame toliau, – tvirtina dainininkė. – Jokios prievartos. Esame scenos partnerės, visos atliekame lygiavertį darbą.“

O ansamblis vis dar vadinasi „Mamų ir dukrų kvartetas“, nors moterys turėjo pasiūlymų šį pavadinimą keisti. Kol kas jų niekas neperkalbėjo, nes tokio kito kvarteto, būtent mamų ir dukrų, Lietuvoje nėra. „Tai, kad mes, mamos, dainuojame su savo dukromis, man yra didelė garbė, – didžiuojasi moteris. – Nors tarp vyriausios ir jauniausios ansamblio narės net 35 metų skirtumas...“

Kuo dar užsiima V.Simonavičienė? „Kai auginau keturis vaikus, patikėkite, buvo ką veikti, – prisimena ji. – Šeima, vaikai, ūkis. 20 metų tuo užsiėmiau. Mama namie, ir vaikai auga ramūs – kas gali būti geriau? O po šio dvidešimtmečio prasidėjo intensyvus darbas visuomenėje. Dabar esu Šakių rajono mero patarėja, dirbu jau antrą kadenciją.“