– Esa­te ak­ty­vi „Mak­niū­nų so­džiaus“ ben­druo­me­nės na­rė. Kur pa­si­suk­si­te, ten ge­ra nuo­tai­ka esan­čius nu­tei­kia­te. Štai ba­ga­ži­nių tur­ge­ly­je ar­ba­ta ir karš­ta rau­gin­tų ko­pūs­tų sriu­ba šil­dė­te su­ša­lu­siuo­sius. Ko­kiais dar ge­bė­ji­mais, be mais­to ga­mi­ni­mo, esa­te Kū­rė­jo ap­do­va­no­ta?

– Oi, vi­sų ir ne­su­skai­ty­čiau. Mo­ku vi­sus vy­riš­kus ir mo­te­riš­kus dar­bus nu­dirb­ti. Ne­si­gi­riant, ką pa­im­siu, tą ir pa­da­ry­siu. Toks tė­tis, Ka­zi­mie­ras Vi­dei­ka, bu­vo. Dau­giau­sia už­si­ė­mė kal­vys­te, bet mo­kė­jo ir vi­sus ki­tus ūkio dar­bus at­lik­ti. Bro­lis Kęs­tu­tis ir­gi į kal­vys­tę nu­kry­po, Gin­ta­ras ta­po sta­liu­mi, se­suo Onu­tė siu­vė­ja, Vir­gi­ni­ja – kir­pė­ja.

Aš taip pat mez­gu, siū­ti, verp­ti ra­te­liu vil­nas mo­ku. Dro­ži­nė­ju su­ve­ny­ri­nius ba­ra­vy­kus. Daug jų pri­dro­žiu, bet iš­da­li­nu, tik vie­ną sau esu pa­si­li­ku­si.

– Mais­to ga­my­ba – ne­si­bai­gian­tis pro­ce­sas. Ir, sa­ky­čiau, kū­ry­bi­nis dar­bas. Tai pa­kal­bė­ki­me pir­miau­sia apie šei­mi­nin­ka­vi­mą. Šven­tė­je, ne na­mų vir­tu­vė­je – puo­dai sun­kūs, rei­kia pa­si­steng­ti juos pa­kil­no­ti. Pa­gal­bi­nin­kų vi­suo­met tu­ri­te?

– Pa­gal­bi­nin­kų vi­sa­da tu­riu, dar nė kar­to nie­kas ne­at­si­sa­kė pa­dė­ti. Ką ga­min­ti ben­druo­me­nės šven­tėms, spren­džiu ne aš vie­na, o vi­si ben­druo­me­niš­kai.

Ar­čiau­siai ma­nęs ir pir­ma­sis į pa­gal­bą at­sku­ba vy­ras Ju­lius. Jis ži­no, kad tu­riu rim­tų stu­bu­ro pro­ble­mų, pa­gelbs­ti. Nuo gu­lė­ji­mo iš­var­žų ne­bū­na, Aly­tu­je gy­ven­da­ma daug ir sun­kiai dir­bau. Ir į tė­viš­kę su­grį­žę ne­po­nau­ja­me, tu­ri­me ne­ma­žą ūkį, vi­so­kio gė­rio pa­tys už­si­au­gi­na­me.

– Pa­si­da­lin­ki­te ko­kia nors pa­slap­ti­mi, pa­vyz­džiui, ver­dant ko­pūs­tie­nę. Ar­ba, kaip ap­si­skai­čiuo­ti, kiek mais­to ga­min­ti šven­tėms, kad ne­rei­kė­tų iš­mes­ti per­tek­liaus?

– Pa­slap­čių jo­kių ne­tu­riu, da­rau su mei­le ir vis­kas pa­vyks­ta sa­vai­me. Skai­čiuo­ti ne­skai­čiuo­ju, ver­du pa­gal įpra­ti­mą ir tiek. Likt be­veik ne­lie­ka, o jai ir lik­tų, tai tu­riu viš­ty­čių, šu­niu­kų. Bet mais­to per­tek­liaus, kiek šven­tėms ga­mi­na­me, ne­bu­vo dar.

Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ko­pūs­tų sriu­bą gar­di­nu spir­gu­čiais, svies­te už­ke­pu svo­gū­ną ir mor­kų. Ma­nau, kad sko­nis pri­klau­so ir nuo to, kad ver­du ne ant du­ji­nės, o ant ply­tos. Net kal­bos nė­ra, kad ant ply­tos pa­ga­min­tas mais­tas yra ska­nes­nis. Ply­ta juk pa­ku­ria­ma mal­ko­mis.

– Kiek­vie­nas ra­gau­to­jas yra ir Jū­sų ge­bė­ji­mų ver­tin­to­jas, sa­vo­tiš­kas tei­sė­jas. Ko­kių kom­pli­men­tų su­lau­kia­te? Koks Jū­sų pa­tie­ka­las su­lau­kia iš­skir­ti­nio val­gy­to­jų dė­me­sio?

– Kom­pli­men­tų ne­lau­kiu, ma­ne pa­pras­tai vi­si val­gy­to­jai ži­no, jų šyp­se­na – di­džiau­sia pa­dė­ka.

Ban­dos pir­miau­sia su­val­go­mos. Sa­vo šei­mai kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ke­pu ar­ba bul­vi­nes ban­das, ar­ba vė­da­rus.

Vie­nas ma­lo­nu­mas man yra su­ki­nė­ji­ma­sis vir­tu­vė­je: ne­sku­bu, vis­ką iš anks­to su­si­pla­nuo­ju, su­si­ruo­šiu. Juk per tiek lai­ko su­si­for­ma­vo įgu­di­mas. Ži­nau, kad nuo pe­čiaus pa­kū­ri­mo iki pa­tie­ka­lų ant sta­lo ne­ši­mo – trys va­lan­dos.

– Pro­duk­tus ap­skai­čiuo­ti, su­spė­ti lai­ku pa­ga­min­ti – jau aukš­tos meist­rys­tės bruo­žas. Ga­min­da­ma la­bai kruopš­čiai se­ka­te re­cep­tą ar esa­te lin­ku­si ir pa­džia­zuo­ti?

– Re­cep­tų ne­si­lai­kau, pui­kiai ži­nau, ką da­rau. Ran­kos, kaip sa­ko­ma, jau yra ati­dirb­tos, tad daug mąs­ty­ti ne­rei­kia.

– Ar yra kaž­kas, ko ne­mėgs­ta­te ga­min­ti? Ko­kių pro­duk­tų ap­skri­tai ven­gia­te ruoš­da­ma šei­mai? Ir dar la­bai svar­bu prie­sko­niai, ko­kie yra Jū­sų mėgs­ta­miau­si?

– Tur­būt, kad nė­ra pa­tie­ka­lo, ku­rio ne­mo­kė­čiau ar ne­no­rė­čiau ga­min­ti. Re­čiau ke­pu py­ra­gus, bet se­no­vi­nę bul­ką, ko­kią kep­da­vo ma­no ma­ma ir any­tė­lė, iki da­bar iš­ke­pu.

Pa­grin­di­niai prie­sko­niai – sa­lie­rai, pet­ra­žo­lės, čes­na­kai, kra­pai. Rin­ki­nu­kų sriu­bai, troš­ki­niams pri­siau­gi­nu, pri­si­ruo­šiu iš anks­to, vie­nus šal­dau, ki­tus džio­vi­nu.

Tre­čiam mū­sų anū­kė­liui Na­ta­nie­liui, ku­riam da­bar ke­tu­ri mė­ne­siai, jau pri­ruo­šiau sa­vo dar­žo dar­žo­vių rin­ki­nė­lių sriu­by­tei, kai jau ga­lės jas val­gy­ti.

– Ar Jū­sų žie­mos me­niu ski­ria­si nuo va­sa­ros? Ar pan­de­mi­ja pa­kei­tė Jū­sų val­gia­raš­tį?

– Vi­suo­met sve­čiams ska­niau­sia – duo­nos tor­tas, ban­dos ant ko­pūs­to la­po ir vė­da­rai. Bet mū­sų šei­mos val­gia­raš­tis – įvai­res­nis. O jei svei­ka­tė­lė leis­tų, daug dau­giau vis­ko da­ry­čiau.

Va­sa­rą, kaip ir vi­siems, taip ir mums, no­ri­si kaž­ko gai­ves­nio, leng­ves­nio.

– Tur­būt ir Jū­sų šei­mai, kaip ir dau­ge­lio, nė­ra ga­li­my­bės vi­siems su­sės­ti prie pus­ry­čių ar pie­tų sta­lo?

– Vi­si kar­tu kas­dien ne­su­sė­dam, nes vai­kai tu­ri sa­vas šei­mas.

Bet ma­no mar­čios ir duk­ra – la­bai ge­ros, daž­nai sve­čiuo­ja­si, tad pa­de­da ap­si­dirb­ti dar­žuo­se, vie­na nie­kaip ne­su­spė­čiau, o ir per sun­ku bū­tų.

– Ar pa­ste­bi­te, kad žmo­nės jau ki­taip ver­tin­tų mais­tą, nau­do­tų ki­tus pro­duk­tus?

– Žmo­nės skir­tin­gai mai­ti­na­si. Yra lin­ku­sių į ve­ge­ta­riz­mą. Tai kiek­vie­no pa­si­rin­ki­mas.

– O šios vie­to­vės, Mak­niū­nų, ko­kie anuo­met bu­vo tra­di­ci­niai pa­tie­ka­lai? Ne­te­ko do­mė­tis, ką čia gy­ve­nę žmo­nės nau­do­jo kas­die­niam ir šven­čių mais­tui?

– Kaip mes au­go­me, ska­niau­sias val­gis bu­vo la­ši­nu­kai su ci­bu­liu ir van­de­ny­je su­drė­kin­ta duo­ny­tė su cuk­ru­mi.

A. a. ma­my­tė kiek­vie­ną sek­ma­die­nį šei­my­nai kep­da­vo bul­vi­nes ban­das, prie jų pa­dė­da­vo varš­kės ir spir­gučių pa­da­žo. Li­ku­tį pečiui pa­šau­da­vo grie­ti­ne už­py­lu­si. Iš­šu­tu­sios karš­ty­je ban­dos bu­vo ypa­tin­gai ska­nios.

Ir mū­sų vai­kai la­biau­siai mėgs­ta ban­das ant ko­pūs­to la­po su varš­ke ir spir­gu­čiais bei troš­kin­tu triu­šiu. O anū­ku­čiai, ku­rių jau tu­ri­me tris, jau val­go tą pa­tį, ką ir vi­si, iš­sky­rus ma­žiau­si­ą­jį.

– Ga­mi­na­te ska­niai, pa­tei­kia­te es­te­tiš­kai. Apie sa­vo ka­vi­nu­kę ar val­gyk­lė­lę ne­sva­jo­ja­te?

– Sva­jo­nės apie sa­vo ka­vi­nę ir lie­ka sva­jo­nė­mis. Ka­vi­nei ati­da­ry­ti rei­kia la­bai ne­ma­žų in­ves­ti­ci­jų, o ki­ta, kas jo­je lan­ky­sis? Juk čia kai­mas, žmo­nių re­ta.

Man ge­riau, kai aš vai­ši­nu už jų šyp­se­nas. Be to, la­bai daug dirb­ti aš ne­ga­liu, kaip jau mi­nė­jau – dėl svei­ka­tos.

– Da­bar daug lei­džia­ma re­cep­tų kny­gų. Ar do­mi­tės jo­mis, per­ka­te? Ar vis­ko ži­no­te tiek, kad ir pa­ti ga­li­te iš­leis­ti ne­plo­ną ku­li­na­ri­nę kny­gą?

– Apie re­cep­tų kny­gą ne­sva­jo­ju. Juk ga­min­ti da­bar vi­si mo­ka, jei­gu no­ri. Aš no­riai, kas tik pa­pra­šo, pa­mo­kau, pa­ta­riu, be jo­kių pa­slap­čių.

Pa­si­da­lin­siu duo­nos tor­to ga­mi­ni­mo pro­ce­su. Pri­sip­jaus­ty­ti kuo gra­žiau, juos­te­lė­mis, pa­tin­kan­čios duo­nos, iš­kep­ti įpras­tai, kiek­vie­ną juos­te­lę įtrin­ti čes­na­ku. Ta­da gra­žiai su­dės­ty­ti, pa­gar­din­ti ma­jo­ne­zu ir tar­kuo­tu sū­riu. Iš­puoš­ti taip, kaip kiek­vie­nam no­ri­si.

– Ma­din­ga kal­bė­ti apie tai, kas į mū­sų na­mų vir­tu­ves at­ke­liau­ja iš miš­kų, pie­vų, so­dų ir van­dens. Ko Jūs ran­da­te Mak­niū­nų apy­lin­kių gam­to­je?

– Žo­le­lių ar­ba­toms pri­si­ren­ku iki va­liai. Pa­ti vai­ruo­ju au­to­mo­bi­lį, tad ir iš to­liau žo­ly­nė­lių pri­si­rin­ku­si par­si­ve­žu. Gy­ve­na­me vien­kie­my­je, šva­rio­je gam­to­je, ap­link vi­so­kio vel­nio, tin­kan­čio ar­ba­toms ir prie­sko­niams ran­di.

Tu­ri­me sa­vo pir­tį, ten ir­gi pe­rin­tis rei­kia tu­rė­ti įvai­rių vais­ti­nių žo­ly­nė­lių.

Tik ne­rei­kia žmo­gui kaup­ti pyk­čio, nes jis nė­ra jam į svei­ka­tą. O ge­riau­sias svei­ka­ti­ni­mo­si bū­das – ju­dė­ti, tuo­met už­si­mirš­ta vi­si ne­ga­la­vi­mai.