Veikli „Makniūnų sodžiaus“ bendruomenė, jos aktyvas – tarsi kumštis. Bendruomenės pirmininkė Dalė Baranauskienė pagyrų negailėjo daugeliui narių, bet suintrigavo retai girdimas pasakymas, kad apie aktyviąją Danguolę Muzikevičienę niekas blogo žodžio nepasakytų, nes ji turi „cikrai dzidziulę dzūkišką širdzį“. „Ji savo bendruomeniška veikla Makniūnuose – lyg perlas, kaimo darbštumo įsikūnijimas“, – sakė bendruomenės pirmininkė, skirdama ir kitiems nariams gražių žodžių.
Tėviškėje, Makniūnuose, įsitvirtinusi D.Muzikevičienė labiausiai garsėja kaip gaspadinė, tad ir Aldonos KUDZIENĖS pokalbis su ja ilgiausiai sukosi apie maistą.
– Esate aktyvi „Makniūnų sodžiaus“ bendruomenės narė. Kur pasisuksite, ten gera nuotaika esančius nuteikiate. Štai bagažinių turgelyje arbata ir karšta raugintų kopūstų sriuba šildėte sušalusiuosius. Kokiais dar gebėjimais, be maisto gaminimo, esate Kūrėjo apdovanota?
– Oi, visų ir nesuskaityčiau. Moku visus vyriškus ir moteriškus darbus nudirbti. Nesigiriant, ką paimsiu, tą ir padarysiu. Toks tėtis, Kazimieras Videika, buvo. Daugiausia užsiėmė kalvyste, bet mokėjo ir visus kitus ūkio darbus atlikti. Brolis Kęstutis irgi į kalvystę nukrypo, Gintaras tapo staliumi, sesuo Onutė siuvėja, Virginija – kirpėja.
Aš taip pat mezgu, siūti, verpti rateliu vilnas moku. Drožinėju suvenyrinius baravykus. Daug jų pridrožiu, bet išdalinu, tik vieną sau esu pasilikusi.
– Maisto gamyba – nesibaigiantis procesas. Ir, sakyčiau, kūrybinis darbas. Tai pakalbėkime pirmiausia apie šeimininkavimą. Šventėje, ne namų virtuvėje – puodai sunkūs, reikia pasistengti juos pakilnoti. Pagalbininkų visuomet turite?
– Pagalbininkų visada turiu, dar nė karto niekas neatsisakė padėti. Ką gaminti bendruomenės šventėms, sprendžiu ne aš viena, o visi bendruomeniškai.
Arčiausiai manęs ir pirmasis į pagalbą atskuba vyras Julius. Jis žino, kad turiu rimtų stuburo problemų, pagelbsti. Nuo gulėjimo išvaržų nebūna, Alytuje gyvendama daug ir sunkiai dirbau. Ir į tėviškę sugrįžę neponaujame, turime nemažą ūkį, visokio gėrio patys užsiauginame.
– Pasidalinkite kokia nors paslaptimi, pavyzdžiui, verdant kopūstienę. Arba, kaip apsiskaičiuoti, kiek maisto gaminti šventėms, kad nereikėtų išmesti pertekliaus?
– Paslapčių jokių neturiu, darau su meile ir viskas pavyksta savaime. Skaičiuoti neskaičiuoju, verdu pagal įpratimą ir tiek. Likt beveik nelieka, o jai ir liktų, tai turiu vištyčių, šuniukų. Bet maisto pertekliaus, kiek šventėms gaminame, nebuvo dar.
Galiu pasakyti, kad kopūstų sriubą gardinu spirgučiais, svieste užkepu svogūną ir morkų. Manau, kad skonis priklauso ir nuo to, kad verdu ne ant dujinės, o ant plytos. Net kalbos nėra, kad ant plytos pagamintas maistas yra skanesnis. Plyta juk pakuriama malkomis.
– Kiekvienas ragautojas yra ir Jūsų gebėjimų vertintojas, savotiškas teisėjas. Kokių komplimentų sulaukiate? Koks Jūsų patiekalas sulaukia išskirtinio valgytojų dėmesio?
– Komplimentų nelaukiu, mane paprastai visi valgytojai žino, jų šypsena – didžiausia padėka.
Bandos pirmiausia suvalgomos. Savo šeimai kiekvieną savaitgalį kepu arba bulvines bandas, arba vėdarus.
Vienas malonumas man yra sukinėjimasis virtuvėje: neskubu, viską iš anksto susiplanuoju, susiruošiu. Juk per tiek laiko susiformavo įgudimas. Žinau, kad nuo pečiaus pakūrimo iki patiekalų ant stalo nešimo – trys valandos.
– Produktus apskaičiuoti, suspėti laiku pagaminti – jau aukštos meistrystės bruožas. Gamindama labai kruopščiai sekate receptą ar esate linkusi ir padžiazuoti?
– Receptų nesilaikau, puikiai žinau, ką darau. Rankos, kaip sakoma, jau yra atidirbtos, tad daug mąstyti nereikia.
– Ar yra kažkas, ko nemėgstate gaminti? Kokių produktų apskritai vengiate ruošdama šeimai? Ir dar labai svarbu prieskoniai, kokie yra Jūsų mėgstamiausi?
– Turbūt, kad nėra patiekalo, kurio nemokėčiau ar nenorėčiau gaminti. Rečiau kepu pyragus, bet senovinę bulką, kokią kepdavo mano mama ir anytėlė, iki dabar iškepu.
Pagrindiniai prieskoniai – salierai, petražolės, česnakai, krapai. Rinkinukų sriubai, troškiniams prisiauginu, prisiruošiu iš anksto, vienus šaldau, kitus džiovinu.
Trečiam mūsų anūkėliui Natanieliui, kuriam dabar keturi mėnesiai, jau priruošiau savo daržo daržovių rinkinėlių sriubytei, kai jau galės jas valgyti.
– Ar Jūsų žiemos meniu skiriasi nuo vasaros? Ar pandemija pakeitė Jūsų valgiaraštį?
– Visuomet svečiams skaniausia – duonos tortas, bandos ant kopūsto lapo ir vėdarai. Bet mūsų šeimos valgiaraštis – įvairesnis. O jei sveikatėlė leistų, daug daugiau visko daryčiau.
Vasarą, kaip ir visiems, taip ir mums, norisi kažko gaivesnio, lengvesnio.
– Turbūt ir Jūsų šeimai, kaip ir daugelio, nėra galimybės visiems susėsti prie pusryčių ar pietų stalo?
– Visi kartu kasdien nesusėdam, nes vaikai turi savas šeimas.
Bet mano marčios ir dukra – labai geros, dažnai svečiuojasi, tad padeda apsidirbti daržuose, viena niekaip nesuspėčiau, o ir per sunku būtų.
– Ar pastebite, kad žmonės jau kitaip vertintų maistą, naudotų kitus produktus?
– Žmonės skirtingai maitinasi. Yra linkusių į vegetarizmą. Tai kiekvieno pasirinkimas.
– O šios vietovės, Makniūnų, kokie anuomet buvo tradiciniai patiekalai? Neteko domėtis, ką čia gyvenę žmonės naudojo kasdieniam ir švenčių maistui?
– Kaip mes augome, skaniausias valgis buvo lašinukai su cibuliu ir vandenyje sudrėkinta duonytė su cukrumi.
A. a. mamytė kiekvieną sekmadienį šeimynai kepdavo bulvines bandas, prie jų padėdavo varškės ir spirgučių padažo. Likutį pečiui pašaudavo grietine užpylusi. Iššutusios karštyje bandos buvo ypatingai skanios.
Ir mūsų vaikai labiausiai mėgsta bandas ant kopūsto lapo su varške ir spirgučiais bei troškintu triušiu. O anūkučiai, kurių jau turime tris, jau valgo tą patį, ką ir visi, išskyrus mažiausiąjį.
– Gaminate skaniai, pateikiate estetiškai. Apie savo kavinukę ar valgyklėlę nesvajojate?
– Svajonės apie savo kavinę ir lieka svajonėmis. Kavinei atidaryti reikia labai nemažų investicijų, o kita, kas joje lankysis? Juk čia kaimas, žmonių reta.
Man geriau, kai aš vaišinu už jų šypsenas. Be to, labai daug dirbti aš negaliu, kaip jau minėjau – dėl sveikatos.
– Dabar daug leidžiama receptų knygų. Ar domitės jomis, perkate? Ar visko žinote tiek, kad ir pati galite išleisti neploną kulinarinę knygą?
– Apie receptų knygą nesvajoju. Juk gaminti dabar visi moka, jeigu nori. Aš noriai, kas tik paprašo, pamokau, patariu, be jokių paslapčių.
Pasidalinsiu duonos torto gaminimo procesu. Prisipjaustyti kuo gražiau, juostelėmis, patinkančios duonos, iškepti įprastai, kiekvieną juostelę įtrinti česnaku. Tada gražiai sudėstyti, pagardinti majonezu ir tarkuotu sūriu. Išpuošti taip, kaip kiekvienam norisi.
– Madinga kalbėti apie tai, kas į mūsų namų virtuves atkeliauja iš miškų, pievų, sodų ir vandens. Ko Jūs randate Makniūnų apylinkių gamtoje?
– Žolelių arbatoms prisirenku iki valiai. Pati vairuoju automobilį, tad ir iš toliau žolynėlių prisirinkusi parsivežu. Gyvename vienkiemyje, švarioje gamtoje, aplink visokio velnio, tinkančio arbatoms ir prieskoniams randi.
Turime savo pirtį, ten irgi perintis reikia turėti įvairių vaistinių žolynėlių.
Tik nereikia žmogui kaupti pykčio, nes jis nėra jam į sveikatą. O geriausias sveikatinimosi būdas – judėti, tuomet užsimiršta visi negalavimai.