Šią sa­vai­tę Vidz­gi­rio bib­lio­te­ko­je (Li­kiš­kė­lių g. 12) ga­li­ma pa­ma­ty­ti S.Ža­dei­kie­nės kū­ry­bi­nių dar­bų pa­ro­dą „Gi­rios la­lau­ny­kai“. Jo­je eks­po­nuo­ja­mi au­to­ri­niai rank­dar­biai iš džin­so.

„Žais­lus siu­vu dau­giau kaip ke­tu­rias de­šim­tis me­tų ir iš pa­čių įvai­riau­sių au­di­nių, bet apie rank­dar­bius iš džin­sų iki šiol ne­gal­vo­jau. Nors džin­sas la­bai pa­tva­rus, bet žais­lų siu­vi­mas tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką: rei­kia su­kirp­ti, su­siū­ti, pri­kimš­ti, o sun­kiau­sia – iš­vers­ti, nes šis au­di­nys sto­ras. Pa­si­rin­kau džin­są, nes no­rė­jau pieš­tų žais­lų, o ši me­džia­ga la­bai tin­ka ta­py­bai ant jo“, – pa­sa­ko­ja Svet­la­na.

Pa­si­ro­do, džin­si­nių žais­lų pa­ro­dos ne­bū­tų bu­vę, ta­čiau prieš ke­le­rius me­tus aly­tiš­kė do­va­nų ga­vo vi­są mai­šą džin­sų: „Pa­ti sau įsi­pa­rei­go­jau pa­ro­dy­ti, ką iš šios do­va­nos su­kū­riau. Pir­mo­ji min­tis bu­vo siū­ti kar­tu su rank­dar­bių klu­bo mo­te­ri­mis, bet pan­de­mi­ja pa­ko­re­ga­vo pla­nus. Iš džin­so esa­me siu­vu­sios pir­ki­nių krep­šius, pri­juos­tes, ran­ki­nes mer­gai­tėms, bet tai bu­vo pa­vie­niai siu­vi­niai. Da­bar kar­tu su Rū­tos Ja­sio­nie­nės do­va­no­tais džin­sais at­ėjo ir spren­di­mas, ką iš jų pa­da­ry­ti. Mo­ku daug rank­dar­bių rū­šių, bet, ap­su­ku­si ra­tą, vi­sa­da grįž­tu prie žais­lų, man jie mie­liau­si. Ir šį­kart nu­ti­ko bū­tent taip“, – pri­si­pa­žįs­ta pa­šne­ko­vė.

„Ar iš­mesc? So­viet­me­ciu, kap krau­tu­vės­na vis­ko trū­ko, tai pa­cios siu­vom, mez­gėm, nė­rėm pa­rė­dus ir žais­lu­kus, o dar gy­ve­nam var­to­to­jiš­kon vi­suo­me­nėn, vis­ko pyl­na. Ale aš gal se­no­viš­kai mis­li­nu, kad sma­giau kap pats pas­da­rai, o ir gam­tų ma­žiau ter­ši. Pri­siu­vau žsis­lu­kų iš se­nų džyn­sų ir pa­da­riau pa­ro­dų, kad ir ki­tus pa­ska­cy­tau ne­si­sku­byc iš­mesc. Kas ak­va­cy­sit pa­ma­tyc, o ne­ga­lė­sit at­eic, tai in­de­du cia, akim pa­ga­nyc“, – dzū­kuo­ja pa­šne­ko­vė, ku­ri šiuo me­tu yra su­si­do­mė­ju­si lė­lių, pa­ga­min­tų sen­di­ni­mo tech­ni­ka, bet su rank­dar­biai jos gy­ve­ni­me kon­ku­ruo­ja ir ki­ti dar­bai – dzū­kų tar­mės žo­dy­nas, ku­rį no­ri iš­leis­ti. Šir­džiai mie­lų už­si­ė­mi­mų – tik spėk suk­tis.

„Dve­jus me­tus tru­kęs ka­ran­ti­nas su­ta­po su ma­no trau­ma, to­dėl at­sta­ti­nė­jau svei­ka­tą, rei­kė­jo iš nau­jo su­kur­ti sa­ve“, – apie ne­leng­vą gy­ve­ni­mo lai­ką S.Ža­dei­kie­nė kal­ba tau­piai. Prieš po­rą me­tų ji bu­vo už­pul­ta ir sun­kiai su­ža­lo­ta sa­vo na­mų laip­ti­nė­je. Me­di­kai iš­gel­bė­jo gy­vy­bę, o tvir­ta va­lia pa­dė­jo su­grįž­ti į vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą. Svet­la­na šiuo me­tu ne tik va­do­vau­ja „Aly­taus rank­dar­bių“ klu­bui, bet ir da­ly­vau­ja fol­klo­ro an­sam­blio „Žvan­gu­cis“ veik­lo­je, o dar yra sep­tynių anū­kų mo­čiu­tė, jiems taip pat rei­kia dė­me­sio.

Ak­ty­vi S.Ža­dei­kie­nė bu­vo vi­są gy­ve­ni­mą, aly­tiš­kiai pui­kiai me­na, kad ji – pir­mo­sios ir vie­nin­te­lės pri­va­čios mo­kyk­los Aly­tu­je stei­gė­ja. To­kia pri­va­ti mo­kyk­la – iki šiol uni­ka­lus reiš­ki­nys Aly­taus švie­ti­mo is­to­ri­jo­je. Ša­lia pra­di­nės mo­kyk­los bu­vo įstei­gu­si Es­te­ti­nio la­vi­ni­mo mo­kyk­lė­lę vai­kams. De­ja, ne­su­ta­po S.Ža­dei­kie­nės ir val­di­nin­kų po­žiū­riai į ug­dy­mo pro­ce­sus, mo­kyk­la bu­vo už­da­ry­ta.

Po­mė­gis siū­ti žais­lus at­ėjo iš Svet­la­nos vai­kys­tės, ku­rio­je lė­lė iš­li­ko kaip sva­jo­nių žais­las. Ji yra su­ren­gu­si ne vie­ną sa­vo au­to­ri­nę siū­tų žais­lų pa­ro­dą, o iš vi­so žais­lų yra su­kū­ru­si dau­giau kaip ke­lis šim­tus. Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se jas pa­pil­dė ir bū­rys jau­kių spal­vin­gų džin­si­nu­kų.

S.Ža­dei­kie­nės su­kur­ti žais­lai yra la­bai funk­cio­na­lūs ir džiu­gi­na ne tik Lie­tu­vos vai­kus. Žais­lus siu­va pa­gal Ru­dol­fo Štai­ne­rio me­to­di­ką, jie tvir­ti ir sau­gūs, ne­su­plyš­ta.

Svet­la­na pui­kia pa­žįs­ta­ma aly­tiš­kiams ir kaip dzū­kų tar­mės puo­se­lė­to­ja. Yra iš­lei­du­si dzū­kų tar­me pa­ra­šy­tas kny­ge­les „Dzū­kiš­kos pa­sa­ku­tės“, „Pa­sa­ku­tės prie čier­ku­tės“ ir kny­ge­lę vai­kams „At­eik, vai­ku­ci, in ma­no so­dų“. Dzū­kų tar­mė pa­šne­ko­vę su­ža­vė­jo dar vai­kys­tė­je, be­si­sve­čiuo­jant pas gi­mi­nai­čius Alo­vės kai­me. Su­ži­no­ju­si, kad dzū­kų tar­mė yra spar­čiau­siai nyks­tan­ti iš ki­tų Lie­tu­vos tar­mių, ji nu­spren­dė pa­ra­šy­ti dzū­kų tar­mės žo­dy­ną. Jis bus ne įpras­tas, abė­cė­li­nis, o su­dė­lio­tas pa­gal te­mas. Au­to­rė nė tik už­ra­šo, kaip žo­džiai skam­bė­jo anks­čiau, bet ir pa­aiš­ki­na jų tik­rą­ją pras­mę.