Proseneliai tikėjo kai kuriuos augalus turint nepaprastų galių. Naudojo juos plačiai: tiek gydomiesiems tikslams, būrimo ritualams, tiek maistui pagardinti.

Rugiagėlė ir meilė

Pažįstame rugiagėlę – vienmetį arba dvimetį augalą. Ji žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais. Tikima, jog rugiagėlės turi didelės įtakos romantiniams santykiams. Jos dangaus žydrumo žiedelis padeda sužadinti patinkančio vyriškio meilę, moterims tereikia nešiotis nuskintą rugiagėlę kišenėje, o dar geriau – priglaustą prie krūtinės. Gėlė daug ką pasako. Jeigu nuskintas rugiagėlės žiedas ilgai išlieka šviežias, jausmų patvarumu galima neabejoti, o jei greitai nuleipsta – netrukus nusilps ir mylimo žmogaus dėmesys.

Garstyčios ir vaisingumas

Lietuvoje pastaruoju metu plačiai auginamos baltosios garstyčios. Ankstyvosios sėjos garstyčios subręsta liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje. Joms priskiriamos vaisingumą skatinančios savybės. Esą jų vartojančios moterys turi noro ir jėgų pagimdyti sveikų palikuonių. Dar proseneliai šį augalą laikė magišku, turinčiu galių apsaugoti namus. Ne veltui garstyčių grūdeliais apiberdavo slenkstį. Taip pat buvo tikima, jog po slenksčiu pakasti garstyčių grūdeliai neleis jo peržengti anapusinio pasaulio būtybėms.

Takažolė ir rūpesčiai

Takažolė – vienmetis, pažeme besidriekiantis žolinis augalas. Žydi birželio–spalio mėnesiais. Vaisius – tribriaunis riešutėlis. Tai laukų piktžolė, auganti net mindomuose takuose, kiemuose, pakelėse. Pasak senolių, norėdami neutralizuoti asmenines nesėkmes, palaikykite šiek tiek takažolių rankoje. Išsakykite joms savo rūpesčius ir kančias, mat šis augalas sugeba susiurbti visas neigiamas emocijas, po to žolytę sudeginkite. Kišenėje nešiojamos takažolės gerina regėjimą.

Verbena ir dvasios

Vaistinė verbena (kitaip – geležinė žolė) žydi birželio–liepos mėnesiais, o jos vaisiai prinoksta rugsėjį. Verbeną auginant sode arba namuose, tikimasi materialinės gerovės. Veiksmingiausiomis laikomos Joninių naktį nuskintos verbenos. Pasipuošti galvą verbenų vainiku yra linkę magai: vainikas neva apsaugo nuo iškviečiamų dvasių. Patalpose, kuriose atliekamos ritualinės apeigos, verbenos antpilu būdavo apšlakstomos kertės. Pasak žolininkų, verbenos dovanoja ramybę, todėl verta jų nešioti prie kūno – neliks neigiamų emocijų. Bet kuri šio augalo dalis gali būti nešiojama ir kaip asmeninis talismanas. Na, o namie laikoma verbena – puikus apsaugininkas nuo žaibo ir perkūnijos.

Pribuvėjos į ką tik gimusio kūdikio lopšį įdėdavo verbenų, esą vaikas užaugs gero būdo ir turės polinkį mokytis. Manyta, kad augalas padeda išsaugoti jaunystę. Prieš miegą geriamas verbenų antpilas padeda atsikratyti naktinių košmarų. To paties tikslo galima pasiekti džiovintų verbenų prikimšus į pagalvėlę arba nešiojant maišelyje ant kaklo. Taip pat tinka kuo nors susirgus pasirišti verbenos šaknį ant kaklo.

Gudobelė ir ragana

Gudobelė – daugiametis medelis arba krūmas, žydintis gegužės–birželio mėnesiais. Vaisiai – raudoni obuoliukai su kauliuku – prinoksta rugsėjį.

Kažkada manyta, jog šiuo medžiu yra pasivertusi ragana. Šnekama, jog senovėje gudobelėmis raganos apsitverdavo sodus. Tikėta, jog gudobelė skatina vaisingumą, taigi, jos šakelių būdavo atsinešama į vestuves ir pakišama po jaunavedžių čiužiniu arba jomis nubarstomas miegamasis. Protėviai gudobelių ir verbenų pridėdavo į vaiko lopšį, kad apsaugotų nuo piktųjų dvasių. Manoma, jog šio medžio šakutę verta nešiotis tada, kai jautiesi liūdnas ir prislėgtas, kai tavo siela neranda ramybės. Gudobelė taip pat saugo nuo žaibų, perkūnijų ir audrų. Gudobelė – šventas fėjų augalas. Tuo ypač tikima Anglijoje, kur fėjų medžiais tradiciškai laikomi ąžuolai ir drebulės.

Parengė Ina Laumenytė