Ko­vą nu­vil­ni­jo tra­di­ci­nė Ka­ziu­ko mu­gė, da­bar į du­ris bel­džia­si pa­va­sa­ris su sa­vo dar­bais, ta­čiau ka­len­do­riaus ra­tas su­ka­si la­bai grei­tai ir pats lai­kas pa­gal­vo­ti apie ka­lė­di­nes do­va­nas. Juo­lab jei mėgs­ta­te džiu­gin­ti sa­vo ar­ti­muo­sius, ben­dra­dar­bius.

Lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja Al­do­na Apo­nie­nė mi­ni ypa­tin­gą dar­bo su­kak­tį – su­ei­na 37-eri me­tai, kai ji dir­ba šio­je įstai­go­je. Rank­dar­bius mėgs­tan­ti pe­da­go­gė ap­da­li­jo ko­le­gas spal­vin­go­mis ran­kų dar­bo ko­ji­nė­mis, ku­rias pra­dė­jo megz­ti per­nai va­sa­rą, o pa­do­va­no­jo su­tin­kant 2023-iuo­sius.

„Vi­sa mū­sų šei­ma mėgs­ta įvai­rius rank­dar­bius, vy­ras kon­struo­ja lai­vų mo­de­lius, duk­ra mez­ga ir ga­mi­na pa­puo­ša­lus. Aš pa­ti, kai pra­dė­jau dirb­ti „Vo­lun­gė­lė­je“, megz­ti pen­kiais vir­ba­lais ko­ji­nių ne­mo­kė­jau, bet vi­sa­da pa­vy­džiai dai­riau­si į mo­kan­čius. Pa­pra­šiau, kad pa­ro­dy­tų drau­ge dir­bu­si šei­mi­nin­kė­lė, o sun­kiau­sia man bu­vo iš­mok­ti tai­syk­lin­gai nu­megz­ti kul­ną“, – pa­sa­ko­ja mo­ky­to­ja Al­do­na.

Ad­ven­to pra­džio­je lop­še­lio-dar­že­lio „Vo­lun­gė­lė“ ben­druo­me­nė tu­ri to­kią šil­tą tra­di­ci­ją: trau­kia bur­tus, kas taps kie­no „slap­tu drau­gu“. Tai reiš­kia, kad iki pat Ka­lė­dų ko­le­gos do­va­no­ja vie­nas ki­tam įvai­rias mie­las smul­kme­nas, džiu­gi­na siur­pri­zais, ta­čiau tiks­las yra ne­iš­si­duo­ti iki pat ka­lė­di­nio va­ka­rė­lio.

„Li­kus pus­me­čiui iki ši­to ad­ven­ti­nio bur­tų trau­ki­mo su­gal­vo­jau, kad bū­tų la­bai mie­la pa­do­va­no­ti ko­le­goms ma­no pa­čios nu­megz­tas ko­ji­nes, bet ne­bu­vau tik­ra, kiek po­rų spė­čiau nu­megz­ti. Ki­tas iš­šū­kis bu­vo su­ži­no­ti, ko­kio dy­džio ba­tus kas ne­šio­ja, juk ne­klau­si ties­mu­kai: „Ko­kio dy­džio jū­sų pė­dos?“ – su­ma­ny­mą pri­si­mi­nu­si šyp­so­si A.Apo­nie­nė.

Ati­džiau pa­ty­ri­nė­ju­si ko­le­gų ba­tus, pa­kal­bi­nu­si apie jų dy­džius ne­tie­sio­giai, mo­ky­to­ja su­da­rė są­ra­šą ir pra­dė­jo megz­ti ka­lė­di­nes ko­ji­nes. Nu­si­pir­ko tur­gu­je plo­nų vil­no­nių siū­lų, pa­svars­tė, ko­kią spal­vą kam pa­rinks, pri­klau­so­mai nuo gar­de­ro­bo sti­liaus ir spal­vų ga­mos. Siū­lai bu­vo la­bai sma­gūs, nes iš jų mez­gant sa­vai­me dė­lio­jo­si raš­tai – jie taip spe­cia­liai nu­da­žo­mi.

„Darbš­čių­jų ran­kų bū­re­lis“ – taip apie Al­do­ną šmaikš­ta­vo va­sa­rą so­do kai­my­nai, ma­ty­da­mi ją lei­džiant va­sa­ros va­ka­rus su vir­ba­lais ran­ko­se ir ko­ji­nė­mis.

Ar­tė­jant gruo­džiui, A.Apo­nie­nės krep­šy­je be­trū­ko vos vie­nos po­ros ko­ji­nių, o iš vi­so jų nu­mez­gė 29. Ran­kų dar­bo do­va­nas pra­dė­jo da­lin­ti dar li­kus iki Ka­lė­dų ne­ma­žai lai­ko. Po dar­že­lį pa­skli­do ži­nia, kad tai vie­nas, tai ki­tas dar­buo­to­jas ra­do sa­vo dy­džio spal­vin­gas ko­ji­nes, bet nie­kas ne­ži­no­jo, kie­no yra šis su­ma­ny­mas.

Iš pra­džių ko­le­gos gal­vo­jo, kad tai įstai­gos ad­mi­nist­ra­ci­ja pra­džiu­gi­no ko­lek­ty­vą – už­sa­kė ma­ši­na nu­megz­ti ko­ji­nių par­ti­ją. Ne­tru­kus bu­vo pa­ste­bė­ta, kad vi­sos ko­ji­nės skir­tin­gos ir megz­tos ran­ko­mis. Pir­miau­sia ko­ji­nes ga­vo da­ly­vau­jan­tys „slap­to drau­go“ žai­di­me, ta­čiau be­ne la­biau­siai nu­ste­bęs li­ko kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas, ku­ris jo­kių bur­tų ne­trau­kė, bet sa­vo dy­džio ko­ji­nes do­va­nų ra­do.

„Man pa­vy­ko sa­vo pa­slap­tį iš­lai­ky­ti iki pat ka­lė­di­nio va­ka­rė­lio, kai jau te­ko pri­si­pa­žin­ti, kad čia ma­no dar­bas“, – sa­ko A.Apo­nie­nė. Ko­kią staig­me­ną yra su­mąs­čiu­si ko­le­goms šie­met, gal­būt ji­nai jau re­a­li­zuo­ja­ma? Mo­ky­to­ja sa­ko, kad tik­rai lai­kas bū­tų apie tai pa­mąs­ty­ti, bet do­va­nos ža­ve­sį su­da­ro ir jos pa­slap­tin­gu­mas, tad su­ma­ny­mų ne­iš­duos.