Se­no­liai po­ri­na, kad kai­mo il­ge­sio iš čia gi­mu­sio žmo­gaus jo­kia ka­čer­ga ne­iš­mu­ši. Kol jau­ni, jie to­li pa­sklin­da, bet bran­dos su­lau­kę vis daž­niau tė­viš­kės pu­sėn žval­go­si, net iš už­sie­nių su­grįž­ta gim­to­sio­se vie­to­se gy­ve­ni­mo ke­lią už­baig­ti. Šir­di­mi at­si­da­vu­sį tė­vy­nei žmo­gų sun­ku su­vi­lio­ti sve­ti­mo kraš­to ža­ve­siu. Gim­ti­nė jam bran­ges­nė už bet ko­kią ki­tą vie­tą, ku­ri, kad ir kaip ža­viai at­ro­dy­tų, ne­at­sto­ja jo gim­tų vie­tų. Pradinių klasių mokytoja Jur­gi­ta An­driuš­ke­vi­čie­nė (nuotr.) pas­ta­ruo­sius me­tus gy­ve­na ir dir­ba Aly­tu­je, bet, kaip pa­ti at­vi­rai sa­ko, „ne­pa­vy­ko per ket­ve­rius me­tus man tap­ti mies­tie­te, ir, ma­nau, ja nie­ka­da ne­tap­siu.“ Kūrybingą, meniškos sielos pedagogę J.An­driuš­ke­vi­čie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Šiais laikais daugelio miestiečių ir kaimo žmonių gyvenimai suvienodėjo: tiek vieni, tiek kiti lanko renginius, keliauja, apsiperka tose pačiose parduotuvėse, ir kaimo žmonių namai  šiandien turi patogumus. Jūs, ilgus metus gyvenusi kaime, irgi pasimatavote miesto gyvenimą. Koks jis? Tik mieste gyventi visą laiką galėtumėte?

–  Dėkoju likimui, kad gimiau, užaugau ir daugybę metų pragyvenau kaime. Esu laiminga, kad turiu Mamukę, tėviškę ir dukras, gyvenančias kaime. Visada galiu ten sugrįžti... Aš esu kaimo vaikas ir visada tuo džiaugiausi, ir dabar sakau, kad esu kaimietė, tuo didžiuodamasi. Niekada net negalvojau, kad galėčiau iškeisti kaimo ramybę į miesto šurmulį. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas ir ne viskas mūsų valioje.

  Prieš  penkerius metus, mažėjant vaikų skaičiui, labai brangią Kumečių mokyklą, kurioje dirbau 25 metus, teko palikti ir ieškotis darbo kitur. Likimas atvedė į Alytaus Likiškėlių progimnaziją, kurioje dirbu ir dabar. Vienerius mokslo metus kasdien važinėjau į darbą iš Kumečių. O po metų laukė dar didesni pokyčiai mano gyvenime ir teko palikti namus Kumečių kaime, persikeliant gyventi į Alytų. Nenoriu to net prisiminti. Tačiau laikas gydo. Palikau ten liūdesį ir skaudulius, sau pasiėmiau tik gražius prisiminimus. Nors mintyse daž­-nai aplanko ramūs pasisėdėjimai vakarais ant žolės, rytiniai braidžiojimai basomis po gaivią rasą, arbatos gėrimas prie margaspalvio gėlyno, uogų ir vaisių valgymas tiesiog, vaikštant po savo sodą...

Prisimenu ir tą laiką, kai turėjome nemažą ūkį ir sukomės kaip išmanydami. Mes – jauni, dukros mažutės dar buvo. Prieš darbą ankstų rytą ir vakare teko melžti tris karvutes, pasirūpinti kitais gyvuliukais. Ir daržus ravėjome kartu su dukromis, nuo mažumės pratinome, tad darbo jos nebijojo ir dabar jų darbštumas džiugina.

Dabar gyvenu Alytuje, bet dažnai juokauju, kad tik dirbu ir miegu mieste, o visas kitas  mano laikas –  kaime. Ten manęs laukia, kaip jau esu minėjusi, Mamukė, dukros, anūkėliai. Su Mamuke, sesėmis Onute ir Irute turime sekmadienių tradicijas – šv. Mišios Santaikos bažnyčioje, artimųjų kapų lankymas, pietūs su pačių gamintais skanėstais.

  Šešiametis anūkėlis Adomėlis vis suorganizuoja savaitgalio pramogas – krepšinį, futbolą, linksmybes ant batuto, stalo žaidimus, eksperimentų, piešimo ir rankdarbių užsiėmimus – atsisakyti neįmanoma.

Kiekvieną trečiadienį vykstu į šokių repeticijas Santaikoje. Jau 4 metus šoku liaudies šokių kolektyve „Narpulis“, turime daug koncertinių išvykų. Kodėl ne Alytuje? Ogi todėl, kad čia mieli, draugiški ir veiklūs žmonės. Santaika – man labai brangus kraštas, aš baigiau Santaikos pagrindinę mokyklą, turiu daug pažįstamų, draugų, artimųjų. Kumečiuose, atstovaudama bendruo­meninę organizaciją „Dainavos kaukas“, kartu su bibliotekininke Nijole Pocevičiene organizuojame renginius, projektines veiklas, pilietines ir socialines iniciatyvas, edukacijas, ekskursijas. Smagu, kad nenutrūko ryšys su buvusiomis Kumečių mokyklos mokytojomis, turime gražių bendrų veiklų, jos geranoriškai dalyvauja ir „Dainavos kauko“ veiklose.

Visada rūpėjo ir dabar rūpi kaimo žmonių gyvenimas, jų lūkesčiai. Norisi, kad kaimo žmonės po sunkių darbų turėtų galimybes prasmingam laisvalaikiui, kad kaimas būtų patrauklus naujakuriams. Nepavyko per ketverius metus man tapti miestiete, ir, manau, ja niekada netapsiu. Man visai pritinka tas liaudiškas posakis: išėjo mergina / moteris iš kaimo, bet kaimas iš jos – NE.

– Tai Jums atstumai iki kaimų – ne kliūtis?

– Kai kaimas traukia – atstumai tikrai ne kliūtis. O ir tie atstumai visai nedideli – 16–25 km. Vyriausioji dukra Ievutė su šeima gyvena Santaikoje, jaunėlė Karolytė su šeima – Kumečiuose, o Mamukė su broliu Arūnėliu – Varnagiriuose. Kada tik nori, sėdi į automobilį ir po pusvalanduko jau vietoje. Trumpam pailsėti nulekiu prie Metelio arba Dusios ežerų, pasirenku gamtinės medžiagos rankdarbiams. Žolynus renginiams irgi iš kaimo pievų surenku. Mieste juk to nėra.

– Tai kaimas iš tiesų į žmonių gyvenimus įneša ramybės?

– Mano nuomone, gyvenimas kaime netgi turi privalumų – jis sveikesnis ir ramesnis. Man kaimas – ramybės oazė, savas kiemas, savas daržas, darželis, sodas. Nori prisėdi, nori – priguli. Gyvenimo būdą  pasirenka patys žmonės, kam ko norisi. Vieni atsipalaiduoja dirbdami darže, kiti – gėlynus puoselėdami, prižiūrėdami savo vištas ar gyvulėlius, vedžiodami šunį ar tiesiog pasivaikščiodami po kaimą, kvėpuodami grynu oru. Grįžę iš darbo mieste, dar mielai pasikapsto ir daržuose, taip išvalo mintis, atsipalaiduoja. Liaudiškai tariant, rankos pavargsta, bet galva pailsi.

– Pati Jūs esate kilusi iš gausios šeimos. Nuo seno pastebima, kad daugiavaikėse šeimose augę vaikai – labiau apdovanoti bendravimo, rūpinimosi kitais, mokėjimu dalintis ir kitais gebėjimais. Kokie būtų Jūsų pastebėjimai?

– Aš esu vienuoliktas vaikas šeimoje. Už mane jaunesnis yra tik brolis Virginijus. Ko jau ko, o rūpinimosi vieni kitais, mokėjimo dalintis tai tikrai išmokome. Mus, mažuosius, labai mylėjo ir rūpinosi vyresnieji, o mes – jų vaikais.
Vaikystėje gavusi saldainį sakydavau, kad brolį mažą turiu ir jam reikia. Asmeniškai man net ir profesijos pasirinkimui įtakos turėjo „daugiavaikė šeima“. Visada matydavau, kaip Mama moko vyresnėlius ir jų draugus, padeda ruošti pamokas. Mėgau žaisti „mokyklų“ ir būti mokytoja.

  Nuo vaikystės suvokiau, kad rūpintis kitais, ištiesti pagalbos ranką – tai gražiausia, ką galime padaryti savo gyvenime. Kažkaip savaime tai ir darydavau, taip gaudavosi. Tik vėliau suprasdavau (arba kažkas pasakydavo, padėkodavo), kad gera padariau.
Taip ir pernai prasidėjo mano savanorystė Ukrainos karo pabėgėlių centre. Net negalvodama užsiregistravau, nes kas, jei ne aš? Tris mėnesius beveik kasdien iškart po darbo ir savaitgaliais skubėjau savanoriauti, žinojau, kad pagalba labai reikalinga. Išbandžiau įvairius postus, bet ilgainiui likau savanoriauti su vaikais.
O vienos daugiavaikės Marijos ir Vladimiro šeimos  globa ir bendrystė tęsiasi ir dabar. Jie mane savo šeimos  angelu vadina, nuolat dėkoja už viską, o aš sakau, kad darau tai, ką kiekvienas atsakingas pilietis tokiu nelaimės atveju darytų.
Svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darome, nes jeigu darome tai, kuo tikime, ir tai, kas mums patinka, mano manymu, pasiekti galime beprotiškai daug. Nepamenu aš daugybės žodinių tėvų pamokymų, tiesiog jie mums buvo gyvas pavyzdys savo veiksmais, savo bendravimu, pagalba kitiems.

– Vaikai buvo ir yra svarbiausias Jūsų giminės rodiklis. Kiekvieno gimimas – tikro džiaugsmo šventė. Jūsų mamytė, kuri kitąmet švęs garbingą 90-ąjį gimtadienį, jei gerai pamenu, jau yra sulaukusi 27 proanūkių, tiek pat turi ir anūkų. Jei visa giminė susirinktų, žmonių turbūt rastųsi daugiau negu močiutei metų?

– Taip, Mamukė šiuo metu turi 27 anūkus, 27 proanūkius, 4 dukras, 8 sūnus. Pridėjus dar antrąsias puses, Mamukės kieme šurmuliuotų 93 žmogiukai.

  Pakeliui į pasaulį dar du proanūkiai, rudenį  papildys Pocevičių giminę. O gal ir daugiau, gal kas tyliai laukia. Mamukės 90-ąjį jubiliejinį gimtadienį švęsime balandžio 8 dieną.

– Jūsų mama nėra gyvenusi mieste ir turbūt jos viešnagės pas mieste gyvenančius vaikus nėra ilgos, nes ji – kaimo žmogus, o ir iš plačios Jūsų giminės tik maža dalelė apsistojusi miestuose?

–  Mamukė vos 13 metų sulaukusi su vyresniais broliais buvo išvykusi į Klaipėdą. Ten „tarnavo“ rusų šeimoje, augino vaikus, gamino maistą, tvarkė namus. Vėliau dirbo fabrike. Pilnametystės sulaukusi, grįžo į gimtąjį kaimą ir apsistojo čia visam.
 Visą laiką dirbo šeimoje, nes gyvenant kaime ir auginant didelį būrį vaikų, darbų marios. Apie viešnages pagalvojus, tai ar pas vaikus, ar pas kitus giminaičius mieste, jos tikrai labai trumpos būdavo, galima vienadienėmis jas pavadinti. Ji tam laiko neturėjo, visada jos darbai laukė.
Iš viso mūsų dvyliktuko kaime, visai netoli tėviškės gyvena 6 broliai ir sesė Onutė. Alytuje gyvenu aš ir sesė Vidutė. Irutė gyvena Kaune (savaitgalius dažniausiai pas Mamukę leidžia), Gintas – Kauno rajone, Žydrūnas – Kazlų Rūdoje. Ir anūkai beveik visi gyvena kaimiškose vietovėse. Labiausiai džiaugiasi Mamukė, o ir mes, kad iš didelio būrio tik trys anūkai gyvena užsienyje. Tikimės, kad ir jie – laikinai.