LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Manieringa, kiek teatrališka eisena ji artėja prie publikos. Radusi tinkamą atstumą ir tašką sustoja, padovanoja atvirą šypseną ir gilių minčių kupiną žvilgsnį. Ji žino, jog scenoje svarbi kiekviena detalė. Raudona suknele apibrėžtas kūno siluetas spinduliuoja drąsą, pasitikėjimą žodžiu ir judesiu. Ji mėgsta provokuoti save ir aplinkinius, drumsti užsistovėjusį moderniųjų laikų vandenį, o nuolatinio komforto zona jai – žemė, kurioje ši gėlė beregint nuvystų, nesulaukusi gaivinančios iššūkių versmės. Štai tokia buvo mano pirmoji pažintis su Kėdainiuose pasirodymą surengusia performatyviosios poezijos kūrėja Egle Kirilauskaite. Mano akimis, ji – tikrų tikriausia jaunosios kartos kultūrinio elito aukso grynuolė.
Nors Eglės poezija jau sugulė į dviejų knygų puslapius, kūrėja trokšta, kad eilės skambėtų, nes tik tada jos tampa gyvos, melodingai ir ritmiškai laisvėn išsiveržusių žodžių sielos, aprengtos autoriaus balso ir emocijų rūbu, pasklinda erdvėje ir ima ieškoti kelio į klausytojų širdis. Šis meno šokis tarsi senosios lietuvių apeigos – mistiškas ir stebuklingas. Taigi, kad išgyventų šį dievišką virsmą, poezija iš tiesų turi skambėti.
Egle, atsukime Jūsų gyvenimo filmą gerokai atgalios. Jūsų mama – lietuvių kalbos mokytoja, o tėtis – muzikos pedagogas. Regis, nuostabus lopšys išsūpuoti būsimąją poetę. Tėveliai tikėjosi, kad taip atsiduosite poezijai?
Greičiausiai nesitikėjo, nes nei mano šeimoje, nei giminėje poezijos niekas nerašė, bet visi labai mylėjo meną, ypač literatūrą ir muziką, lietuvių kalbą. Šiame kontekste augau, šios sritys man yra artimiausios, nes poeziją rašau pati, o su klasikine muzika dirbu – esu klasikinės muzikos atlikėjų vadybininkė.
Tėvai iš tiesų suformavo didelį žinių bagažą ir netgi nukreipė atitinkama linkme. Iš mamos sėmiausi meilės lietuvių paveldui, literatūrai. Vietoj lopšinių prieš miegą girdėdavau sutartines ir liaudies dainas, o pasakas pakeisdavo skaitomos sakmės, eilėraščiai. Mano senelis buvo kultūros darbuotojas, tad turėjo sukaupęs didžiulę asmeninę biblioteką. Dar nemokėdama skaityti ir kalbėti žaisdavau su knygelėmis, nuo labai ankstyvos vaikystės grojau įvairiais liaudies instrumentais, – būgneliais, tarškynėmis, kleketais – kuriuos gamindavo mano tėtis.
Vėliau muzikos mokykloje baigiau kanklių specialybę, kaip papildomą instrumentą pasirinkau fortepijoną, kuriam giliai širdyje visada teikiau pirmenybę, nes tėtis pagal specialybę yra fortepijono mokytojas. Galbūt mano besąlygiška meilė fortepijonui yra užprogramuota genuose, tad neatsitiktinai šiuo metu dirbu su kolega pianistu Dariumi Mažintu – esu jo vadybininkė, taip pat kuriame bendras programas. Mes dviese poezijos meną jungiame su fortepijonine muzika. Mūsų pasirodymai tampa interaktyvūs ir atspindi mano vidinį norą šias meno rūšis susieti į vieną. Dariaus tikslas – tarpdisciplininį meną skleisti kuo platesnei publikai, kuo daugiau žmonių iš įvairių Lietuvos regionų sudominti profesionaliuoju menu, kad menas būtų prie jų priartintas, o ne uždarytas kažkur siauroje bendruomenėje, profesionalų auditorijoje. Čia mūsų pažiūros sutampa.
Turbūt tėvai nustebo, kai jų dukra, užaugusi apsupta lietuvių literatūros, liaudies melodijų ir kultūros, nusprendė studijuoti anglų kalbos filologiją? Esate įgijusi anglų kalbos filologijos bakalauro ir anglistikos magistro laipsnius. Kodėl nepasirinkote lituanistikos?
Mano mamos jau seniai nebėra. Ji žuvo avarijoje, kai man buvo 16 metų. Taigi mama nesulaukė mano studijų pasirinkimo. O kiti artimieji sprendimą dėl anglų kalbos studijų priėmė labai natūraliai. Mano tikslas buvo studijuoti ne tiek lietuvių kalbą, kiek apskritai humanitarinį mokslą – filologiją, kalbą – ir būtinai centriniuose Vilniaus universiteto rūmuose, nemokamai. Aš išpildžiau visus savo bei artimųjų lūkesčius. Vilniaus senamiesčio atmosfera, visa Vilniaus universiteto istorija, priešistorė man buvo artimi ir žavintys dalykai.
Stodama surašiau visas filologijas, kiek tik buvo, pagal abėcėlę. Anglų kalba atsidūrė pirmoje vietoje. Į šią specialybę ir įstojau, nes gerai išlaikiau visus egzaminus. Anglų kalba man atvėrė daugiau galimybių užsienyje. Pavyzdžiui, dabar muzikos srityje dirbu ir su užsienio užsakovais, tad visada tenka komunikuoti anglų kalba. Visi mano ankstesni darbai – banke, kalbų mokykloje, ambasadoje, tarptautinės įmonės žiniasklaidos stebėsenos srityje, vertimų biuruose – buvo susiję su anglų kalba, tad ją pasitelkdavau kaip pagrindinį įrankį. Anglų kalba man yra tarsi kanalas, priemonė, tarpininkaujant tarp skirtingų šalių ir lietuvių auditorijos.
Šio studijų pasirinkimo nesigailiu ir manau, kad visi artimieji taip pat džiaugėsi. Tiesa, tėtis labai norėjo, kad studijuočiau ekonomiką, tad kartą draugiškai šmaikštaudamas paklausė: „Egle, kodėl būdama labai protinga esi tokia kvaila, kad taip gerai išlaikiusi egzaminus ir gavusi puikius pažymius pasirinkai humanitarinę specialybę? Šiais laikais jaunimas stoja į ekonomiką.“ Aš jam neatsakiau, bet jis turbūt perskaitė mano mintis – kodėl jis pats dirba muzikos mokytoju, o ne kokiu nors ūkio viceministru? (šypsosi)
Jau spėjote išleisti dvi poezijos knygas „Vejamės rūką“ (2014 m.) ir „(Ne)dermei“ (2015 m.). Ar nebandėte eilėraščių kurti anglų kalba? Taip kūryba pasiektų gerokai platesnę auditoriją.
Antroje poezijos knygoje „(Ne)dermei“ yra keletas eilėraščių anglų kalba. Kai kada parašau eilėraštį anglų kalba ir išverčiu į lietuvių, o kartais – atvirkščiai, tačiau abiem atvejais tai man būna tarsi du skirtingi eilėraščiai. Neretai daug lengviau dėlioti mintis anglų kalba, būna net sapnuoju šia kalba. Tai atsispindi ir poezijoje. Tam tikros frazės ateina pačios ir nereikia dirbtinai ieškoti atitikmenų.
Prisistatote kaip performatyviosios poezijos atstovė. Kas rūpi šios krypties poezijai?
Kalbėsiu apie savo individualią performatyviosios poezijos sampratą. Čia reikia teatralizuoti, labai svarbūs aktorystės elementai, interaktyvumas, kad poezijos skaitymas būtų orientuotas ne į turinį, o į garsą, poezijos melodingumą. Būtina pakeisti balso intonaciją, ritmiškai teisingai dėlioti akcentus. Reikia, kad net ir nesekdamas turinio detalių, siužeto, galėtum jausti eilėraštį kaip gyvą meną, tarsi tai būtų muzikinis kūrinys. Dėl šios priežasties muzika ir performatyvioji poezija yra artimos meno kryptys – abiem galioja intonacija, melodingumas, ritmas. Net kalbant apie šias skirtingas meno rūšis vartojami tie patys terminai.
Savo kūrybai keliate kokius nors tikslus ar tai yra tiesiog menas dėl meno?
Vadovaujuosi postmodernizmo teorija – menas dėl meno. Tiesa, tam tikrais atvejais galima įžvelgti asmeninių, komunikacinių tikslų, kai kurie eilėraščiai gali būti labai individualūs, suasmeninti. Tarkim, rašau akrostichus (eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį – aut. past.). Kartais norisi užkoduoti vieną ar kitą mintį, žodį, frazę. Labai svarbus ritmo elementas. Man eilėraščio melodingumas, netradiciniai žodžių junginiai dažnai yra svarbesni už turinį ar labai pritrenkiantį siužetą. Dėmesį skiriu detalėms: jos yra sureikšminamos, hiperbolizuojamos, suabsoliutinamos, į jas žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą, nors kitas galbūt praeitų pro šalį ir šių detalių nė nepastebėtų. Manau, poeto (šiuo atveju – mano), užduotis yra žiūrėti pro lupą, stebėtis ir fiksuoti dalykus, kurių atsitiktinis praeivis nesureikšmintų.
Jūsų kūrybinio susidomėjimo laukas apima folklorą, senąją lietuvių kultūrą, mitologiją. Ar šiuolaikinis žmogus tai supranta? Tai neatrodo kaip lietuvio pažintis su visai svetima kultūra?
Niekam nėra paslaptis, kad yra išnaikinta daug autentiškos medžiagos. Taigi vargu ar įmanoma surasti autentiškų reikšmių bei simbolių interpretacijų, bet mumyse tebėra archetipinis noras atsigręžti į tolimą praeitį, pačias ištakas ir gelmę. Galbūt todėl vis populiarėja mitologija, baltų simbolika. Jei ir neatseksime autentiškos vieno ar kito baltų simbolio reikšmės, manau, mūsų interpretacija bus teisinga vien dėl to, kad vadovaujantis logika ar nuojauta ją paaiškinsime savaip.
Mano akimis, esate drąsi kūrėja. Jums patinka skaityti savo eiles publikai. Nebijote akistatos su auditorija, priešingai – ieškote gyvo ryšio su ja. Jums tai svarbu?
Būtent pats procesas man ir teikia daugiausiai žavesio tiek mene, tiek už jo ribų. Manau, kad menas turi būti gyvas, jis turi alsuoti šios akimirkos jėga, o klausytojų reakcijos, kurių sulaukiu paties poetinio vyksmo metu, man yra brangiausias grįžtamasis ryšys. Skaitydama atiduodu kūrybinės energijos dalį ir sulaukiu klausytojų reakcijų, tikrų emocijų bei atsiliepimų. Man tai yra tarsi kūrybinės energijos mainai. Menas yra energija.
Kas yra pirmieji Jūsų naujų kūrinių skaitytojai ar klausytojai?
Dažniausiai pirmuoju skaitytoju tampa mano kolega pianistas D.Mažintas, kuriuo labiausiai pasitikiu meniniame lygmenyje. Jis yra itin intelektualus žmogus, kuris vertina ir pats nuolat siekia dvasinio bei intelektinio tobulėjimo, o į bet kokias klaidas žiūri kaip į pamokas, kurių jokiu būdu nereikia kartoti, tik pasiimti iš jų tai, kas naudinga, kad ateityje žinotum, ko daryti nereikėtų. Labai gerbiu intelektinę jo asmenybės dalį ir požiūrį į meno sklaidą – profesionalusis scenos menas turi priartėti prie žmonių, kad jie norėtų ateiti į mūsų renginius ir paties meno. Reikia sukurti alkį menui
Negaliu patikėti, kad Jūsų gyvenime buvo etapas, kai dirbote banke ir apleidote poeziją. Turbūt tai buvo tas pats, kas atsukti nugarą savo prigimčiai?
Taip, skirtingais gyvenimo etapais norėjau pabėgti nuo savo tapatybės, prigimties, kad pasižiūrėčiau į alternatyvą: kas būtų, jeigu būčiau visiškai kitas žmogus? Dirbdama banke kartu norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad galiu testus išlaikyti šimtui balų, dirbti trijuose skyriuose vienu metu ir dar geriau, kokybiškiau, produktyviau nei specialistai, kurie studijavo, tarkime, ekonomiką ar verslo vadybą. Aš tai įrodžiau – pasiekiau tuometinio savo gyvenimo laikotarpio tikslą, gavau norimą rezultatą ir vėl grįžau prie savo prigimties, nuo kurios artimiausiu metu nesiruošiu bėgti, priešingai – noriu tik dar labiau prie jos priartėti.
Būti meniška siela – našta ar palaima?
Abu atsakymai teisingi. Juk šiandieninėje visuomenėje, kaip jūs sakote, turi savo įvaizdį parduoti – kuo madingiau apsirengti, kuo arogantiškiau vaikščioti. Galbūt griežtai kalbu, bet dabar visuomenėje svarbu parodyti, koks tu sėkmingas finansiškai (patartina – finansiškai), pašnekėti apie esamus ar tariamus verslo sandorius, į kokius prabangius vakarėlius vaikšto tavo draugai (pabrėžiu – tavo draugai, o ne tu), kokias prabangias mašinas jie perka. Jei negyveni prabangiau nei leidžia tavo finansinės galimybės ( šiuolaikinėje visuomenėje turi gyventi ne pagal galimybes, o kad kažkam kažką įrodytum!), tai esi visiškai nemadingas – sėdėk namie ir tylėk.
Tad būti menininku vis tik labiau palaima, nes tada matai, kaip yra iš tikrųjų, gali visa tai vertinti ironiškai, sarkastiškai. Pavyzdžiui, aš labai mėgstu vartoti ironiją ir, dangstydamasi menininkės teise, provokuoti. Gyvenu šiuolaikiškame Vilniaus kvartale, kuriame visi itin griežtai ir stereotipiškai laikosi socialinių normų, dirba nuo 8 iki 17 val., vilki kostiumėlius, o jei esi mergina ir tau 27 ar 30 metų (man pačiai 30), tuomet jau patartina, kad būtum ištekėjusi, turėtum porą vaikų, būtum atitinkamai prisižiūrėjusi. Labai mėgstu tamsiai mėlynu lūpdažiu perbraukusi lūpas vidury dienos nueiti į prekybos centrą arba išeiti pasivaikščioti apsiavusi kokiais nors iššaukiančiais batais ar netradicinės spalvos paltu. Mano eisena manieringa, pernelyg teatrališka, bet ne todėl, kad išsiskirčiau iš minios, o kad parodyčiau alternatyvą, ir žmonės žinotų, jog egzistuoja kitas, menininkų pasaulis ir ne visi vilki kostiumėlius, siūtus toje pačioje siuvykloje.
Akcentuojate, kad svarbu pažinti savos kultūros sielą ir baltiškas šaknis, nors šiais laikais atrodo, kad lietuviai daugiau žino, pavyzdžiui, apie Tolimųjų Rytų kultūrą ir papročius nei apie savo protėvių baltų kadaise gyventą kasdienybę. Kodėl? Ar tai sindromas „svetur žolė visada žalesnė“ – kitos kultūros įdomesnės?
Ir dėl jūsų minėtos priežasties, ir todėl, kad tai dabar madinga. Vyrauja įsitikinimas: jei egzistuoja populiari kryptis, būtina pasekti visuotiniu pavyzdžiu pernelyg nuo jo neatsiliekant. Žmonės patiki vyraujančiomis tendencijomis ir neklauso savo individualių poreikių – verčiau daro tai, kas visuomenėje madinga, turi nemažai sekėjų, apie ką statistiškai daugiausia „Facebook“ įrašų.
Galbūt lietuvių mitologijos šaknys ne tokios populiarios kaip ezoterikų pareiškimai arba jos pasitelkiamos netoleruotiniems tikslams. Teko pastebėti, kad radikalūs dešinieji labai mėgsta prisidengti lietuviškumo puoselėjimu, bet anaiptol ne kilniems tikslams, o supriešinimui tarp skirtingų visuomenės grupių didinti, antisemitizmui skatinti ar globalizacijos priešpriešai.
Pernai, lankydamasi Indijoje, Rytų kultūrą atradau ne kaip paviršutiniškai madingą visuomenės tendenciją, o dvasiškai saugią erdvę, kurioje žmonės nebijo prisipažinti, kad kažko nežino, moka nuoširdžiai susitapatinti su dabarties momentu. Tuo tarpu Vakarų pasaulyje šių savybių labai trūksta.
Kokį mūsų kultūros žavesį Jūs matote? Kuo galėtume pasauliui apsukti galvą taip, kaip dabar Vakarų pasauliui savo filosofija ir gyvenimo kanonais apsuko Rytai?
Manau, svarbu kiekvienam esmės ieškoti individualiai, per asmeninę prizmę. Tokiu būdu kažką atradę, susižavėję savo kultūros unikalumu ir ją įsimylėję, apie tai galėsime kalbėti garsiai, per savo kuriamą meną, darbus, žurnalistinius straipsnius, kitą veiklą. Prie mūsų kultūros gelmės priartėti galime tik vedami savo vidinių poreikių. Tada būsime pasirengę dalintis jos žavesiu, kalbėdami per savo asmeninę patirtį, ir sudominti kitus.
Akvilė Kupčinskaitė
