Vis dažniau nerimaujama, jog Biržų ligoninei gresia uždarymas, todėl į ją neateina dirbti jauni žmonės. Tokius nuogąstavimus paneigia Astros ir Dainiaus Korsakų - Biržų savivaldybės mero pavaduotojos ir „Saulės“ gimnazijos direktoriaus - šeima. Medicinos studijas baigusi jų vienturtė dukra Indrė su šeima grįžo į gimtąjį miestą ir nuo kovo pradžios pradėjo dirbti Biržų ligoninėje. „Turim pradėti nuo savęs. Daug biržiečių vaikų išėjo mokytis medicinos. Jei sugrįžtų į Biržus bent dalis jų, ligoninei negrėstų jokie kataklizmai“, - įsitikinusi vicemerė Astra Korsakienė.

29 metų LOR gydytoja (otorinolaringologė) Indrė Dagienė sutiko pasišnekėti su „Šiaurės rytais“.

- Jūs esate viena iš pirmųjų medicinos studijas baigusių Biržų rajono gyventojų vaikų, kurie pasirinko dirbti mūsų rajono medicinos įstaigose. Kodėl toks sprendimas?

- Grįžti į Biržus nusprendėme kartu su vyru Martynu. Neslėpsiu, tam prireikė ilgų diskusijų. Man Biržai yra pats artimiausias ir gražiausias miestas. Man čia patinka žmonės, gamta, pramogos ir prabanga, kurios neturėtume niekur kitur, – vaiko seneliai. Mes, vertindami savo laiką, nenorime jo švaistyti didmiesčio kamščiuose. Be to, Biržų ligoninėje galėsiu ne tik konsultuoti pacientus, bet ir operuoti.

- Ar įtaką darė tai, kad tėvai - žinomi žmonės (mama - rajono mero pavaduotoja, o tėvelis vienos didžiausių ir prestižiškiausių rajono ugdymo įstaigos direktorius) ir kad jiems ne tas pats, kokie bus Biržai ateityje?

- Manau, kad kiekvienam biržiečiui rūpi, ar bent jau turi rūpėti jo miestas. Keisti gyvenamąją vietą nusprendėme patys.

Didesnę įtaką apsisprendimui grįžti į Biržus padarė ne mano, o vyro tėvai.

Jie geranoriškai sutiko rūpintis metų ir septynių mėnesių mūsų dukra, kol mes būsime darbe. Į darželį ją planuojame vesti nuo rugsėjo mėnesio.

Mano mama buvo mano auklėtoja. Mamos charakteris labai stiprus. Manau, ir aš jo turiu. Man labai patinka tikslumas.

- Kai tarėmės dėl interviu, Jūsų mama Astra Korsakienė sakė, kad, jei visi biržiečių vaikai, kurie studijuoja mediciną, grįžtų į Biržus, ligoninei negrėstų uždarymas. „Svarbiausia - meilę miestui rodyti asmeniniu pavyzdžiu“, - sakė ji. Ar sutinki su mamos nuomone?

- Visiškai sutinku. Į mažą miestelį pritraukti žmones yra labai sunku, juos turi motyvuoti ne tik geros darbo sąlygos, reikiama įranga, bet ir padorus atlyginimas.

Džiugu, kad šiuo metu į Biržus atvyksta vis daugiau jaunų gydytojų. Visuomet tikėjausi, kad Biržų ligoninėje esubūsiu laukiama.

- Kokių savo tėvelių patarimų dažniausiai klausote?

- Aš savo tėvais labai pasitikiu. Jie yra labai protingi, išsilavinę žmonės. Jie nesikiša į mano gyvenimą, bet aš visada žinau, jog paklausus bet kokio rūpimo klausimo, gausiu atsakymą, kurio teisingumu jau neabejosiu.

- Papasakokite, kur ir kokius mokslus baigėte? Kas darė įtaką pasirenkant mediko kelią? Kodėl pasirinkote būtent LOR specialybę?

- Mane nuo vaikystės supo daug gydytojų, girdėdavau jų kalbas apie ligas, operacijas. Mano klasėje buvo daug gerai besimokančių draugų, tarp jų ir aš. Ir mokykloje, ir šeimoje daug diskutuodavome apie įvairias specialybes, jų pliusus bei minusus. Todėl mintis apie medicinos studijas nebuvo spontaniška. Įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą Kaune. Dar trečiais studijų metais susidomėjau otorinolaringologija ir tikslingai siekiau būtent šios specialybės. Tikriausiai mane sužavėjo tai, jog galiu dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis.

Juk konsultuotis ateina ir senyvo amžiaus žmonės, ir kūdikiai. Paprasčiau dirbti yra su suaugusiais žmonėmis, kurie gali aiškiai įvardyti simptomus, tikslingai atsakyti į klausimus, laikosi rekomendacijų. Su vaikais būna sudėtingiau, reikia žaismingumo.

Man patinka, kad gydytojo otorinolaringologo darbas apima ne tik pacientų konsultavimą, bet ir operacinį gydymą.

- Kaip atrodė pirmosios darbo dienos naujoje darbovietėje – Biržų ligoninėje?

- Prieš pradedama dirbti daug laiko skyriau žinių atnaujinimui. Konsultacinėje poliklinikoje atlikau ausų apžiūrą otoskopu, klausos tyrimus (audiogramas), apžiūrėjusi vertinau ryklės, nosies būkles, diagnozavau ligas bei paskyriau gydymą. Taip pat atlikau nosies, sinusų, ryklės, gerklų apžiūrą endoskopu.

Tikiuosi, ateityje atsiras daugiau papildomos įrangos, tokios kaip mikroskopas, timpanometras, kurių pagalba galėsiu tiksliau diagnozuoti ligas bei jas gydyti. Stengiuosi, ką sukaupiau bestudijuodama, dalyvaudama konferencijose, gilindama žinias pagal naujausias otorinolaringologijos gaires ir tai, ko mane mokė Kauno klinikų gydytojai, pritaikyti Biržų ligoninėje.

Darbą didmiestyje būčiau radusi, tačiau norėjau dirbti ne tik konsultacinėje poliklinikoje, bet ir operuoti. Man patinka iššūkiai. Operacijos metu turiu atsakomybę prisiimti sau.

- Ar yra tekę studijuojant dirbti kitose gydymo istaigose?

- Taip. Atlikau internatūros praktiką būtent Biržų ligoninėje. Rezidentūros metu dirbau Kauno klinikinėje ligoninėje, Kauno onkologijos ligoninėje ir Panevėžio respublikinės ligoninės Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuose.

- Ar susidūrėte su klausimais, kuriuos išspręsti buvo sudėtinga?

- Dirbdama su pacientais jaučiu didelę atsakomybę, tačiau pasitikiu savimi. Didesnė praktika ir patirtis atsiras bedirbant. Aš nebijau pripažinti kažko nežinanti ar nemokanti. Visas operacijas, kurias galiu atlikti, jau dariau daug kartų dirbdama kitose ligoninėse. Tačiau nuo netikėtumų niekas nėra apsaugotas. Operacinėje neskubu, visada stengiuosi įsitikinti, jog padariau viską, ką galiu, kad ramia širdimi galėčiau užverti skyriaus duris. Kol kas to neprireikė, bet prireikus pagalbos tikiuosi sulaukti iš ilgą laiką šioje ligoninėje dirbančios gydytojos. Be to, mane mokę Kauno klinikų gydytojai visada linkę geranoriškai padėti.

- Kokias procedūras atliekate?

- Klausos tyrimas, ausų apžiūra otoskopu, nosies sinusų, ryklės, gerklų apžiūros instrumentais ir  endoskopu. Vertinu ausų, ryklės, nosies būkles, diagnozuoju ligas, skiriu gydymą.

Vaikams ir suaugusiems galiu atlikti adenoidų ir tonzilių šalinimo operacijas, odos darinių šalinimą.

Mūsų specialybėje daug nustatoma onkologinių susirgimų. Mano vienas iš darbo tikslų – laiku diagnozuoti onkologinius susirgimus ir nusiųsti į III lygio gydymo įstaigas.

Gydytojo profesija reikalauja daug atsakomybės. Priimtina tai, kad galiu pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę.

- Kokius svarbiausius patarimus duotumėte savo pacientams?

- Nebenorėčiau sakyti – plaukite rankas. Jei susergate, saugokite save ir kitus, jauskite atsakomybę ir būkite namie. Nevaikščiokite į darbą ir neužkrėskite kitų žmonių. Per studijas dėstytojai akcentavo ne tik ligų diagnozavimą, bet ir kaip palaikyti dialogą su pacientu. Svarbi ne tik diagnostika ir gydymas, bet ir pats bendravimas. Žinau, kad Biržuose laukia daug pacientų. Tikiuosi, bendrą kalbą surasime.

- Auginate mažą vaikutį. Ką jums reiškia motinystė? O šeima? Kokį šeimos modelį labiausiai vertinate?

- Gimus dukrai Vaivai tapau jautresnė, rūpestingesnė, malonesnė kitiems ir dar atsakingesnė ne tik už save, bet ir už mažo žmogučio vaikystę, augimą ir gyvenimą.

Šeima man padeda ugdyti pilnatvės ir ramybės jausmą, suteikia galimybę nuolat mokytis, augti bei tobulėti asmeniškai.

Vaikas suaugusįjį gali išmokyti trijų dalykų: džiaugtis be jokios priežasties, visuomet būti kuo nors užsiėmus ir iš visų jėgų siekti to, ko trokšti.

Supratimą apie šeimos modelius, jos vertybes kiekvienas atsinešame iš vaikystės.

Kurdami savo šeimą su vyru stengiamės neturėti jokių išankstinių nuomonių ar nuostatų, bendrai sprendžiame problemas, ieškome kompromisų. O paaugus dukrai, tikiuosi, sugebėsime atsižvelgti į jos nuomonę.

Su sutuoktiniu Martynu susipažinome prieš 11 metų, kai mokiausi paskutinėje gimnazijos klasėje. Jis taip pat biržietis.

Martyno darbovietė Panevėžyje. Sezono metu jis dažnai išvyksta į komandiruotes – eksportuoja biologines trąšas ekologiniams ūkiams.

- Ar turite Biržuose mėgstamiausių vietų?

- Šiuo metu jas deriname prie vaikučio.

Mėgstamiausios vietos – A. Dauguviečio parkas, studija „Laimingi vaikai“, žaidimų kambarys, tėvų namai. Džiaugiuosi, kad Biržuose atsirado veiklų, kurios tinka tėvams su mažais vaikais.

- Sakote, kad nusibodo didmiesčių kamščiai. Kokių privalumų turi mažas miestas?

- Progresas į Biržus ateina lėčiau nei į didmiesčius. Čia žmonės gyvena lėtesnį, ramesnį gyvenimą. Galima daugiau laiko praleisti su šeima. Tai yra didžiulis privalumas. Ramus miestas, viskas ranka pasiekiama. Gamta nuostabi, žmonės geri. Daugiau nuoširdumo.

- Kokią planuojate savo ateitį – Biržuose ir mūsų rajono gydymo įstaigoje?

Šiuo metu dirbu tik 0,25 etato darbo krūviu. Ateityje planuoju dirbti ne tik konsultacinėje poliklinikoje, bet ir skyriuje.

Ateityje konferencijose ir mokymuose norėčiau pasisemti daugiau patirties nosies pertvaros, timpanostominių vamzdelių įdėjimo į ausų būgnelius srityse bei taikyti kasdienėje praktikoje.

- Kokių turite svajonių?

Turime bendrą svajonę su vyru – pasistatyti jaukų namą. Pageidautina prie vandens telkinio. Dėl šiuos svajonės abu tikslingai dirbame.

Niekada nebuvo minčių išvažiuoti į užsienį. Aš matau perspektyvų ir mažame mieste.

Jurgita Morkūnienė