„Dabar labai džiaugiuosi, kad atsitiktinumas viską sudėliojo taip ir ne kitaip, kadangi esu tvirtai įsitikinusi, jog tiek japonų kalba, tiek japonų kultūra man yra gerokai artimesnė, nei būtų galėjusi tapti kinų“, – sako alytiškė Giedrė Dulskaitė, šiuo metu gyvenanti ir dirbanti Japonijoje, Gifu prefektūroje, kur yra vo­ve­raičių kaimelis ir gaminami pyragaičiai „Lietuvos vėjas“.

– Papasakokite, kokia Giedrė gyveno Alytuje?
– Didelę savo gyvenimo dalį gyvenau Dainavos mikrorajone, ten iki 10 klasės mokiausi tuometinėje 5-ojoje vidurinėje mokykloje. Ketinau šią mokyklą ir baigti, tačiau, įvykus švietimo pertvarkoms ir Dainavos vidurinei tapus pagrindine, teko šią mokyklą palikti ir pereiti į Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją, kurią ir baigiau. Esu be galo dėkinga abiem mokykloms bei mokytojams, pas kuriuos teko mokytis, už žinias ir pačius šilčiausius prisiminimus.
Buvau tokia pati kaip ir visi moksleiviai – buvo pamokų, kurios sekėsi geriau, buvo tokių, kurios buvo galvos skausmas tiek man, tiek tėveliams, bet stengiausi į savo, kaip moksleivės, pareigas žiūrėti atsakingai, tad mokykloje sekėsi pakankamai gerai.

Nuo pat pradinių klasių ėmiau savyje ieškoti menininkės – pradėjau lankyti piešimo bei keramikos užsiėmimus Dailės mokykloje.Tačiau supratusi, kad menininkės iš savęs nenulipdysiu, Jaunimo centre pas mokytoją Henrietą pradėjau lankyti rankdarbių būrelį, kuriame praleidau ne vienus metus bei išmokau daug puikių technikų – nuo dekupažo iki papuošalų gamybos.

Taip pat, dar besimokant Dainavos vidurinėje mokykloje, kūno kultūros mokytojas pasiūlė save išmėginti tinklinio aikštelėje, tad kurį laiką tuometinėje „Volungės“ vidurinėje mokykloje lankiau ir tinklinio užsiėmimus. Į krepšinio lanką nepataikau, bet tinklinį žaisti sekėsi stebėtinai gerai (ačiū tėveliams už sportiškus genus), ir nors tinklinio būrelį po kurio laiko palikau, perėjusi į Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją labai džiaugiausi, kad tinklinį buvo galima pasirinkti kaip vieną iš mokomųjų dalykų, tad draugystė su tinkliniu tęsėsi ne vienus metus. Ir dabar labai norėtųsi pažaisti, bet, deja, aplink sunku rasti pakankamą skaičių tinklinio entuziastų.

– O kaip pasirinkote Azijos studijų programą? Tai buvo svajonė ar tiesiog lėmė atsitiktinumas?
– Artėjant paskutiniems metams Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazijoje, teko pradėti galvoti, kuria kryptimi keliauti toliau. Prisižiūrėjusi filmų apie senovės kultūras, ypač senovės Egiptą, jau 5-oje klasėje žinojau, kad būsiu archeologė ir pati tapsiu senųjų kultūrų atradėja. Truputį paūgėjus, pragmatiškumas pradėjo imti viršų, ir nors meilė senovės kultūroms niekur nedingo, bet, atėjus suvokimui, kad baigus archeologiją gali būti sudėtinga įsitvirtinti, pradėjau svarstyti kitus man priimtinus variantus.

Visuomet tvirčiau jaučiausi, kai būdavo kalbama apie humanitarinius mokslus – kalbos, istorija, geografija ir literatūra buvo mokomieji dalykai, kurie mokykloje sekėsi geriausiai. Turėdama tai omenyje, svarsčiau, kad galbūt tarptautiniai santykiai būtų priimtina alternatyva išsvajotajai archeologijai: jei būsimos studijos žadėjo papasakoti apie tai, kas vyksta už Lietuvos ribų – manęs daugiau įtikinėti ir nebereikėjo.

Tačiau galiausiai įstojau į studijų programą, apie kurią niekada gyvenime net nebuvau pagalvojusi. Artėjant studijų prašymų pateikimų laikotarpiui ir man vis dar nesant tvirtai apsisprendusiai, kas būtų tinkamiausia, vieną dieną mama papasakojo, jog matė Azijos studijų programos skelbimą, kuris siūlo išmokti kinų, japonų, turkų ar dar kurią kitą Azijos regiono kalbą.

Galimybė kažką sužinoti apie šalį bei kalbą, kuri matyta ir girdėta tik filmuose, labai sužadino mano smalsumą ir nusprendžiau, kad taip – Azijos studijų programa yra tai, į ką verta investuoti 4 metus. Bet ir vėlgi, pragmatiškumas privertė padaryti išvadas, kad reikia mokytis kinų kalbos – tai viena didžiausių, greičiausiai augančių ekonomikų pasaulyje, investuojanti ir Lietuvoje – pabaigus kinų kalbos studijas tikrai bus kuo užsiimti.

Tačiau tuometinis Orientalistikos centras, kuris ir siūlė Azijos studijų programą, turėjo neįprastą priėmimo sistemą – programoje mokomos kalbos buvo rotuojamos. Tai reiškė, kad, kai studentai būdavo renkami į kinų kalbos programą, į japonų kalbos programą nauji studentai nebuvo priimami ir atvirkščiai. Jeigu gerai pamenu, rotacija vykdavo kas dvejus metus. Ir, žinoma, lyg tyčia, tais metais, kai į Vilniaus universitetą stojau aš, studentai buvo renkami į japonų kalbos programą, ne kinų, į kurią taikiausi įstoti.

Dabar labai džiaugiuosi, kad atsitiktinumas viską sudėliojo taip ir ne kitaip, kadangi esu tvirtai įsitikinusi, jog tiek japonų kalba, tiek japonų kultūra man yra gerokai artimesnė, nei būtų galėjusi tapti kinų.
Pirmaisiais studijų metais didžiausias dėmesys buvo telkiamas į tvirtų kalbos pagrindų įgijimą, mokėmės apie Japonijos istoriją, literatūrą, senąją kalbą – įgavome žinių, kurios leido susidaryti bendrą nuomonę apie Japoniją bei atrasti tai, kas labiausiai domina kiekvieną studentą individualiai.

– Ar studijų metais lankėtės Japonijoje?
– Pirmą kartą į Japoniją atvykau kaip mainų studentė ir trečią universiteto kursą praleidau besimokydama vienoje iš Japonijos valstybinių mokymo įstaigų – Tsukuba universitete. Praleidusi be galo smagius bei įspūdžių pilnus metus Tsukuba universitete grįžau į Lietuvą rašyti bakalauro studijų baigiamojo darbo.
Dar prieš baigiant Vilniaus universitetą nuolat kirbėjo mintis, jog dar yra neaprėpiama galybė dalykų, kuriuos apie Japoniją galėčiau sužinoti, bei suvokimas, kad tai, ką jau žinau, dar yra kur tobulinti. Šių minčių vedama nusprendžiau mokslus tęsti ir stoti į magistro studijas, tačiau šį kartą išbandyti savo jėgas mokantis japoniškame universitete, tad magistro studijoms grįžau atgal į Tsukuba universitetą. Tsukuboje praleidau 3 puikius bei turiningus metus, tačiau artėjant magistro studijų pabaigai teko ir vėl galvoti apie kitą žingsnį.

– Koks tas žingsnis?
– Tuomet ir pradėjau svarstyti apie paraiškos teikimą dalyvauti JET programoje. JET programa – Japonijos vyriausybinių institucijų organizuojama programa, kviečianti pasaulio jaunimą metus ar daugiau padirbėti Japonijos valstybinėse institucijose ar mokyklose. JET programos dalyviai gali teikti paraišką vienai iš trijų pozicijų – tarptautinių ryšių koordinatoriaus (CIR), pagalbinio kalbos mokytojo (ALT) arba sporto srities atstovo (SEA), kuris atvykęs į Japoniją bendradarbiauja su vyriausybinėmis institucijomis skatindamas kultūrinius mainus pasitelkiant sportą. Aš pateikiau paraišką CIR pozicijai ir šiuo metu dirbu Čiunės Sugiharos gimtojoje – Gifu – prefektūroje.

– Koks Jūsų darbo pobūdis?
– Didžiausią mano pareigų dalį užima Gifu prefektūros gyventojų supažindinimas su Lietuvos kultūra, istorija, papročiais ir kitomis temomis, kurios yra įdomios vietos gyventojams. Tenka sudalyvauti įvairiuose renginiuose, kuriuose darau pristatymus, retsykiais vedu dirbtuves ar tiesiog šnekučiuojuosi su susirinkusiais žmonėmis.
Šis darbas suteikia progų įgyti daug naujų patirčių, tokių kaip renginių organizavimo užkulisiai, darbo japoniškoje aplinkoje niuansai bei jaudulio suvaldymas prieš kameras. Šiuo metu tai pirmieji mano metai Gifu prefektūroje, tad viliuosi, jog pavyks savo viešnagę dar šiek tiek pratęsti.

– Tai kaip: iš darbo išeinate tik po to, kai išeina Jūsų viršininkas?    
– Kadangi aš dirbu vyriausybinėje institucijoje, nesu tikra, kokia darbo kultūra yra privačiose įmonėse, tačiau, kiek man yra žinoma, jeigu iš darbo išeinama vėliau negu viršininkas, tai tik dėl to, jog nespėta užbaigti visų darbų, o jei darbai buvo užbaigti dar viršininkui namo neišėjus – su juo mandagiai atsisveikinama ir pasukama namo.
Ta pati taisyklė taikoma ir man – pasibaigus darbo valandoms labai primygtinai skatinama keliauti namo, tad aš asmeniškai viršvalandžių visiškai nedirbu, išskyrus tuos atvejus, kai turiu dalyvauti renginyje.

Japoniška darbo aplinka yra pakankamai susikaupusi, per daug nesišnekučiuojanti bei individualistiška. Viršvalandžius dirbančių žmonių yra ir šiomis dienomis – tik sunku pasakyti, ar tai iš tiesų yra darbovietės nerašyta taisyklė ar asmeninis pasirinkimas.

– Darbas leidžia pajusti ir japoniškas tradicijas, o iš Gifu prefektūros galima pasimokyti, kaip jas saugoti.

– Nuo senų laikų Gifu prefektūra, esanti Japonijos pagrindinės salos širdyje, užėmė tiek strategiškai, tiek logistiškai svarbią vietą. Iš vietovės, kur dabar įsikūrusi ši prefektūra, buvo pradėta vienyti visa Japonija, šią vietovę vargiai galėjo aplenkti tiek žmonės, tiek prekės, keliaujančios iš vienos Japonijos pusės į kitą. Tad būdama tiek ekonomiškai, tiek politiškai svarbi vieta, Gifu prefektūra išvystė ir gilias tradicijas.

Viena jų – žvejyba kormoranais. Tai žvejybos būdas pasitelkiant šiuos paukščius, o jų gaudoma žuvis vadinasi aju. Ši tradicija yra pripažinta ir saugoma imperatoriškųjų rūmų, žvejybos kormoranais meistro titulas perduodamas tėvo sūnui, tačiau sakoma, jog tam, kad šis žvejybos būdas būtų iš tiesų įvaldytas, prireikia ne mažiau kaip dešimties metų praktikos.
Gifu prefektūra taip pat garsi savo keramika, japoniškų kardų gamyba bei japoniško popieriaus gamyba, iš kurio taip pat gaminami ir nuostabaus grožio skėčiai.
Šiaurinis Gifu regionas garsėja aukščiausios kokybės jautiena ir iš patirties galiu pasakyti – kad tikrai taip, skanesnės jautienos ir aš nebuvau valgiusi.

– Gifu gyventojai žino Lietuvą. Šiais metais čia jau penktą kartą vyks festivalis „Lietuva dabar“?

– Čiunės Sugiharos dėka ne vienas lietuvis žino Gifu ir tikrai didelė dalis Gifu prefektūros gyventojų žino Lietuvą. Pastaraisiais metais galime džiaugtis įvairiais renginiais, jungiančiais Gifu ir Lietuvą, o vienas jų – šiemet jau penktą kartą vyksiantis festivalis „Lietuva dabar“. Šis festivalis, trunkantis apie mėnesį, Gifu prefektūros gyventojams atneša lietuvišką muziką, atliekamą lietuvių atlikėjų, lietuvišką virtuvę, pagamintą japonų šefų, įvairius pristatymus, parodas, dirbtuves bei lietuviškų produktų muges.

Vienas, puikiai Gifu ir Lietuvos draugystę atspindintis gaminys, yra Gifu vietos pasigardžiavimu besantis aju pyragaitis. Tai aju žuvies formą primenantis, įvairiais įdarais užpildytas Gifu miesto gardėsis. Tačiau festivalio „Lietuva dabar“ metu aju pyragaitis pavirsta „Lietuvos vėju“, kai jis gaminamas naudojant ir lietuvišką medų, suteikiantį jam mūsišką skonį.

Festivalyje galima rasti ir mums kiek neįprastų derinių, pavyzdžiui, saldžiosios bulvės ir lietuviško medaus užtepėlę. Aš, tiesa, nusprendžiau tąkart neeksperimentuoti ir pasirinkau man pažįstamesnį variantą – braškių ir mūsiškio medaus derinį. Buvo tikrai labai skanu! Tačiau mano bendradarbė japonė, atvirkščiai, pasirinko saldžiosios bulvės variantą.

– Kas Jums Japonijoje tapo skanu, sava?

– Japonijos skoniai – man labai prie širdies. Mėgstu tai, kaip jie derina prieskonius, maistas čia pakankamai švelnus ir draugiškas lietuviškam gomuriui. Mėsos gaminiai, kurie čia plačiai vartojami, yra ir lietuvių kasdienybės pagrindu besanti vištiena, kiauliena bei jautiena. Galbūt šiek tiek skiriasi, kaip jie mėsą paruošia pardavimui, tačiau pasirinkimas – įvairus ir panašus į lietuvišką.

Didžiausiu skirtumu turbūt būtų galima įvardyti jūros gėrybių įvairovę, pateikimą bei vartojimą. Čia dažnai sutinkama žalia įvairių rūšių žuvis – mums pažįstamiausias patiekalas – sušis – taip pat dažnai ruošiamas naudojant žalią žuvį. Kitas delikatesas – sašimis – plonai supjaustytos žuvies riekelės, taip pat dažniausiai ruošiamas iš žalios žuvies. Tačiau, kad ir kaip neįprastai gali atrodyti valgyti žalią žuvį ar mėsą – skonis tikrai puikus.

– O kokių Lietuvos skonių pasiilgstate?

– Dažnas Japonijoje gyvenantis lietuvis pasakys, kad pasiilgo juodos duonos ir grietinės. Ir tai tikra tiesa, šių dviejų produktų, tokių, prie kokių esame pratę mes, čia nėra. Čia taip pat neegzistuoja kefyras ar mūsiška smulki, saldi varškė. Aš asmeniškai labiausiai pasiilgstu varškės sūrelių ir lietuviškų bulvių. Tačiau, mano didžiam džiaugsmui, vienas prekybos centras importuoja ir par­davinėja lietuviškus sūrelius „Pasaka“ ir nors jų parduotuvėse yra ne visada, bet kiekvieną kartą jiems atsiradus išeinu su pilnu maišu.

Be sūrelių, taip pat galima rasti „Kėdainių konservų“ produkcijos, tokios kaip majonezas ar barščių sriuba. Internetinėse parduotuvėse galima rasti „Džiugo“ sūrio ir kitų lietuviškų produktų. Sunku pasakyti, kaip noriai japonai tuos produktus perka, tačiau jie galiausiai būna išparduodami, tad manau, jog tam tikras susidomėjimas lietuviškais produktais yra.

Japonai iš prigimties mėgsta įvairų maistą – maistas taip pat yra dėmesio centre ir tuomet, kai japonai keliauja. Nesvarbu, ar kelionė yra pačioje Japonijoje ar už jos ribų, tačiau paragauti tai vietovei būdingo maisto yra viena svarbiausių japono keliautojo misijų, tad manau, jog produktai iš toli esančios Lietuvos stipriai sužadina japonų smalsumą.

– Kai lankaisi Japonijoje, akys greitai pripranta prie patiekalų muliažų. Teko girdėti, kad pusę visų maisto pavyzdžių pagaminama Gifu prefektūroje esančiame Gudžio mieste.

– Tikėtina, jog dažnas, pabuvojęs Japonijoje ar matęs japoniškų filmų bei animė, tikrai bus susidūręs su apetitą žadinančiais maisto pavyzdžiais, išdėliotais prie nereto restorano Japonijoje. Tačiau, kad ir kaip skaniai jie beatrodytų, pavyzdžiai tėra meistriškai iš plastiko ar vaško nulipdytos patiekalų kopijos, o Gifu prefektūroje esantis Gudžio miestas gali pasigirti pagaminąs pusę visoje Japonijoje naudojamų maisto pavyzdžių.
Apsilankius Gudžio mieste galima ir patiems pasiprašyti į dirbtuves ir išmėginti savo jėgas gaminant plastikinį maistą. O geriausia tai, jog tikri patiekalai atrodo ne ką prasčiau nei jų plastikiniai giminaičiai!

– 2021 metais atvykote į Japonijos širdį – Gifu prefektūrą – ir patekote į spalvingą japonišką rudenį. Čia būna ir sniegingos žiemos?  

– Gifu prefektūra yra 6 kartus mažesnė už Lietuvą, tačiau dėl kalnuoto reljefo skirtingose prefektūros vietose sutiksime labai skirtingą klimatą. Pavyzdžiui, prefektūros šiaurėje esančiose Takajama ar Širakava vietovėse žiemą sniego iškrinta labai daug – panašu, jog būta žiemų, kai yra prisnigę 4 metrai sniego.

Galimai ši klimato savybė suformavo ir namų statybos būdą, kuriuo garsėja Širakava kaimelis – nameliai pastatyti su labai nuožulniais stogais, o jų statybos stilius vadinasi „rankos, sudėtos maldai“, kadangi kasmet sulaukiant stipraus snygio tokie stogai galėdavo atlaikyti besikaupiančio sniego svorį. Šių namelių viršutiniuose aukštuose būdavo auginami šilkverpiai, tad Širakava kaimelis turi ne tik unikalią architektūrą, bet ir įdomias tradicijas.
Tačiau Gifu mieste, kuriame ir gyvenu, žiemos pakankamai sausos. Anot mano bendradarbių, 2021-ųjų žiema buvo neįprastai snieginga bei sukėlusi labai daug chaoso tarp į darbą vykstančių japonų, bet aš – mėgstanti baltas žiemas – mąsčiau, kad tie keli iškritę centimetrai sniego tik paerzino ir ištirpo.

– Gifu prefektūroje yra ir voveraičių kaimelis?

– Per tiek metų, praleistų Japonijoje, supratau, kad japonų išradingumui nėra ribų, tad labai nenustebau sužinojusi, jog Gifu miesto lankomiausia vieta – ne tik Kinka kalno viršūnėje išdidžiai stovinti Gifu pilis, bet ir voveraičių kaimelis, kuriame be jokių atitvarų galima iš arti susipažinti su keliomis dešimtimis voveraičių.
Aš voveraičių kaimelyje lankiausi du kartus. Pirmą kartą nuvykau ten prieš pietus, į pirštinėtą delną man buvo įberta voveraičių maisto mišinio ir buvau įleista į voveraičių teritoriją. Tik įėjus, mano pirštinėta ranka su maistu susilaukė didelio populiarumo, o tai suteikė man galimybę pasidaryti vieną kitą asmenukę su mielaisiais užpuolikais.

Antrą kartą šiek tiek pasivėlinau ir į voveraičių kaimelį atvykau po pietų. Vėl į pirštinėtą ranką gavusi maisto davinį įėjau į kaimelį, tačiau voveraitėms pilnais pilvais buvo nė motais, ar čia jų kažkas ieško ar ne, tad ne tik kad nė viena voveraitė neatbėgo, jų ir ieškant buvo sunku rasti.

– Ar Japonija jau tapo namais?

– Norėčiau tikėti, jog prie gyvenimo Japonijoje jau esu pripratusi ir kasdienybėje sunkumų keliančių dalykų beveik nebėra. Nors gyventi Japonijoje tikrai įdomu ir patogu, bet, žinoma, yra dienų, kai labai norisi aplankyti ir Lietuvą, kur viskas sava ir pažįstama.

– Japoniška estetika. Ar jau atėjo suvokimas, kad gyventi galima ir labai mažoje erdvėje, o gal kaip tik pasiilgstate didesnės erdvės?

– Jau esu pratusi prie mažų erdvių, tiesą sakant, man jos visada atrodė jaukios ir niekada nekėlė didelio streso. Į vieną erdvę japonai labai meistriškai moka įkomponuoti ir darbo, ir poilsio zonas, tad galbūt vienintelis sunkumas mėgstantiems gaminti gali būti tai, jog rasti būstą su didesne virtuve gali būti arba sudėtinga, arba pakankamai brangu. Man asmeniškai patinka japonų minimalistiniai interjerai ir nors niekada neatsisakau erdvės, bet tikrai nesijaučiu įsprausta tarp keturių sienų.

– Apie ką svajoja Japonijos žmonės? Ko laukiate Jūs pati? Kokių sumanymų turite? 

 – Šie metai, po ilgo COVID-19 suvaržymų laikotarpio, žada šiek tiek atlaisvinimų, tad japonai viliasi, jog festivaliai su skaniu maistu ir gražiomis eisenomis bei įspūdingiausiais fejerverkais sugrįš į miestų gatves. Ir, iš tiesų, nors dar ir negrįžo į savo prieškovidinę apimtį, festivaliai ir kiti renginiai po truputį grįžta į sales bei gatves.

Japonija taip pat pradeda laisvinti suvaržymus norintiems atvykti į šalį, tad tiek japonai, tiek užsieniečiai, gyvenantys Japonijoje, viliasi, kad šviesesni laikai jau netoliese.

Man asmeniškai atvykimas į Gifu ir buvo nauja pradžia, tad kol kas dar mėgaujuosi kasdieniais atradimais, stengiuosi išpildyti savo, kaip savotiškos Lietuvos ambasadorės, pareigas bei patirti tai, ką turi pasiūlyti Gifu prefektūra.
Kadangi pirmą kartą gyvenu centrinėje Japonijos dalyje, turiu ilgą sąrašą vietų, kurias norėčiau aplankyti. Tad tą ir darau laisvalaikiu – stengiuosi nuvykti į žymiausias regiono vietas, sužinoti apie čionykštę istoriją bei išragauti be galo skanią vietos virtuvę.