– Ži­vi­le, pa­pa­sa­ko­ki­te pra­šau apie sa­ve. Ar esa­te aly­tiš­kė?

– Gi­miau ir už­au­gau Aly­tu­je. Bai­giau Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ją. Vi­sa­da bu­vau la­bai ak­ty­vi, smal­si ir tu­rė­jau di­de­lį no­rą pa­žin­ti pa­sau­lį sa­vo aki­mis. Po mo­kyk­los įsto­jau į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, kur stu­di­ja­vau lie­tu­vių ir is­pa­nų kal­bos fi­lo­lo­gi­ją. Ta­čiau il­gai ten ne­iš­tvė­riau, po ma­žiau nei tri­jų mė­ne­sių iš­vy­kau į Is­pa­ni­ją, da­ly­vau­ti Au Pair (tarp­tau­ti­nių auk­lių) pro­gra­mo­je. Ten iš­mo­kau is­pa­nų kal­bą ir pra­si­dė­jo ma­no sa­va­ran­kiš­kos ke­lio­nės po Eu­ro­pą. Vė­liau įsto­jau į me­nų stu­di­jas Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, pra­lei­dau me­tus me­nų aka­de­mi­jo­je Bo­lo­ni­jo­je, Ita­li­jo­je, pa­gal Eras­mus pro­gra­mą. Bai­gu­si stu­di­jas mo­kiau­si tra­di­ci­nių teks­ti­lės mar­gi­ni­mo me­nų In­do­ne­zi­jo­je. Vė­liau mei­lė atvedė ma­ne į Ko­pen­ha­gą, kur ta­pau ma­ma. Šiuo me­tu su šei­ma gy­ve­na­me Is­pa­ni­jo­je.

– Kas pa­ska­ti­no rink­tis me­nų stu­di­jas ir kuo juos bu­vo ypa­tin­gos?

– Ma­nau, tie­siog ne­įsi­vaiz­da­vau sa­vęs da­rant nie­ko ki­to. Po ban­dy­mo stu­di­juo­ti „rim­tą“ da­ly­ką su­pra­tau, kad toks ke­lias yra ne man. Ieš­ko­jau lais­vės, nau­jų ho­ri­zon­tų, pa­sau­lė­žiū­ros. Me­nų stu­di­jos Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je la­bai lanks­čios ir orien­tuo­tos į stu­den­to sa­vi­mo­ty­va­ci­ją. Bū­tent tai ma­ne ir trau­kė, ne­no­rė­jau sa­vęs tal­pin­ti į skulp­to­riaus, ta­py­to­jo rė­mus. Stu­di­jos bu­vo iš­ties la­bai įdo­mios ir pil­nos sa­vęs pa­ieš­kų, kar­tais ne­pa­si­ti­kė­ji­mo, kar­tais – eu­fo­ri­jos. Stu­di­jų me­tu dir­bau su per­for­man­su, stik­lu, skulp­tū­ra, net lai­mė­jau pie­ši­mo kon­kur­są, pa­ra­ga­vau ir aka­de­mi­nės ap­lin­kos Ita­li­jo­je.

– Tur­būt bai­gė­te ir Aly­taus dai­lės mo­kyk­lą?

– Dai­lės mo­kyk­lą bai­giau ir ne­šio­juo­si nuo­sta­bius pri­si­mi­ni­mus iš ten. Tuo me­tu ne­su­pra­tau, bet ti­kiu, kad bū­tent ten gi­mė pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, su­pra­ti­mas, kad ne­tilp­ti į nor­mas ar so­cia­li­nius rė­mus nė­ra nie­ko bai­saus. Ma­no as­me­ni­nius spren­di­mus įta­ko­jo pa­tir­tis, be­si­pi­nan­ti su ma­ne su­pan­čių žmo­nių ku­ria­ma at­mo­sfe­ra, idė­jo­mis. Jau­čiu, kad spren­di­mas stu­di­juo­ti me­nus ne­bu­vo la­bai ra­cio­na­lus žings­nis, la­biau in­pul­sas, at­si­da­vi­mas vi­di­nei in­tui­ci­jai. Iki šiol gir­džiu Re­do Dir­žio fra­zę: „Jei­gu ga­li ne­bū­ti me­ni­nin­ku – nebūk!“

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te sa­ve kaip me­ni­nin­kę?

– Esu la­bai in­tui­ty­vi ir im­pul­sy­vi, lei­džiu pro­ce­sui ma­ne ves­ti ir pa­kreip­ti pra­di­nę vi­zi­ją. Šiuo me­tu ma­no kū­ry­bi­nė prak­ti­ka su­telk­ta į teks­ti­lės me­ną, kur tra­di­ci­nės tech­ni­kos su­pi­na­mos su mo­der­nia es­te­ti­ka, o spal­vos ir pig­men­tai iš­gau­na­mi iš au­ga­lų.

Ma­nau, vie­nas di­džiau­sių iš­šū­kių man, kaip ir dau­ge­liui me­ni­nin­kų, yra ge­bė­ji­mas lais­vai kur­ti ir pra­gy­ven­ti iš sa­vo me­no. Ban­dau ba­lan­suo­ti tarp to, šei­mos, kū­ry­bos. Vie­na di­džiau­sių sva­jo­nių – su­ras­ti har­mo­ni­ją tarp šių tri­jų as­pek­tų.

– Jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­ja gim­ta­ja­me Aly­tu­je. Ar bu­vo svar­bu, kad ją ga­vo­te? Ko­kio re­zul­ta­to sie­kė­te, ar esa­te pa­ten­kin­ta? 

– Esu la­bai lai­min­ga, kad pa­vy­ko gau­ti Jau­no­jo me­ni­nin­ko sti­pen­di­ją, nes tai bu­vo vie­na iš šių me­tų kū­ry­bos mo­ty­va­ci­jų. Po sū­naus gi­mi­mo sa­vo me­ni­nin­ko darbų aplanką bu­vau pa­slė­pu­si ir gal­vo­jau, kad dau­giau jo ir ne­pri­reiks. Bet jam au­gant su­pran­tu, kad no­riu kur­ti! Tad ga­li­my­bė gau­ti, nors ir ne­di­de­lę pa­ra­mą bu­vo la­bai svar­bi. Džiau­giuo­si, kad sti­pen­di­jos dė­ka pa­vy­ko surengti pir­mą­ją per­so­na­li­nę pa­ro­dą.

– Nau­do­ja­te sa­vo kū­ry­bo­je la­bai įdo­mia tech­ni­ką, man net sun­ku ją įvar­din­ti. Kaip ji at­si­ra­do Jū­sų kū­ry­bo­je ir kaip su­si­lie­čia su tra­di­ci­niais liau­diš­kais ama­tais – siu­vi­nė­ji­mu, au­di­mu, da­žy­mu na­tū­ra­lio­mis me­džia­go­mis? Jums svar­bi se­no­ji liau­diš­ko­ji kul­tū­ra kaip ins­pi­ra­ci­ja?

– Šiuo me­tu dau­giau­sia dir­bu su įvai­riais au­di­niais, ku­riuos da­žau au­ga­lais. Me­džia­gas ir au­di­nius kū­ry­bo­je nau­do­ju ga­na se­niai, ma­ne vi­sa­da trau­kė au­di­nio leng­vu­mas, for­mos ne­pa­sto­vu­mas ir no­ras su­stab­dy­ti, įskulp­tū­rin­ti lais­vą kri­ti­mą. Ar­ti­miau­sias pri­si­lie­ti­mas prie tra­di­ci­nių teks­ti­lės mar­gi­ni­mo me­nų įvy­ko In­do­ne­zi­jo­je, kur me­tus pra­lei­dau mo­ky­da­ma­si ba­ti­kos, teks­ti­lės da­žy­mo ypa­tu­mų nau­do­jant vaš­ką. Grį­žu­si į Eu­ro­pą me­ną ir teks­ti­lę pa­dė­jau į ša­lį ir pra­dė­jau ga­min­ti na­tū­ra­lius mui­lus, do­mė­tis au­ga­lais ir jų sa­vy­bė­mis. Ne­il­gai tru­kus ma­no puo­duo­se jau virė įvai­rūs la­pai, šak­nys. Gim­da­vo nuo­sta­biau­sios, ryš­kios, ne­ti­kė­tos spal­vos. Pra­dė­jau do­mė­tis teks­ti­lės mar­gi­ni­mo is­to­ri­ja, jos svar­ba pa­sau­lio eko­no­mi­kos rai­dai ir žmo­nių kul­tū­rai. Teks­ti­lės ir na­tū­ra­lių da­žų pa­sau­lis ma­ne ža­vi ir įkve­pia. Juk tik tru­pu­tė­lį dau­giau ne­gu prieš 100 me­tų vi­sa teks­ti­lė bu­vo da­žo­ma au­ga­lais, tik mes jau spė­jo­me tai pa­mirš­ti. Dar­bas su se­no­sio­mis tech­ni­ko­mis, to­kio­mis kaip au­di­mas, siu­vi­nė­ji­mas – tar­si pri­si­lie­ti­mas prie ma­no ir ko­lek­ty­vi­nių šak­nų, mū­sų ran­kos ži­no, kaip tai da­ry­ti. Ir ne vel­tui iki šių die­nų nė­ra nei vie­nos au­to­ma­ti­zuo­tos siu­vi­mo ma­ši­nos, nes tik žmo­gaus ran­kos pa­kan­ka­mai jaut­rios dirb­ti su sun­kiai su­val­do­mu au­di­niu.

– Taip su­pran­tu, kad ar­ti­miau­siuo­se pla­nuo­se vėl yra kū­ry­bi­nė ke­lio­nė. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie ją pla­čiau. 

– Taip, jau ne­tru­kus ke­liau­ju į In­di­ją mo­ky­tis teks­ti­lės da­žy­mo su me­di­niais blo­ke­liais ir pa­si­ner­ti į au­ga­lų da­žy­mo me­ną, nes šio­je ša­ly­je jis vis dar la­bai gy­vas. Ne­kan­triai lau­kiu šios ke­lio­nės, nes tai jau dau­ge­lį me­tų bu­vo di­de­lė ma­no sva­jo­nė. Tik­rai par­si­ve­šiu daug nau­jų idė­jų, spal­vų ir pa­tir­ties, ku­ria no­rė­siu pa­si­da­lin­ti.

– Toks tra­di­ci­nis – (ne)tra­di­ci­nis klau­si­mas: Aly­tu­je sa­ve ku­rian­čią įsi­vaiz­duo­ja­te? Ar gal­būt šiuo­lai­ki­nio me­ni­nin­ko kū­ry­bos vie­ta – fi­zi­ne pras­me yra vi­siš­kai ne­be­svar­bi?  

– Sun­kus klau­si­mas, nes man tai di­de­lė di­le­ma. Gai­la, bet kol kas ne­tu­riu at­sa­ky­mo, ar įsi­vaiz­duo­ju ku­rian­čią sa­ve Aly­tu­je. Bet taip pat ne­tu­riu at­sa­ky­mo, kur sa­ve įsi­vaiz­duo­ju ir ar įsi­vaiz­duo­ju. Jau­čiuo­si pa­sau­lio pi­lie­te, vi­sur ga­lin­čia kur­ti ir gy­ven­ti. Ma­nau, kai ­žen­gi iš sa­vo kom­for­to zo­nos, gim­ti­nės ar liz­do, sun­ku su­grįž­ti, bet jis vi­sa­da trau­kia. Taip pat su­pran­tu, kad man gy­vy­biš­kai svar­bu pe­ri­odiš­kai pa­keis­ti ap­lin­ką, nes tai pa­de­da pa­si­žiū­rė­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą iš ša­lies. Pail­sė­ti, pri­sik­vė­puo­ti gai­vaus oro ir su­grįž­ti nau­jai. Tik­riau­siai nė­ra vie­no sėk­mės re­cep­to ir kiek­vie­nas kū­rė­jas tu­ri sa­vo ke­lią ir tiks­lą.

– Ko sau pa­lin­kė­tu­mė­te? 

– Ne­su­sto­ti mo­ky­tis, ne­bi­jo­ti, pa­si­ti­kė­ti.

– Ačiū!