Sakoma, kad motinystė gyvenimą apverčia aukštyn kojomis, įnešdama naujų iššūkių, patirčių ir nerimo, bet tuo pačiu, turbūt, sustiprina moters kūrybines galias, atpalaiduoja mintis ir leidžia skleistis svajonėms. Apie visa tai šiandien kalbamės su medicinos gydytoja rezidente Viktorija Vitkute, kuri, gimus sūneliui, vėl iš naujo atrado aistrą kurti ir mėgautis tuo, ką daro.

– Gerbiama Viktorija, šiuo metu jau esate diplomuota gydytoja, kaip Jums kilo mintis studijuoti mediciną?
– Turbūt viskas atėjo iš mokyklos laikų, kai reikėjo rinktis A ar B dalykų lygius. Jau tada mintys linko į medicinos pusę, nes labai patiko chemija, biologija. Sau kažkada buvau pasižadėjusi – jei įstosiu į mediciną – rinksiuosi dermatovenerologiją. Dar, galbūt, turėjo įtakos ir šeima – mano mama medicinos seselė, todėl buvau mačiusi ir tą medicininę darbo pusę, ir medikų kasdienybę. O dermatologija, turbūt, atėjo iš mano pačios patirčių – nuo paauglystės esu turėjusi problemų su oda, kaip ir dauguma paauglių.
– Ar iki susilaukiant vaikelio spėjote pasidarbuoti kaip gydytoja?
– Tikrai taip! Esu rezidentė, dar kaip ir studento statuse, bet jau dirbanti. LSMU Kauno klinikose dirbau rentgeno, echoskopijų kabinetuose, su kompiuterine tomografija – dar pastovios darbo vietos neturėjau, tiesiog, kaip rezidentai mes migravome iš vieno kabineto į kitą. Taip pat kaip medicinos gydytoja darbavausi Alytuje bei Klaipėdoje. Dabar, gimus sūneliui, viską teko laikinai sustabdyti.
– Svajojote apie dermatovenerologiją, ar šią sritį ir pasirinkote, įgijusi medicinos gydytojos kvalifikaciją?
– Ne. Visus studijų metus kryptingai ėjau dermatologijos keliu ir per šiuos metus neatsirado nei viena specializacija, kuri galėtų ją nukonkuruoti. Bet šeštame kurse, atlikinėjant praktiką Klaipėdos respublikinėje ligoninėje, susipažinau su viena gydytoja, kuri man buvo nuostabi mokytoja, parodžiusi radiologijos grožį. Tad jos dėka, susidomėjusi šia sritimi, pasirinkau radiologiją. Turbūt nesuklysiu pasakydama, kad šioje kryžkelėje pasirinkau širdį, o ne protą ir išankstinius nusistatymus.
– Bet po motinystės atostogų planuojate grįžti į mediciną?
– Tikrai grįšiu, esu tas žmogus, kuris jei kažką planuoja – tai padaro iki galo. Tik vis mąstau, kaip pavyks suderinti abi veiklas: ar papuošalų kūrimas liks kaip hobis, pomėgis ar išsivystys į dar vieną darbą. Širdis linksta prie abiejų – tai yra tai, kas man labai patinka, kas veda į priekį, o menas kažką kurti, gaminti dar labiau sušildo.
– Dabar esate atradusi akmenėlių pasaulį. Ar galėtumėte pasakyti, kad motinystė atveria kūrybines galias?
– Tikrai taip, tik dar norėčiau papildyti, kad mano aistra akmenims bei papuošalams užgimė prieš maždaug 15 metų, kuomet mane puikiai pažinojusi matematikos mokytoja pasiūlė pagaminti sagę. Pagaminus ne vieną sagę, draugė įsigeidė papuošalų. Taip žingsnis po žingsnio, papuošalas po papuošalo prasidėjo mano papuošalų kūrimo kelias. Bet tai nebuvo ištisinė veikla – gamindavau, kai būdavo įkvėpimas, motyvacija. O įkvėpimo sulaukdavau, kai patirdavau stipresnius jausmus – įsimylėdavau, kažkas labai stipriai patikdavo – tada kildavo noras gaminti. O kai mano gyvenime atsirado Motiejus, mano sūnelis – tada ir supratau, kad tai didžiausia aistra, įžiebusi mano širdį. Su jo atėjimu kilo didžiulis noras gaminti, kažką kurti, labiau save realizuoti. Todėl manau, kad motinystė labai sustiprina tai, ką mes kiekviena viduje turime, ką jaučiame ir ką norime daryti. Su kūdikio atėjimu man atsirado ir begalinis noras dalintis tuo, ką darau.
– Jūs ne tik pati kuriate papuošalus, bet ir mokinate kitas moteris ar merginas to paties. Ar nebijote konkurencijos?
– Ne, tikrai nebijau. Manau visi žmonės skirtingi ir lygiai taip pat niekas nepadarys, nebent ims kopijuoti mano kurtą kažkokį darbą. Bet vis tiek – visi esame unikalūs, nepakartojami ir kažkas, galbūt, kaip ir aš, atras aistrą gaminti papuošalus, gal kažką, kaip ir mane, įkvėps akmenėliai. Todėl noriu dalintis, kad ši veikla ne tik man, bet ir kitoms teiktų džiaugsmą.
– Kaip prisijaukinote akmenukus?
– Tikrai ne iš karto, reikėjo laiko. Viskas prasidėjo nuo plastmasinių karoliukų, bet palaipsniui perėjau prie akmenukų bei perliukų. Visada stengdavausi gaminti pagal pajautimą: kas su kuo dera, kokios spalvos, dydžiai. Visada mintyse jau matydavau, koks tas papuošalas turi būti. Dabar, motinystės atostogų metų, ėmiau labiau apie tuos akmenis galvoti, stipriau jais tikėti.
– Sakote, kad gamindama papuošalą jau turite mintyse viziją. Ar visada taip ir pavyksta pagaminti ar visgi bekuriant būna netikėtumų?
– Žinoma būna. Dažnai imu ir intuityviai pradedu verti, be jokio išankstinio matymo, todėl tas variantas gaunasi dar gražesnis, netikėtas, nesuplanuotas.
– Kuris akmuo Jums pats šilčiausias, arčiausiai širdies? Su kuriuo ar kuriais maloniausia dirbti?
– Man visi akmenys širdžiai mieli. Bet, sakyčiau, galbūt dėl spalvos, dėl šilumos man labai patinka Saulės akmuo. Jo spalva man viena gražiausių.
– Gal žinote kiek papuošalų yra Jūsų namuose?
– Nesu niekada skaičiavusi. Dažnai būna, kad padarau lyg sau, bet kažkas pamato, užsimano, tai perleidžiu kitam žmogui.
– Kaip renkatės papuošalą sau? Kokius papuošalus naudojate kasdien, kokius į renginius ar šventes?
– Turiu dviejų tipų papuošalus: bazinius, kuriuos nešioju kasdien, tinkantys prie mano kasdienės aprangos, stiliaus ir yra tie papuošalai, kuriuos sluoksniuojant priderinu, esant kažkokiai progai.
– Jūs rengiate papuošalų kūrimo dirbtuvėles. Kas dažniausiai į jas užsuka?
– Šioje veikloje dar neturiu daug praktikos, ją pradėjau vasaros pabaigoje. Kol kas matau, kad didžiausias susidomėjimas iš moterų pusės. Jos ateina ir vienos, ir su vaikučiais. O vaikučiai – tai ir mergaitės, ir berniukai domisi akmenukų paslaptimis. Suaugusių vyrų savo dirbtuvėlėse dar neteko matyti, tikiuosi kada sulaukti ir jų.
– Bet yra vyrukų, kurie nešioja Jūsų gamintas apyrankes?
– Oi, tikrai nemažai. Sakyčiau studijų laikais pagrindiniai papuošalų užsakovai, kurie patys ir nešioja, būdavo vyrai.
– Kaip manote, su kokia intencija žmonės perkasi papuošalus? Ar todėl kad gražu, ar nori kažkokios apsaugos, talismano, amuleto?
– Labai įvairiai. Vyrai, galbūt, labiau žiūri praktiškumo, o moterys stipriau tiki akmenimis, nori pagalbos, palaikymo. Kiekvienas akmuo skirtingas, todėl skirtingos ir situacijos būna. Tikrai nemažai moterų, kurios tiesiog nori pasipuošti, prisitaikyti papuošalus sau prie darbinės, kasdienės ar šventinės aprangos.
– Gal galėtumėte trumpai apibūdinti keletą populiariausių akmenukų, kokios jų savybės, poveikis?
– Rožinis kvarcas, karneolis, rodonitas sustiprina meilę, harmonizuoja santykius, ametistas suteikia ramybę, hematitas saugo nuo neigiamų emocijų, negatyvios energijos, Saulės akmuo padeda išsiskleisti kūrybai, vidinei šviesai, gali suteikti optimizmo ir džiaugsmo, didesnio pasitikėjimo savimi, citrinas gali padėti pritraukti gausą.
– Su savo kūrybinėmis dirbtuvėlėmis ruošiatės atvykti į Kretingą. Priminkite mūsų skaitytojoms datą bei susitikimo vietą ir trumpai papasakokite, ką gi ten moterys bei merginos veiks.
– Gruodžio 11 dieną, pirmadienį 18.00 Birutės g. 1, Kretingoje kviečiu visas, kurios nori jaukiai praleisti vakarą ir susiverti ne tik brangiausią širdžiai papuošalą, bet ir pasibūti bendrystėje, su daug juoko ir smagiais pasiplepėjimais. Galite atvykti su vaikučiais, tik noriu atkreipti dėmesį, kad dirbtuvėlėse bus smulkių detalių, todėl pats svarbiausias dalykas yra vaikučio saugumas. Prieš atvykimą – nepamirškite užsiregistruoti.
– Ačiū Jums už nuoširdų pokalbį, linkiu, kad sugebėtumėte suderinti abi savo veiklas ir nuo to nenukentėtų šeima, kad viskam užtektų laiko ir energijos, o visas merginas bei moteris gruodžio 11 dienos vakarą norėčiau pakviesti užsukti į jaukią Viktorijos dirbtuvėlę ir susiverti savo svajonių apyrankę.