Biržuose gyvenanti ukrainietė Oksana Mociūnienė – tvirta kaip ir jos tautiečiai. Ji įsitikinusi, kad karas bus laimėtas, nes kitaip tiesiog negali būti. Iš karo krečiamos šalies išvyko tik dalis vaikų ir moterų, o kiti liko ir gamina Molotovo kokteilius. Jie visi kartoja: „Tik pabandyk, okupante, ateiti į mano namus.“
Tiki, kad beprotybė bus sustabdyta
Pastarosios dienos ir naktys, persmelktos įtampa dėl karo Ukrainoje, sunkios bet kuriam lietuviui. Bet Biržuose gyvenantiems 40 metų Oksanai ir Giedriui Mociūnams reikia itin daug stiprybės, nes į kraugeriško, beprasmio karo gniaužtus pateko moters artimieji.
O.Mociūnienė yra tikra ukrainietė. Ukrainiečiai yra jos tėvai, tokie pat buvo seneliai, proseneliai.
„Skausmas dėl Ukrainos yra didelis, gilus, bet aš tikiu, kad šioji beprotybė bus sustabdyta. Ukrainiečiai namuose lieka net su mažais vaikais. Jų atsidavimas toks tvirtas ir jie laimės. Nėra kitos išeities, tiesiog negali kitaip būti“, – užtikrintai kalbėjo moteris.
Prieš daugelį metų pirmoji iš giminės į Lietuvą atvyko jos močiutės sesuo – mat romantiškai įsimylėjo Ukrainoje tarnavusį lietuvį. Po kurio laiko O.Mociūnienės motina išsiskyrė su savo vyru, Oksanos tėvu, ir atvažiavo paviešėti pas mus. Lietuvoje patiko, gavo gerą darbą „Tulpės“ siuvykloje, taip ir pasiliko Biržuose.
Tada Oksanai buvo 3,5 metų.
Ukrainietės reagavo racionaliau
O.Mociūnienės giminaičiai gyvena Šabo miestelyje, netoli Odesos. Ryšio su jais ji niekuomet nebuvo praradusi, vaikystėje vasaromis važiuodavo prie jūros.
Kai ištekėjo, Ukrainoje lankydavosi kartu su vyru. G.Mociūnas išmoko ukrainiečių kalbą, net rašyti ir skaityti. Su vienu iš žmonos pusbrolių Aleksejumi Krickiu jis nuolat susirašinėja.
Televizija ir radijas pasauliui dar nebuvo pranešę, kad rusai užpuolė Ukrainą, o pusbrolis paryčiais atsiuntė žinutę apie prasidėjusį bombardavimą.
„Jau pirmą karo naktį giminaičiai girdėjo ir matė sprogdinimus virš Odesos, nes ten yra kariniai daliniai, amunicijos ir sprogmenų sandėliai. Šabo kaimą nuo Odesos skiria apie 40 kilometrų“, – pasakojo G.Mociūnas.
Karo pradžios rytą O.Mociūnienė prisimena kaip chaosą, kai nežinai, nei ką daryti, nei ko griebtis, kai tiesiog nebesupranti, kas su tavimi vyksta.
„Mama verkė kaskart pakėlusi telefono ragelį – juk į karo ugnį pateko jos seserys, kiti giminės, maži vaikai. Bet mano tetos Ukrainoje reagavo racionaliai, netgi ramino mus, žadėjo pranešti visas naujienas“, – prisiminė pašnekovė.
Prie savo namo Biržuose jie iškėlė Ukrainos vėliavą.
A.Krickis įstojo į Ukrainos armiją.
Apsisprendė namus ginti
Biržiečiai ragino giminaičius dėtis krepšius su būtiniausiais daiktais, o patys ėmė mąstyti, kaip patogiau nuvykti jų pasiimti.
G.Mociūnas paaiškino korespondentei apie kilusias kliūtis. Iš Odesos srities važiuoti iki Lenkijos susidarytų apie tūkstantį kilometrų. Ne tik kelias tolimas, bet kelionę trukdytų komendanto valanda, bėdos dėl degalų – žmogui leista įsipilti tik 20 litrų. Pinigų išsiimti galima taip pat ribotą kiekį.
Kitas kelias – per Moldovą, Vengriją, Rumuniją, bet reikėtų kirsti net kelių valstybių sienas.
Pašnekovai buvo pasiryžę patys pasiekti sieną su Moldova, kad tik ištrauktų gimines iš karo zonos. Ypač jaudinosi dėl dviejų pusbrolio dukryčių.
Tuo metu biržiečiams ėmė skambinti draugai, pažįstami, net seniai matyti. Jie klausė, kuo galėtų pagelbėti jų giminaičiams: gal sėsti į mašiną ir važiuoti iki sienos parsivežti? Gal apgyvendinti?
„Dalis ukrainiečių, gelbėdami vaikus, išvyko tarsi į niekur, nežinodami, ar sulauks pagalbos. Mes giminaičiams sakėme, kad viskuo pasirūpinsime. Bet jie apsisprendė likti namuose ir gintis“, – sakė G.Mociūnas.
Nespėjo pasiimti vaikų iš sanatorijos
O.Mociūnienės teta, buvusi kariškė, dirba vaikų sanatorijoje. Telefonu biržietės paklausta, ar prasidėjus karui eis į darbą, moteris atsakė: „O kaip kitaip?“
Pasirodo, kai kurie tėvai nespėjo iš sanatorijos pasiimti savo vaikų. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė nuo jų atskirti vaikai, todėl darbuotojams patiems teko juos raminti ir kitaip pasirūpinti.
„Tokios yra karo grimasos“, – apgailestavo G.Mociūnas.
Sanatorijos darbuotojos iš audeklų pasiuvo raudoną kryžių, iškėlė ant stogo – tikėjosi, kad rusai nemes bombų bent jau ant vaikų.
Regionas palyginti buvo ramus, bet šeštadienį bomba nukrito ir gretimame kaime, tiesiog gatvėje. Nuo galingo smūgio pažiro namų langų stiklai.
Sekmadienio naktį virš teritorijos ukrainiečiai numušinėjo rusų bepiločius lėktuvus. Nuolaužos, plastiko detalės nuklojo žemę.
Rengiasi atremti laivus
Pašnekovai pasakojo apie ukrainiečių drąsą. Ten nėra panikos ar baimės.
„Teta pasiryžusi ginti savo namus, sako: tegu tik pabando ateiti okupantai. Žmonės beginkliai, bet patriotizmas didžiulis“, – tautiečių narsa didžiavosi O.Mociūnienė.
Ukrainiečiai tiki, kad kovoja ne tiktai už save, bet ir už Europą, o giliau žvelgiant – gal net už pasaulį.
Žmonės gaminasi Molotovo kokteilius ir pasiryžę tankų nepraleisti. Moterys medikės žada teikti pagalbą sužeistiesiems.
„Nuiminėja kelio ženklus, nuorodas, sprogdina tiltus, kad tik suklaidintų okupantus. Diversantų, priešų jie nepasigaili. Ginasi žiauriomis sąlygomis, nes kare – savos taisyklės. Būtent taip ir sulaiko priešą“, – tęsė G.Mociūnas.
O.Mociūnienė pritarė, kad karas priverčia gintis.
„Ne mes, o jie pas mus ateina. Jei naudoja ginklą, vadinasi, yra žudikai. Protu nesuvokiama... Neįsivaizdavau, kad kada nors teks pasakoti apie karą mano tėvynėje“, – kalbėjo O.Mociūnienė.
Moteris dėl artimųjų ypač sunerimo sužinojusi, kad kariniais laivais atplaukę okupantų desantininkai jau apšaudo ir jos gimtąjį kaimą. Giminaičiai su vaikais bėga slėptis į rūsį namo viduje. Rūsyje šalta, drėgna, tamsu, labai mažai vietos, bet žmonės iš jo išlipa tik nustojus kaukti oro pavojaus sirenoms.
Nuo Odesos veda tiesus kelias Kijevo link.
Visiems neramu dėl rusų užimto Černobylio.
Putinas „suvienijo“ prieš bendrą priešą
G.Mociūnas tęsė, kad ukrainiečiai labai laukia ginklų papildymo iš Europos, Amerikos.
Ne visa humanitarinė ir karinė pagalba pasiekia karščiausius šalies taškus, nes tenka įveikti didelį atstumą, atlaikyti rusų apšaudymus, išvengti minų.
„Ukrainiečiams reikia visokios pagalbos. Jie nusivylę: rusų kareiviai Donbase apsimetinėjo, kad jų ten visai nėra, tai kodėl ir NATO negalėtų taip pat elgtis?“ – pusbrolio žodžius kartojo biržietis.
Visos Ukrainos televizijos rodo vieną kanalą, praneša svarbiausias naujienas.
Jie sarkastiškai dėkoja agresoriui Vladimirui Putinui, kad šis kaip niekas kitas sugebėjo suvienyti ukrainiečius, moldavus, čigonus, vengrus – visi turi bendrą priešą ir pasiryžę kautis, kiek reikės.
Per televiziją rodo ir kitų šalių reakciją, ypač patraukliai atrodo vokiečių siūloma humanitarinė pagalba. Karo pabėgėliams jie siūlo apšiltintas palapines su dušais ir maistu.
Kad ir lietuviai pasirengę priimti ukrainiečius, jų televizija beveik nerodo.
„Visi, kas išvažiuoja, įsitikinę, kad – laikinai“, – žino viena.
Pasikeitė po žiaurių Maidano žudynių
Biržiečiai iš pirmų lūpų žino, kaip rusus paveikė valdžios propaganda, kad jie tenorį ramiai gyventi, o Europa, NATO – esą narkomanų ir nusikaltėlių gauja. Rusijos gilumoje gyvenantys paprasti žmonės iš tiesų gali net neįsivaizduoti tikrosios situacijos.
Vienoje iš kelionių biržiečiai susibičiuliavo su sutuoktinių pora, kurioje vyras – ukrainietis, o žmona rusė.
Pastarosiomis dienomis draugė O.Mociūnienei prisipažino, kaip jai sunku dėl to, kad paprasti rusai negauna tikrosios informacijos, nežino, kad Ukrainoje vyksta karas ir kad jie yra okupantai, o ne išvaduotojai.
„Vis dėlto ne visi rusai vienodi. Neįsivaizduoju, kaip dabar sunku šiai draugų porai“, – kalbėjo.
Ji sakė, kad ukrainiečiai labai sustiprėjo po Maidano įvykių. Tada, prieš 8 metus, vasario mėnesį, buvo žiauriai išžudyti protestuotojai prieš slaptą Rusijos statytinį šalies prezidento poste Viktorą Janukovyčių. Dabar tie herojai vadinami „Dangiškąja šimtine“.
Po šių įvykių Ukraina ėmė keistis, neliko rusiškų užrašų, gyventojai ėmė šnairuoti į kalbančius rusiškai.
Prieš 7 metus ir biržiečiai lankėsi Maidano aikštėje, matė kulkomis suvarpytas granitines plokštes.
Lina RUŠĖNIENĖ, „Panevėžio kraštas"