Ma­no­ma, kad gė­lių dar­že­liai Lie­tu­vos kai­muo­se at­si­ra­do se­kant dva­rų, vie­nuo­ly­nų ir kle­bo­ni­jų pa­vyz­džiu. Is­to­ri­niai šal­ti­niai ro­do, kad dar­že­liai pra­dė­ti kur­ti pra­ėjus ke­lias­de­šim­čiai me­tų po dva­rų at­si­ra­di­mo Lie­tu­vo­je, apie XV–XVI am­žių, Dzū­ki­jo­je ir­gi pa­na­šiu lai­ku. Pir­miau­sia so­din­ti to­kie au­ga­lai, ku­rie pa­si­žy­mė­jo ne tik gro­žiu, bet ir ki­to­mis nau­din­go­mis sa­vy­bė­mis: bu­vo kvap­nūs, vais­tin­gi ar­ba nau­do­ja­mi mais­tui, da­žy­mui, ri­tu­a­li­nėms apei­goms. Dva­rų par­kuo­se, vie­nuo­ly­nų so­duo­se ir dar­žuo­se bu­vo au­gi­na­mi sve­tim­že­miai au­ga­lai.

Žie­mos so­dai pra­dė­ti kur­ti XVII–XVI­II am­žiu­je, kai su­ak­ty­vė­jo eg­zo­ti­nių au­ga­lų in­tro­duk­ci­ja iš įvai­rių pa­sau­lio kraš­tų. Jiems šil­dy­ti iš ply­tų bu­vo mū­ri­ja­mi spi­ra­li­niai ka­mi­nai, kū­ren­ta ak­mens an­gli­mi. Cen­tri­nis šil­dy­mas van­de­niu pir­mą kar­tą bu­vo pa­nau­do­tas Olan­di­jo­je XIX am­žiu­je ir pla­čiai tai­ko­mas da­bar. Maž­daug tuo pat me­tu žmo­nės pra­dė­jo au­gin­ti au­ga­lus ir sa­vo na­muo­se ant pa­lan­gių. Se­niau­si kam­ba­ri­niai au­ga­lai – ala­vi­jas, fi­ku­sas, mir­ta.

Nie­kas šian­dien ne­si­ims gin­čy­tis, kad ati­tin­ka­mai pa­rink­ti au­ga­lai la­bai pra­tur­ti­na na­mų erd­ves, tei­kia ge­rų emo­ci­jų, šal­tuo­ju me­tų lai­ku įne­ša mums taip rei­ka­lin­gos gam­tos gai­vos. Bet pri­žiū­rė­ti kam­ba­ri­nius au­ga­lus, kad jie bū­tų gra­žūs, teik­tų ge­rą nuo­tai­ką – nė­ra leng­va. Šian­dien pri­sta­to­me įstai­gas, ku­rių in­ter­je­re – ke­lias­de­šimt gė­lia­puo­džių su gra­žiai pri­žiū­ri­mais vis­ža­liais au­ga­lais.

„Tai ta pa­ti pal­mė, ko­kia ji jau di­de­lė“

Kaip tei­gia Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro ad­mi­nist­ra­to­rė Jur­gi­ta Vyš­niaus­kie­nė, kiek­vie­nam iš mū­sų gė­lės tei­kia skir­tin­gas aso­cia­ci­jas.

Daž­nam jos aso­ci­juo­ja­si su pa­va­sa­riu, gam­tos pa­bu­di­mu, šven­tė­mis, sta­lo de­ko­ra­vi­mu, na­mų in­ter­je­ro da­li­mi, bet tik­riau­siai nė vie­nas iš mū­sų ne­įsi­vaiz­duo­ja­me na­mų, ku­riuo­se ne­ve­šė­tų gė­lės. Jų gau­su ir Aly­taus me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro Glo­bos sky­riu­je. Pa­sak ad­mi­nist­ra­to­rės, ap­si­lan­kius gy­ven­to­jų kam­ba­riuo­se ant pa­lan­gių ga­li­ma pa­ma­ty­ti bent po ke­le­tą va­zo­nų.

„Už­su­ku­sių lan­ky­to­jų, gy­ven­to­jų ar­ti­mų­jų akį pa­trau­kia Glo­bos sky­riaus už­im­tu­mo kam­ba­rys, ku­ria­me ypač daug kam­ba­ri­nių au­ga­lų rū­šių. Vi­sais jais rū­pi­na­si, kiek­vie­ną ry­tą už­su­ka pa­si­svei­kin­ti il­giau­siai Glo­bos sky­riu­je gy­ve­nan­ti Ma­ri­jo­na Bu­kai­tė. Ji tei­gia, kad au­ga­lai vien dėl to ir žy­di nuo­la­tos, nes ji su jais ben­drau­ja kaip su žmo­nė­mis, rei­ka­lui esant, kai ma­to au­ga­lą nu­liū­du­sį, ji jį ir su­ba­ra.

Ne­ga­li­me pra­ei­ti ir pro mū­sų cen­tro sim­bo­liu ta­pu­sį palmę, ku­ris įstai­go­je, to­je pa­čio­je vie­to­je, tik ki­ta­me gė­lia­puo­dy­je, gy­ve­na jau dau­giau kaip 20 me­tų. La­bai sma­gu gir­dė­ti at­vy­ku­sių pa­cien­tų, se­nų aly­tiš­kių re­ak­ci­jas: tai ta pa­ti pal­mė, ko­kia ji jau di­de­lė“, – pa­sa­ko­ja J.Vyš­niaus­kie­nė.

Pirk­tais bei pa­čių pri­si­dai­gin­tais au­ga­lais tik at­ši­lus orams sku­ba­ma pa­puoš­ti ir cen­tro te­ri­to­ri­ją, kad čia esan­tiems gy­ven­to­jams, pa­cien­tams ap­lin­ka bū­tu jau­ki ir gra­ži. Ad­mi­nist­ra­to­rė tei­gia, kad ma­ty­da­mi cen­tro te­ri­to­ri­ją, iš­puo­se­lė­tą įvai­riais žy­din­čiais au­ga­lais, dau­ge­lis klau­sia – kas vi­sa tuo rū­pi­na­si? To klau­sia­me ir mes.

„Tą dar­bą at­lie­ka va­sa­ros me­tu dir­ban­ti lau­ko dar­buo­to­ja. Au­ga­liu­kais prie Glo­bos sky­riaus te­ri­to­ri­jos, pa­de­da­mos so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, rū­pi­na­si šio sky­riaus gy­ven­to­jos, o vi­sais au­ga­lais, esan­čiais cen­tro vi­du­je, – pa­tys dar­buo­to­jai. Juk no­rint, kad bū­tų gra­žu, tu­ri­me steng­tis vi­si.

Me­nant tuos lai­kus, ka­da cen­tro dar ne­bu­vo, šio­je vie­to­je ša­lia Aly­taus ši­lu­mos tin­klų ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to sto­vė­jo trys di­de­li šilt­na­miai.

Il­ga­me­tės mū­sų cen­tro dar­buo­to­jos pui­kiai pa­me­na tą lai­ką, kai gė­lės šilt­na­miuo­se aug­da­vo žie­mą va­sa­rą. Bu­vo au­gi­na­mos ro­žės, ka­li­jos, ama­ri­liai, gvaz­di­kai ir net­gi tais lai­kais ma­žai ži­no­mos alst­ro­me­ri­jos ir fre­zi­jos. Šilt­na­miuo­se bu­vo au­gi­na­mos bei dau­gi­na­mos ir kam­ba­ri­nės gė­lės. Pa­si­do­mė­jus, o kur­gi dė­da­vo tuos už­au­gin­tus au­ga­lus, mo­te­rys links­mai at­sa­kė, kad vy­rai ei­da­mi iš dar­bo tu­rė­jo ga­li­my­bę na­mo grįž­ti su gė­lė­mis, nes au­ga­lais pre­kiau­da­vo čia pat vei­kian­čio­je val­gyk­lo­je. Šilt­na­mių bū­ta di­de­lių, to­dėl gė­les pri­sta­ty­da­vo ir į mies­to tur­ga­vie­tes“, – J.Vyš­niaus­kie­nė su­pa­žin­di­na ne tik su da­bar cen­trą puo­šian­čiais au­ga­lais, bet ir su jau į is­to­ri­ją nu­grimz­du­siais čia bu­vu­siais šilt­na­miais, pla­čią gė­lių įvai­ro­vę anuo­met tei­ku­siais ne tik mū­sų mies­tui.

Ža­lia­sis kam­pe­lis Aly­taus kul­tū­ros cen­tre – tik­rai gy­vas ir be­si­kei­čian­tis

Iš Aly­taus kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nių lan­ky­to­jų te­ko gir­dė­ti, kad ne vie­nas žmo­gus prieš ren­gi­nį ar per­trau­kos me­tu su­si­ža­vė­jęs ap­žiū­ri gė­lia­puo­džius su au­ga­lais, pa­si­gė­ri žy­din­čiais ir ti­ki­na, kad jau­čia­si la­bai sma­giai.

Ki­ti gi sa­ko, kad vi­suo­met pa­si­svei­ki­na su sa­vais, ku­riuos pa­do­va­no­jo įstai­gai, nes ne­be­tu­rė­jo ga­li­my­bių na­muo­se to­liau au­gin­ti. Do­mi­mės, o ko­kių at­si­lie­pi­mų su­lau­kia šio cen­tro dar­buo­to­jai?

At­si­lie­pi­mų tik­rai su­lau­kia­me ir tai džiu­gi­na. Kul­tū­ros cen­tro lan­ky­to­jai ne­re­tai gė­ri­si čia au­gan­čio­mis gė­lė­mis, ypa­tin­gai aukš­čiau­sio­mis. Di­de­lė­se cen­tro erd­vė­se gė­lės tam­pa pui­kiu in­ter­je­ro ak­cen­tu. Vi­suo­met sie­kia­me, jog mū­sų lan­ky­to­jai cen­tre jaus­tų­si kuo ge­riau, o jau­ki ap­lin­ka yra vie­nas iš as­pek­tų, ku­ris pa­de­da tą jaus­mą su­kur­ti“, – sa­ko San­dra Anu­šaus­kie­nė, Aly­taus kul­tū­ros cen­tro rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė.

San­dra tei­gia, kad skai­čia­vi­mų, kiek ir ko­kių au­ga­lų cen­tro erd­vės tal­pi­na, ne­te­ko at­lik­ti, o ir gė­lių skai­čius nuo­lat kin­ta – tu­ri­mas kie­kis pa­si­pil­do nau­jais eg­zem­plio­riais, kai ku­rių yra at­si­sa­ko­ma.

„Ža­lia­sis kam­pe­lis Aly­taus kul­tū­ros cen­tre – tik­rai gy­vas ir be­si­kei­čian­tis.

Di­džio­ji da­lis cen­tro au­ga­lų, ku­rie čia pui­kiai jau­čia­si, ža­liuo­ja ir ve­ši, yra pa­do­va­no­ti. 2005 me­tais, Aly­taus kul­tū­ros cen­trui pra­dė­jus veik­lą, erd­vę no­rė­jo­si už­pil­dy­ti jau­ku­mu, gy­vy­be. Tad bu­vo suor­ga­ni­zuo­ta ak­ci­ja, ku­rios me­tu mies­te­lė­nai bu­vo kvie­čia­mi pa­do­va­no­ti sa­vo au­ga­lus. Da­lį jų pa­do­va­no­jo ir pa­tys dar­buo­to­jai. Da­bar at­vy­kę į Aly­taus kul­tū­ros cen­tre vyks­tan­čius ren­gi­nius po ku­rio lai­ko ga­li ma­ty­ti po­ky­tį, pa­si­džiaug­ti.

Kas pri­žiū­ri au­ga­lus ir kiek ta prie­žiū­ra įstai­gai kai­nuo­ja? Di­džiau­sia in­ves­ti­ci­ja – dar­buo­to­jų ski­ria­mas lai­kas. Au­ga­lus pri­žiū­ri ke­lios dar­buo­to­jos, ku­rioms au­ga­lai – mie­la veik­la, po­mė­gis ir aist­ra. Gal to­dėl gė­lės Aly­taus kul­tū­ros cen­tro erd­vė­se taip pui­kiai ve­ši ir ple­čia­si. Kar­tais yra pa­si­tel­kia­ma ir eks­per­tų pa­gal­ba, bet tik iš­skir­ti­nais at­ve­jais.

At­vyks­tan­tie­ji į Aly­taus kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nius iš­vys ap­lin­kos po­ky­čių. Šie­met rep­re­zen­ta­ci­nes erd­ves at­nau­ji­no­me ke­le­tu nau­jų au­ga­lų. No­ri­me, kad erd­vės, ku­rio­se lan­ky­to­jai lau­kia ren­gi­nių pra­džios, lei­džia lai­ką per­trau­kų me­tu, bū­tų dar jau­kes­nės“, – kal­ba S.Anu­šaus­kie­nė.

Yra jau­ni­mo, my­lin­čio ža­lu­mą, no­rin­čio ste­bė­ti jos au­gi­mą, be­si­sklei­džian­čius pum­pu­rus, ar net kal­bė­tis su jais

Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tre gė­lė­mis rū­pi­na­si jau­ni­mas. Kaip pa­ste­bi su juo dir­ban­ti so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ra­sa Raš­ti­kie­nė, en­tu­zias­tų, triū­sian­čių prie au­ga­lų, da­bar ne­stin­ga. Pa­ta­ri­mus da­li­jan­čių drau­gų taip pat. O vi­sa pra­si­dė­jo nuo min­ties – kaip cen­tro erd­ves pa­da­ry­ti dar nuo­sta­bes­nes? Ar įma­no­ma kuo nors nu­ste­bin­ti sa­ve ar drau­gą? Ir jie pa­sa­kė – ga­li­ma. Pa­mi­lus au­ga­lus ga­li­ma įkvėp­ti kur­ti ir ki­tus.

„No­rė­da­mi su­kur­ti to­bu­las At­vi­ro jau­ni­mo cen­tro „Be rė­mų“ erd­ves lan­ky­to­jui, tik­rai ne­su­kly­do­me pa­pra­šy­da­mi mies­te­lė­nų pa­do­va­no­ti au­ga­lų. Čia be­si­ren­kan­tys jau­nuo­liai pra­lei­džia di­dži­ą­ją da­lį sa­vo die­nos, at­ran­da įvai­riau­sių po­mė­gių: pieš­ti, gro­ti, spor­tuo­ti... To­dėl la­bai svar­bu, kad ap­lin­ka ne­var­gin­tų, ne­slėg­tų, o įkvėp­tų pro­duk­ty­viam dar­bui, kū­ry­bai, ge­rai nuo­tai­kai, žva­liai sa­vi­jau­tai.

Ge­rą at­mo­sfe­rą dar­be su­ku­ria žmo­nės, ta­čiau ne ma­žiau svar­bu ir ap­čiuo­pia­mi, ma­to­mi da­ly­kai – in­ter­je­ras, spal­vos, bal­dai ir gė­lės. Do­va­no­ti au­ga­lai pa­da­rė mū­sų erd­ves mie­les­nes, mo­der­nes­nes, jau­kes­nes ir net svei­kes­nes.

Kad au­ga­lai ge­ri­na oro ko­ky­bę, mes gir­dė­jo­me, kad ska­ti­na žva­lią mū­sų sa­vi­jau­tą, mes pa­ju­to­me! Puo­se­lė­ti au­ga­lus no­ri­me ne vien dėl to, kad ap­lin­ki­niai tai pa­ste­bė­tų ir pa­gir­tų. Tie­siog, yra jau­ni­mo, my­lin­čio ža­lu­mą, no­rin­čio ste­bė­ti jos au­gi­mą, be­si­sklei­džian­čius pum­pu­rus, ar net kal­bė­tis su jais. Au­ga­lai iš­si­duo­da, jei jie yra api­pil­ti mei­le ir dė­me­siu“, – pa­sa­ko­ja R.Raš­ti­kie­nė.

Kai ku­rias do­va­no­tas gė­les te­ko iš­kart per­so­din­ti, kai ku­rias iš­ge­nė­ti. Dar ki­tų at­skir­ti ir pa­so­din­ti nau­jas at­ža­las. De­ja, kai ku­rių do­va­no­tų au­ga­lų ne­pa­vy­ko iš­sau­go­ti, gal­būt trū­ko pa­tir­ties, ži­nių.

„Gė­lės, au­ga­lai – tai ma­no po­mė­gis. Ap­skri­tai, la­bai my­liu gė­les“, – pa­sa­ko­ja jau­nuo­lė, lan­kan­ti At­vi­rą jau­ni­mo cen­trą „Be rė­mų“. Ji dar kal­bė­jo, kad, pri­žiū­rė­da­mi au­ga­lus, jau­nuo­liai mo­ko­si tin­ka­mai įver­tin­ti są­ly­gas, ku­rio­se au­ga gė­lė, ap­švie­ti­mą, švie­sos kie­kį, pa­si­skirs­to, kas ir ka­da lais­tys, per­so­dins, ap­kar­pys se­nus su­džiū­vu­sius la­pe­lius.

Pa­šne­ko­vai pa­ste­bi, kad va­sa­ro­mis Aly­taus mies­to ben­druo­me­nės cen­tro kie­me vi­sa­da at­si­ras vie­tos de­ko­ra­ty­vi­niam krū­mui, gė­lei, iš kur jie be­at­ke­liau­tų – mo­čiu­tės dar­žo, ankš­to­ko aly­tiš­kio bu­to...

„Krei­pia­mės į žmo­nes pa­pras­tai, tie­siog sa­ko­me – jei­gu tu­ri­te gė­lių, ku­rių ke­ti­na­te at­si­sa­ky­ti, pa­do­va­no­ki­te mums, kreip­ki­tės į įstai­gos so­cia­li­nę dar­buo­to­ją Ra­są tel. +370 656 50212. Įstai­gos ad­re­sas Jau­ni­mo g. 3, Aly­tus“, – Ra­sa ra­gi­na ne­iš­mes­ti iš sa­vo bu­to nu­si­bo­du­sių, iš­sty­pu­sių ar per daug vie­tos už­iman­čių veš­lių au­ga­lų.