„Gražios kasdienybės evangelija“ – taip moterys vadina naujausią, penktąją, Prancūzijoje gyvenančios rašytojos Erikos Umbrasaitės knygą „Lūpdažio pamokslai“. O pačią autorę, kasdien savo „Facebook“ paskyroje rašančią asmeninėmis istorijomis pagrįstus tekstus, juokais tituluoja moterų pastore. Be jos įrašų, persmelktų prancūziško lengvumo, gyvenimo džiaugsmo ir humoro, būtų sunku pradėti naują dieną.

Maždaug dešimtmetį nedideliame Prancūzijos kaime gyvenanti žurnalistė ir rašytoja E.Umbrasaitė šiandien Lietuvoje žinoma kaip bestselerių „Prancūzija mon amour“, „Vienos krūties istorija“, „Moteris katė ir jaunas mėnulis“, „Paskolink man savo gyvenimą“ autorė.

Visos jos knygos yra pagrįstos tikrais įvykiais, savo ar artimųjų gyvenimo istorijomis, faktais ir asmenine patirtimi, gilinantis į Prancūzijos mitus bei tikrovę. Dėl tokio atviro autentiškumo autorės kūryba itin vertinama skaitytojų, knygų tiražai nuolat kartojami, o į retus susitikimus su rašytoja Lietuvoje susirenka šimtai žmonių.

Prancūzijos pietuose gyvenanti žurnalistė ir rašytoja E.Umbrasaitė

Prancūzišku gyvenimo džiaugsmu trykštanti rašytoja yra sakiusi: „Kartais vienas geras sakinys gali tapti tuo stebuklingu kavos puodeliu, kuris pažadins ir paruoš tobulai dienai – jums beliks imti ir įsimintinai ją nugyventi.“ Nenuostabu, jog penktoji E.Umbrasaitės knyga ironišku pavadinimu „Lūpdažio pamokslai“ kaip tik apie tai – laimingo gyvenimo ir prasmingos kasdienybės meną. Tai trumpų, įkvepiančių esė rinkinys, savotiškas minčių dienoraštis. Autorės įžvalgomis, tikromis istorijomis pagrįsti tekstai padės pamatyti stebuklą kasdienybėje, išgyventi jos žavesį, trapumą, o kartais ir nepakeliamą svorį. Humoras, išmintis, keli lašai liūdesio ir gera dozė optimizmo – Erika suplaka skanų ir įvairiaspalvį kokteilį, kurį skaitytojai geria su begaliniu pasimėgavimu.

Knygoje publikuotus tekstus papildo įspūdingos nuotraukos, kurias sukūrė pati Erika, jos sūnus Jokūbas Jarmalavičiaus, sūnaus tėtis, buvęs rašytojos vyras, ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs Ričardas Jarmalavičius ir artimas draugas, fotografas iš Niujorko Eugene’us Nikiforovas.

„Lūpdažio pamokslai“ – ne saviugdos vadovėlis, o pokalbis, kuriame klausimų daugiau nei atsakymų. „Bet juk ieškodami mes ir mokomės, – įsitikinusi Erika. – O iš tikrųjų tiesa yra paprasta, mes tik ją pamirštame: laimė slypi kasdienybės smulkmenose. Procesas yra daug svarbesnis nei pasiektas tikslas, todėl neverta gyventi tausojant jausmus ir gaivesnį gyvenimo gurkšnį atidėliojant rytojui.“

Siūlome ištraukas iš naujausios E.Umbrasaitės knygos „Lūpdažio pamokslai“:

Apie mažų tikslų didelę galią

Po visko, ką teko man ar mano artimam ratui, o ir pasauliui, patirti, dabar jau tvirtai žinau: didžioji gyvenimo prasmė neegzistuoja. Gyvenimo prasmė ir yra tiesiog gyventi.

Atėjome į šį pasaulį ir džiaugtis, ir kentėti. Visi tie pagaliai į mūsų gyvenimo vežimo ratus tėra išbandymai, egzaminai. Nuo to, kaip juos išlaikysime, – ar pakelsime iššūkį, nugalėsime tamsą ir vėl išmoksime šypsotis iš naujo, ar leisime sau nugrimzti į neviltį ir liūdesį, – priklauso ir tolesnis gyvenimas. Nes nuo mūsų reakcijos į nelaimes priklauso, ar dar plačiau atversime pragaištingą Pandoros negandų skrynią, ar sugebėsime vėl užsukti laimės ratą.

Neturėkime iliuzijų. Taip, monsieur gyvenimas nėra teisingas, deja, jis kaprizingas ir mėto mus kaip kokius žetonus kazino – tai ant juodos, tai ant raudonos spalvos, ant laiminčių ar pralaiminčių skaičių.

Mūsų pareiga – džiaugsmu ir viltimi nugalėti tamsą.

Kai būna ypač sunku, vis galvoju, kaip išgyveno žmonės lageriuose, koncentracijos stovyklose.

Jie žinojo, kad prieš visą šitą siaubą ir beprasmybę gali atsilaikyti tik radę tikslą, prasmę, atsakymą, dėl ko. Net labai mažas tikslas, atrodytų, menka prasmė suteikia mūsų gyvenimo absurdui formą ir sužadina norą kopti iš duobės, kabintis.

Jeigu ištvėrė jie, turiu, tiksliau – galiu, ištverti ir aš, ir tu. Juolab nė viena, bent jau mano, bėda, nė vienas kentėjimas kol kas negali prilygti jų kančioms. Ir duok Dieve, niekada neteks to patirti.

Ar tai, kas dabar mus slegia, kankina, liūdina, vargina, bus svarbu po valandos, po dienos, po metų? Laiko perspektyvos testas it koks lakmusas pasako, ar mūsų problemos tikros, ar išgalvotos.

Juolab tikrų, neatšaukiamų ir nepataisomų bėdų yra vos kelios šioje žemėje: liga, ypač tavo vaiko liga, negalia, mirtis, netektis, tremtis. Net skurdo prie tų didelių bėdų nepriskirčiau, nes jis dar gali būti atšauktas, kas nors dar gali pagelbėti – ne taip, kaip netekties atveju.

O visa kita tik problemėlės, kurioms arba leidžiame save sugraužti, arba įveikiame jas ir atsitiesiame.

Mano tikslai? Aš to net nevadinu tikslais, greičiau svajonėmis, kurias stengiuosi išpildyti. Pasodinti pušų alėją, nes dievinu jų estetiką, jų kvapą ir ošimą, be to, medžių niekada nebūna per daug. Pradėti vėl tapyti ir tobulėti šioje srityje. Pakeliauti po Pietų Ameriką. Išplėsti galeriją. Parašyti dar vieną knygą, kuri gal ir netaps bestseleriu (nes viskas praeina, ir šlovė, ir gėda, priminsiu), bet bus kam nors naudinga. Būti laimingai ir dalintis ta laime su kitu. Sukurti dar vieną drabužių kolekciją neapibrėžto amžiaus ir neapibrėžtos figūros moterims. Rasti kasdien laiko ir, svarbiausia, motyvacijos ilgam pasivaikščiojimui. Išmokti italų kalbą. Et cetera.

Apie baimes

Gyvenimas labai paprastas, tik mes, žmonės, ir toliau visais būdais stengiamės paversti jį sudėtingu. Auč, kaip skaudžiai, teisingai ir kaip seniai pastebėjo Konfucijus. O mes ir toliau liekame neklusnūs vaikai.

Ką darome su savo baimėmis, netikrumais, nerimais? Sušluojame kur nors į kamputį arba po kilimu, kaip sako prancūzai apie problemų vengimą, ir apsimetame, kad viskas gerai. Sėdim, drebam, bijom, vegetuojam, bet nieko nedarom.

Nenoriu aš to naujo darbo, naujo miesto, naujo nuotykio, naujų santykių, naujo įvaizdžio, naujų spalvų gyvenime... Nenoriu, nes taip saugiau – meškiukų miegas saugioje, kiek pridvisusioje, atsiprašau, ne rožių žiedlapiais prikvepintoje komforto zonoje.

O paskui verkiame – gyvenimas prabėgo, tiksliau – pabėgo nuo mūsų. Lyg koks meilužis. Ir teisingai padarė, nes nevertinome mes jo.

Iš tiesų su savo baimėmis reikėtų visų pirma susipažinti – pripažinti jas. Tada priimti faktą, kad ta mažytė ar didelė chimera gyvena mumyse. Galiausiai – susidraugauti su ja, nes tiesiog nėra kitos išeities.

Nepavyksta savarankiškai, eikite pas psichologą, pasikalbėkite su savo kate, išgerkite karčiausios pasaulyje pelynų arbatos, po velniais, darykite ką nors, kad atsipeikėtumėte, – juk tai jūsų gyvenimas, ir jis vienintelis!

Ir tuomet mūsų baimės virs mūsų mentoriais, motyvatoriais, kaip pagaliau pradėti iš tiesų gyventi, neatidėlioti, nesislapstyti nuo gyvenimo, negalvoti: dar turiu laiko, nerymoti ir neraudoti ant praeities griuvėsių, nesibaidyti nežinomos ateities.

Nebent tikrai labai labai norite kiurksoti prie lango ir pinti žilas kasas ar šukuoti žilus Brežnevo tipo antakius, stebėdami, kaip smagiai kiti gyvena. Tik nepasprinkit tada iš pavydo ir savigraužos, sutariam?

Sunku patikėti, bet man atsibusti padėjo susitikimas su rimta liga. Savo trapumo, mirtingumo suvokimas labai pagelbėja pamilti gyvenimą ir, svarbiausia, pradėti jį gyventi.

Nebijoti mirties, bet, kaip sako anglai, embrace life – apkabinti, šlovinti, priimti gyvenimą. Daugiau apie tai rašiau savo dienoraščiuose, kurie virto knyga „Vienos krūties istorija“.

Mano mantra, kurią išmokau dar vaikystėje, ačiū mamai: neprotinga bijoti to, kas neišvengiama. O visa kita jau kaip nors patys surėdysim, suvaldysim.

Linkiu susipažinti su savo baimėmis ir embreisinti – apkabinti jas ir paleisti. O tuomet pradėti gyventi. Ir nenoriu girdėti jokių „man per vėlu“, „lengva pasakyti, sunku padaryti“. Prisiminkime Konfucijų, kai kils pagunda taip niurnėti, ir susigėskime bent trumpam.

Gėdos prieš save patį jausmas taip pat gali būti geras gyvenimo treneris, jei tinkamai juo pasinaudosime – ne savigraužai, o gyvenimui.

Apie saulėtekius

Menas mokėti nupūsti rutinos dulkes nuo kasdienybės stebuklų... Menas dėkoti už kiekvieną saulėtekį...

To mokomės visą gyvenimą. Tie, kurie neišmoksta šių pamokų, tempia sunkią gyvenimo naštą kaip kokią girną, prie kojos pririštą.

Laimingieji, kurie išmoksta, gyvena stebuklų pilną būtį.

Susipažinkime su nauja diena – ji nekantrauja mums kažką papasakoti, kažko išmokyti, kažkuo nustebinti!

Mano viena gudri lapė iš Paryžiaus sako: kai susinervini, arba eik į gamtą, arba ją stebėk, ir pamatysi, ten dramų dar daugiau. Bet viskas vis tiek kažkaip išsisprendžia, niekas nepanikuoja, nes visi žino: tokie gamtos dėsniai. Reikia viską priimti kaip duotybę, kartais tiesiog išlaukti.

Nes net po tamsiausios nakties išaušta diena, saulė suplėšo juodą nakties skraistę ir išvaiko tiek, deja, nakties magijos žavesį, tiek, laimei, susapnuotus košmarus.

Visai kaip gyvenime. Pasak Šveiko, juk niekada nebuvo, kad niekaip nebūtų. Ir argi ne? Juk finale viskas kažkaip – palankiau ar ne, – bet išsisprendžia.

Kartais geriausia tiesiog sustingti it kokiai surikatai ir stebėti gražų saulėtekį. Bent jau man dažnai problemų sprendimas ateina būtent tada, kai nesiblaškai, netgi nieko nedarai, tiesiog būni, atsipalaiduoji ir nieko nesitiki. Smegenys tada atsikvepia, nes prieš tai jau buvo perkaitusios nuo įtampos ir isteriškų įsakymų: „Mąstyk, mąstyk, sugalvok ką nors!“ Ir lėtai, ramiai sudėlioja genialų planą.

Saulėtekiai ir jų stebėjimas yra jėga! Jie praneša apie naują dieną ir atneša naujus sprendimus.

Linkiu išlikti ramiems ir stebėti saulėlydžius – jie pasufleruos, kokia gaida pradėti dieną ir kur guli raktai nuo problemų raizgalynės.