Jauniūnų seniūnijos gyventojų aptikau ir Širvintose. Kristinos ir Romualdo Masiukų šeima jau prieš penkiolika metų įsikūrė Sodų gatvės dviaukščiame name.
„Norėjome įsigyti tokį butą, kuriame būtų tik dalis patogumų. Svarbiausia – butas pirmame aukšte ir apšildomas malkomis. Kaip tik toks ir pasitaikė. Aišku, kai namie visi patogumai, patogiau, tačiau ir mokesčiai kitokie.“
Apie ponią Kristiną jau girdėjau besilankydama Jauniūnų seniūnijoje. Įsiminiau tas kalbas ir neilgai trūkus pasitaikė proga gyvai susipažinti su ponia K. Masiukiene.
Jau ankstyvoje vaikystėje Kristina mėgo dainuoti. Vakarais, kai mama surasdavo minutėlę laisvesnio laiko ar prisėsdavo verpti, megzti, austi, Kristina tuoj puldavo prašyti kartu padainuoti, tuo metu, žinoma, kokią vaikišką dainelę. Mama niekada neatsisakydavo, nes pati labai mėgo dainuoti. Tais laikais daina buvo visų darbų padėjėja. Ką bedarytų, kokį darbą bedirbtų – vis su daina. Gal todėl dainos sukurtos apie darbus, apie sunkią dalią, apie gamtą, apie gimtinę. Jos skamba iki šiol. „Ankstų rytą vyrai, eidami šieno pjauti, eidavo su daina, piemenėliai, ganydami gyvuliukus, irgi dainuodavo. Skambėdavo laukai nuo dainų, į gegužines jaunimas eidavo tik dainuodamas. Iš namų Pamusių kaime toli iki bažnyčios, tad gegužinės pamaldos, litanijos giedojimai visada vykdavo mūsų namuose. Susirinkdavo viso kaimo maldininkai. Nuoširdžiai melsdavosi giedodami, – prisimena Kristinos mama. – Mūsų kieme, aukštame medyje, buvo įsitaisęs gandras. Mano draugams labai patikdavo spoksoti į gandralizdy besitvarkančius gandrus, stebėti, kaip gandriukai mokomi skraidyti.
Žaisti susirinkdavo pilnas kiemas vaikų. Rudeniop su jais kartu traukdavau į mokyklą, – į pokalbį įsijungia ir Kristina. – Vieni vaikai lankė lietuviškas klases, kiti lenkiškas. Aš mokiausi lenkų kalba. Baigusi aštuonmetę Jauniūnuose, kasdien važinėdavau į Maišiagalos vidurinę mokyklą. Ten veikė net trijų kalbų klasės: lietuvių, lenkų, rusų. Tačiau niekada nebuvo nesusipratimų dėl kalbos. Šventėse dalyvaudavo visos mokyklos mokiniai. Koncertuose dainuodavo visomis kalbomis. Aš su dviem berniukais dainuodavau trio. Dar besimokydama trejus metus draugavau su penkeriais metais vyresniu Romualdu. Tad po mokyklos baigimo nieko kito neliko kaip tik ištekėti. O dabar jau ir „rubinines“ – keturiasdešimties vedybinio gyvenimo – metines atšventėme. Užauginome tris dukras – Editą, Gražiną, Vitaliją.
Užaugo, jos jau pačios augina vaikus. Edita su šeima gyvena Vilniuje ir turi Jutą ir Ilją, jauniausioji Vitalija su vyru ir vaikais Kristupu ir Gintare prieš septynerius metus išvyko į Angliją, Širvintose liko tik Gražinos šeima. Anūkai Aistė ir Aleksas dažni mūsų svečiai.
Kaip aš vaikystėje norėjau dainuoti su mama, taip dabar Aleksiukas vis nori kartu padainuoti su manimi. Dainos mūsų šeimoje nepamirštos. Neįsivaizduoju, kaip per Kalėdas ar Velykas nepagiedoti prie šventinio stalo. Gal kaimynams tai atrodo neįprastai, tačiau mes visada susirinkę prie bendro šventinio stalo pirmiausia pasimeldžiame giedodami, o tada pradedame vaišintis. Esame giliai tikinti šeima.
Prieš trejus metus įvyko autoavarija. Joje smarkiai nukentėjo mano mama. Vilties gydytojai nesuteikė. Keliais ėjau Aušros Vartų koplytėlėje, meldžiausi prašydama mamai sveikatos. O vis dėlto stebuklas įvyko! Ir šiandien turiu mamą. Tiesa, liko sunkūs avarijos padariniai, vienos mamos namie negaliu palikti, tačiau aš ją turiu gyvą. Kai buvo sveika, abi eidavome giedoti į laidotuves. Kur tik mūsų nebūta! Giedraičiai, Barskūnai, Bartkuškis, Maišiagala, Paberžė, Alionys, Vičiūnai, Karviai, Nemenčinė, daugiausia giedodavome lenkiškai. Tačiau vienose laidotuvėse buvau paprašyta pagiedoti lietuviškai. O aš temokėjau vos keletą giesmių. Teko prisėsti prie interneto. Susiradau puikių giesmių, o melodija įsiminiau iš klausos.
Stengiuosi iš nieko nedaryti problemų. Džiaugiuosi šia diena ir už ją dėkoju Dievui. O gyvenime būta visko. Kai mums, jaunavedžiams, Vičiūnų tarybinis ūkis Alionyse skirė butą, atrodė viskas gerai. Vyras įsidarbino traktorininku, aš – ūkio buhalterijoje. Tačiau susidarė tokios sąlygos, kad teko persikelti į kaimyninį Molėtų rajoną, Giedraičius. Ir vėl tarytum viskas gražu: gavome namuką, dirbome. Buvau išrinkta darbininkų sąjungos pirmininke. Tekdavo važiuoti į seminarus, konferencijas, kartais viena atstovaudavau visam Molėtų rajonui.“
Kristinos gyvenimas tuomet tarytum nusistovėjo, tačiau neilgai. Mirė tėvukas, mama iš savo namų nė negalvojo keltis. Teko Kristinai su šeima palikti Giedraičius ir sugrįžti į tėviškę. Čia ėmėsi ūkininkauti. Tvartai pilni gyvulių, ankstyvi rytai – kelionės į pieninę. O vasaros – vis rūpesčiai dėl žiemai ruošiamų pašarų, o kur dar daržai, namai, vaikai.
„Kažkaip viską lengvai suspėdavau. Žinoma, dirbau ne viena, vis kartu su Romualdu, jau ir mergaitės padėdavo, – pasakoja ponia Kristina. – Dabar jau šeima sumažėjo, belikome tik mudu su Romualdu ir mama. Laimei, Aleksas mėgsta pas mus pabūti, taigi nuo mokyklinių problemų neatitolstu. Esu slaugytojos padėjėja, deja, dirbti negaliu. Mamos sveikata neleidžia. Kai tenka dalyvauti laidotuvėse, jei nėra Romualdo, kviečiuosi Gražiną. Taip, gyvenime visko būta, tačiau visą laiką jaučiuosi stipri. Greitu laiku imsimės ruoštis šv. Velykoms. Lauksime svečių ir būtinai giesmėmis pagarbinsime prisikėlusį Kristų, o ir padainuoti ne pro šalį. Per gavėnią juk nedainavom“, – smagiai užbaigė pokalbį ponia Kristina Masiukienė.
Valda PATINSKIENĖ