LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vita Marcinkevičienė, Alytaus Panemunės progimnazijos informacinių technologijų mokytoja, su vyru Mindaugu, Lietuvos kariuomenės darbuotoju, jau ne vienerius metus įkritę į jiems labai mielą pomėgį – bitininkystę. „Darbas su bitėmis man yra poilsis, trumpas, bet efektyvus pabėgimas nuo kasdienių rūpesčių. Iš bičių galime daug išmokti, nes jų pasaulyje viskas sustyguota iki smulkmenų, kiekviena bitė žino savo darbą avilyje, siekiant bendro rezultato“, – sako bitininkė Vita. Ją kalbina Aldona KUDZIENĖ.
– Jau įprasta kasmet, įpusėjus medunešiui, girdėti kalbų, kad ši vasara bitelėms bloga, o ir kritusi medaus paklausa, žmonės mažiau perka… Nors vasara tiesiog sprogsta nuo žiedų. Gal mes jau tik dejuoti mokame, gal tik kuo didesnį pelną iš darbštuolių išspausti norisi? Kokios Jūsų bitelės? Šie metai – kelintas Jums bitininkavimo sezonas?
– Šie metai mums jau – septintas bitininkavimo sezonas. Kiekviena ūkio šaka turi savų pliusų ir minusų. Su bitėmis yra taip: kuo daugiau įdėsi darbo, tuo labiau bitės tau atsidėkos. Mes iš bičių gauname ne tik medaus, bet ir bičių duonelės, žiedadulkių, pikio, kurie pat yra labai naudingi žmogaus sveikatai.
O besiskundžiančių visada buvo, yra ir bus.
– Sakoma, kad kiekvieno žmogaus bitininkavimo patirtis yra unikali. Kokia Jūsų? Ar tęsiate šeimos tradicijas, ar viską pradėjote nuo nulio?
– Pirmasis pradėjo bitininkauti vyras Mindaugas, jo tėvų sode. Dėdė Vytas, didis Prienlaukio krašto bitininkas, buvo palikęs senus tuščius avilius. Į avilį atskrido spiečius, nebuvo kam prižiūrėti, todėl vyras ėmėsi to darbo pats ir taip įsitraukė į bičių gyvenimą, kaip bitininkai sako, susirgo bitininkystės liga.
Tuomet kaip padėjėja įsitraukiau ir aš. Pradėjome domėtis bitėmis, daug skaityti, studijuoti įvairią literatūrą, plėsti bičių šeimas. Šiuo metu turime virš 60 bičių šeimų.
– Ar pasinaudojote bitininkystės sektoriui skiriama europine parama?
– Taip, pasinaudojome.
– Kas dar jūsų bityne bitininkauja, Jums patalkina?
– Bitininkauju aš su savo vyru, šiais metais entuziazmą pradėjo rodyti keturmetis sūnus Arnas. Metais vyresnei dukrai Dianai kol kas bitės nerūpi.
– Labai svarbios yra bičių ganyklos. Kur jūsiškės ganosi?
– Bičių šeimas laikome keturiose vietose, visos jos – Prienų rajone. Bites laikome prie miško, ten, kur vyrauja avietynai, auga liepos ir kiti medingi įvairūs miško augalai.
– O mažų aviliukų, nukleusų, skirtų bičių motinėlėms auginti, turite?
– Turime, tačiau dėl didelio užimtumo šiuo metu patys motinų neauginame. Buvome pradėję, žinome kaip tai daroma, tad ateityje gal vėl sugrįšime prie bičių motinėlių auginimo.
– Daug įdomių dalykų galima pasakyti apie bites ir medų. Kas Jus iki dabar stebina šiame pomėgyje?
– Bičių pasaulyje labiausiai stebina tai, kad, išoriškai žiūrint, aviliai atrodo vienodi, tačiau atsidarius juos pastebi, kad kiekviena bičių šeima – skirtinga.
Bičių šeimoms daugiaaukščius avilius gamina pats Mindaugas, nes yra labai nagingas ir besidomintis naujovėmis. Taip pat pasigamina savo bitynui, o kartais ir pardavimui, žiedadulkių rinktuvų, kuriais labai patogu žiedadulkes rinkti.
– Ar virtuvėje naudojate cukrų, o gal medaus pakanka?
– Pradėję bitininkauti cukraus nebenaudojame, pyragus kepame, kavą, arbatą saldiname tik medumi. Tiesa, svečiams turime ir cukraus, bet ir šiems norisi medaus saldumo.
– Ar bitės verkia? Pernai teko kalbėtis su bitininku iš Aukštaitijos, jis teigė, kad jo biteles verkia, kai nektaro neranda, kai liūtys prasideda...
– Ašarų nei pas vieną bitelę dar nesame matę. Bet gal viskas priešaky.
– O bitelės Jus yra sugėlusios?
– Visko yra buvę. Būna bitės piktesnės prieš lietų ir rudeniop. Vasarą, prasidėjus medunešiui, bitės užsiėmusios ir tų įgėlimų mažiau pasitaiko.
– Ar tiesa, kad savų bičių medus yra pats skaniausias?
– Žinoma. Kiekvienam bityne medaus skonis kitoks, nes medus suneštas iš skirtingų augalų.
– Kaip ilgai bityną galima palikti be saugios akies, be priežiūros?
– Priklauso nuo to, kokius bičių produktus renki. Žiedadulkių rinkimo metu važiuojame į bitynus kiekvieną vakarą, pradėjus žydėti pienėms ir tą darome iki liepų žydėjimo.
– Kada pradedate ir baigiate medaus kopinėjimą?
– Neskubame imti pirmojo medaus. Paprastai imamės šio atsakingo darbo birželio pradžioje. Paskutinio ėmimo laikas – po liepų žydėjimo. Kartais ir rugpjūčio pradžia.
– Jūsų bityne, gal dirbtuvėlėse, niekas nepražūva, visus jų suneštus produktus išmintingai panaudojate? Kur Jūsų su bitelėmis sukurto gėrio, ypač medaus skanėstų, galima įsigyti?
–Mes iš bičių renkame medų, vašką, žiedadulkes, bičių duonelę ir pikį. Kiekvienas bičių produktas savaip naudingas sveikatai ir imuninei sistemai, ypač šiais laikais, kai žmonės daug skuba ir pamiršta pasirūpinti savo sveikata.
Galima įsigyti parduotuvėje Prienuose J. Basanavičiaus g. 15, „Facebook“ paskyra „Medaus šaukštas“ arba asmeniškai kreiptis pas mus.
– Dabar populiaru išpuoselėtose savo valdose dėl grožio ir mados reikalų pasistatyti ir kelis avilius. Nors nei kaip prižiūrėti, nei kaip medų kopinėti, žinių nėra. Kaip Jūs pakomentuotumėte tokį žmonių įnorį?
– Viskas yra išmokstama. Svarbiausia turėti noro domėtis ir mokytis.
– Ir dar. Kokią mūsų šalis jau turi susiformavusią bitininkystės kultūrą?
– Pastaruoju metu Lietuvoje bitininkystė tapo labai populiari. Kiek tekę bendrauti su kitais bitininkais, tai jie yra draugiški, bičiuliški ir noriai dalinasi patirtimi su jaunesniais, „šviežiais“ bitininkais.
