Rubrika

Auksarankei onuškietei karantinas neprailgsta

Nyksta tradiciniai moterų amatai: mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas, siuvimas. Dabar reta moteris nusimezga suknelę ar megztinį, nusineria staltiesę. Gaila laiko ir nėra poreikio, ypač kai parduotuvėse netrūksta gatavų rūbų. Tačiau Onuškyje (Rokiškio r.) gyvenanti Elena Skruodienė ima į rankas vąšelį ar virbalus ne tik per karantiną – nerti, megzti, siuvinėti, siūti ji mėgsta nuo jaunystės. Savo rankdarbius moteris dovanoja giminėms, draugėms, jos nertomis staltiesėmis papuošti Onuškio ir Juodupės bažnyčių altoriai.O vasarą Juodupėje vyko E. Skuodienės rankdarbių paroda.

Paroda Juodupėje

Pernai Juodupė buvo paskelbta mažąja Lietuvos kultūros sostine.Liepos 6-ąją,Valstybės dieną, į Juodupės kultūros centre vykusią bendruomenės šventę gausiai susirinkę kraštiečiai grožėjosi auksarankių meistrių, tautodailininkės Reginos Graškaitės-Marcinkevičienės ir E.Skruodienės, rankdarbiais.

Medvilninės ir lininės servetėlės, takeliai, įvairiaspalviai megztiniai bei suknelės – kiekvienas darbščiosios onuškietės rankdarbis savitas, dailus, kruopščiai nunertas. Modelius, raštus ji sako kurianti pati arba nesunkiai atkartojanti ir savaip patobulinanti, pagražinanti rastus mezgimo knygose, žurnaluose.

„Mano mama – auksarankė siuvėja, mezgėja, nėrėja. Vaikystėje ir jaunystėje, kai visi rengdavosi vienodai,aš išsiskirdavau mamos megztais rūbais. Ji apmezgė ne tik mane, seserį Virginiją, bet ir anūkes, mano drauges. Daugybę mamos numegztų rūbų žmonės dėvi iki šiol. Parodai pavyko surinkti mūsų šeimos turimus. Įdomu tai, kad mama numezgė, nunėrė šimtus rankdarbių,tačiau nė vieno nepardavė –visus dovanojo arba tiesiog atidavė. Jei kas nors paprašo jos kažką numegzti, mama griežtai atsisako imti pinigus – už darbą žmonės atsilygina medaus stiklainiu, saldainiais,tortu ar gėlėmis. Man iki šiol keista, kaip mama, augindama vaikus, turėdama gyvulių ir daržą,sugebėdavo rasti laiko mezgimui, nėrimui, siuvimui. Džiaugiuosi, kad surengta ši paroda–žmonės gali pamatyti nors dalelę mamos darbų“,– parodos atidaryme kalbėjo E.Skruodienės dukra Irena Veikšrienė.

Paltas – per savaitgalį

Sovietmečiu moterys apmegzdavo save, vyrą ir vaikus. Dabar reta moteris savo rankomis numezga suknelę ar megztinį, nes gaila laiko ir nėra poreikio, ypač kai parduotuvėse netrūksta gatavų rūbų. Paskutiniais dešimtmečiais požiūris į naminius mezginius ir siuvinius pasikeitė – rankų darbas labiau vertinamas, brangesnis.

„Jaunystėje dėvėdama mamos siūtus ar megztus rūbus sielodavausi, nes labai norėjau pirktinių, fabrikinės gamybos paltų, suknelių, kurias nešiodavo kitos merginos. Dabar suprantu, kad mano rūbai buvo originalūs, vienetiniai, bet aš to nevertinau.Paltą mama sugebėdavo pasiūti per savaitgalį, kol viešėdavau namuose. Aišku, dirbo naktimis, stengėsi, kad su sese visko turėtume. Kai studijavau Šiaulių universitete, su draugėmis pietavome miesto valgykloje. Kartą jos pamatė, kad kažkoks jaunuolis išbėgo iš rūbinės su glėbiu drabužių. Numojau ranka ir net nėjau pažiūrėti, nes pagalvojau, kad mano mamos siūto paltuko tikrai nelies. Bet lietė. Su draugų, grupiokų pagalba atgavau, nes jie matė, kur įbėgo vagis,– prisimena I.Veikšrienė. – Ir dabar turiu daugybę mamos megztų, nertų, storų ir plonų, įvairių spalvų liemenių, tunikų, suknelių, kostiumėlių, megztinių, šalikų, pirštinių, palaidinių, kartais ji pasiuva sijoną. Esu pradinių klasių mokytoja. Mama kasmet vąšeliu nuneria linksmų skirtukų knygoms, servetėlių, įdėklų puodeliams, kurie tampa mielomis dovanėlėmis mano auklėtiniams.“

Puošia bažnyčias

Onuškio bendruomenės pirmininkė Elena Blažienė atrakino bažnyčią, kad galėčiau pasigrožėti dailiais E.Skruodienės nėriniais, puošiančiais altorių ir sakyklą.

„Medžiagas ir siūlus nupirko parapijietės Dalė Juzėnienė ir Marytė Kastėnienė, o mūsų darbštuolė Elenutė nunėrė nuostabius užtiesalus, staltieses, – paaiškina O.Blažienė. –Elenutės nėriniai saugomi ir Onuškio krašto muziejuje, kur esu surinkusi gražiausius mūsų krašto rankdarbius, kad ateities kartos pamatytų, kokius amatus puoselėjo Šiaurės Rytų Aukštaitijos moterys.“

„Šitame krašte gimiau ir augau, šitoje bažnyčioje esu krikštyta, todėl man garbė ją puošti savo rankdarbiais, – tikino E.Skruodienė. – Keletą nėrinių dovanojau ir Juodupės bažnyčiai. Malonu, kad šį rudenį, per Šv. Mykolo atlaidų šventę, Juodupės parapijos klebonas Aivaras Kecorius man už tai įteikė padėką.“

Šeimą aprengdavo mama

E.Pranckūnaitė-Skruodienė gimė ir augo bene vaizdingiausioje Rokiškio rajono vietoje –Alksnių kaime,šalia Ilzenbergo dvaro, ant Ilgio ežero kranto. Gimtuosius namus pastatė jos tėvas Kazys Pranckūnas, iš dvarininko Ilzenbergo gavęs 1,5 ha žemės.

„Buvau jauniausia iš penkių vaikų šeimos. Megzti, nerti išmokau iš mamos,vyresniųjų seserų Onutės ir Genovaitės. Pamenu, kai ėjau į trečią klasę, nusimezgiau raštuotas pirštines.Dabar, kai pasenome, jos jau nepaima į rankas nei virbalų, nei vąšelio. Abi mano dukros ir anūkės moka, bet neužsiima rankdarbiais – neturi laiko, dirba. Tik aš viena numezgu kiekvienam kokį rūbą. Mano mama,kaip ir daugelis senojo kaimo moterų, viską mokėjo: namuose kepdavo duoną,rateliu verpė linus ir vilnas, staklėmis audė drobes. Juk prieškariu gatavų rūbų ne buvo pirkti, fabrikiniai audiniai kaimo žmonėms būdavo per brangūs. Mama apsiūdavo, apmegzdavo visą šeimą. Visi tada dėvėjo naminius rūbus, avėjo tėvo padirbtais medpadžiais.Pamenu, kai Rygoje tėvelis man nupirko kerzinius batus. Jais apsiavusi 3 km žygiuodavau į mokyklą ir labai didžiavausi, nes ne visi tokius turėjo. Mama labai gražiai siuvinėjo, ir mane išmokė. Iki šiol turiu bijūnais, našlaitėmis,laimę nešančiomis pasagomis siuvinėtų staltiesių, pagalvėlių, lovos užtiesalų, kuriais prieškariu ir pokariu puošdavome namus. Įdomiausia, kad mama, nepaisydama daugybės darbų, dar rasdavo laiko skaityti knygas, kurias jai skolindavo klebonas. Ji įsigudrino vienu metu dirbti tris darbus: koja supo vaiko lopšį,mezgė ir dar skaitė prie žibalinės lempos, nors tėvas pasibardavo, kam žibalą degina, – senojo kaimo vaizdus mena Elena. – Mamos ratelį išsaugojau, jis man brangus, o staklės buvo supjautos malkoms, kai mūsų namą nupirkęs naujasis šeimininkas jas išmetė. Iš tolo mačiau, kaip jas doroja pjūklu,ir man riedėjo ašaros.“

Žiemą neišeina iš namų

Elena ištekėjo jauna, vos 18-os, užaugino dukras Virginiją ir Ireną. Su vyru Rimantu, kuris mirė prieš 7 metus, dar spėjo atšvęsti auksines vestuves. Po vyro mirties Elena apsigyveno Onuškyje pas dukrą Virginiją.

„Kai pokariu Onuškyje susikūrė tarybinis ūkis, vėliau – kolūkis, nebuvo daug laiko rankdarbiams.Sunkiai dirbau: fermoje šėriau jaučius ir telyčias, reikėdavo iš siloso tranšėjų du kartus per parą (ryte ir vakare)jiems atvežti pašarus, nuolat valyti ir ant transporterio krauti mėšlą.Esu kūrenusi ir katilinę, tekdavo karučiais iš lauko vežti anglis. Keletą metų esu dirbusi melžėja. Bet net po tokių sunkių darbų vakare grįžus namo man rūpėdavo nors trumpam į rankas paimti virbalus ar vąšelį“,– prisimena moteris.

Per karantiną moteris beveik neišeina iš namų, tik šunelį Reksą išleidžia į lauką visai dienai, o vakare parsiveda atgal, nes gaila keturkojo, šąlančio būdoje.Pavasarį ir vasarą moteris triūsia sode, darže, prižiūri gėles. „O žiemą per karantiną sėdžiu su virbalais ar vąšeliu prie televizoriaus ir žiūriu serialus – vienu metu dirbu tik du darbus, – šypsosi nagingoji aukštaitė. –Mezgimas, nėrimas labai ramina nervus, nugena liūdnas mintis. Ačiū Dievui, kad akys dar šviesios, rankų neskauda, pirštai gerai lankstosi.Kad neatsibostų tas pats rankdarbis, vienu metu pasikeisdama neriu dvi skirtingas servetėles, o ilsėdamasi skaitau iš Onuškio bibliotekos pasiimtas knygas. Daug kas mėgsta detektyvus, o man patinka lietuvių klasikai: ne kartą perskaičiau Jono Biliūno, Petro Cvirkos, Žemaitės knygas. Mėgstu ir poeziją – skaitau Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, rokiškėno Dano Kairio, onuškiečio Albino Sakapilvio kūrybą. O šiuolaikinių autorių knygų, kuriose randu rusiškų ir lietuviškų keiksmų,išvis nesinori skaityti – pavartau ir grąžinu atgal.“

Šią žiemą Elena dukrai Irenai numezgė nuotraukoje matytą įdomaus modelio šaliką su tinkleliu, o pas draugę išvydusi įdomią servetėlę su gulbėmis, netruko nunerti panašią, ir ne vieną – įdomaus modelio servetėlėmis ji apdovanojo dukras, drauges,kleboną.

„Neriu ir mezgu savo malonumui. Man gera savo rankdarbius dovanoti, noriu, kad žmonės džiaugtųsi“, – sako darbščioji onuškietė.

„Pasiutusi ta mano mama – mezga tik tai, kas jai įdomu, nauja, nebandyta,– įsiterpia dukra Irena.–Štai neseniai mano sūnus Mantas pametė pirštines, o juk per karantiną nėra kur nupirkti kitų. Paskambinau mamai, kad numegztų naujas, o ji mat gulbelių nėrimu užsiėmusi. Pirštinių ir kojinių megzti nenori– nuobodu, neįdomu. Paprašė kaimynės Aurelijos Veikšrienės pagalbos, ji ir numezgė pirštines.“