„Kaip gidai gyveno per karantiną? Visiška krizė, nes negalėjau užsidirbti. Taip, Vyriausybė mokėjo apie 260 eurų, bet pirmo karantino metu tai užtruko 4–5 mėnesius, o antrą kartą dar ilgiau. Nuo liepos 1 d. karantiną atšaukė, bet iš principo niekas nepasikeitė, nes keliauti į užsienį pradėjome tik liepos pabaigoje. Žinoma, ačiū už paramą, bet aš ir, matyt, daugelis kitų gidų, gyvenome vien iš santaupų, kurios tuoj ištirpo. Kiti gidai pakeitė profesiją ir atgal, žinoma, negrįžo. Mano kolegė tapo slaugytoja. Vargu ar sugrįš. Dar kiti išėjo į išankstinę pensiją“, – pasakoja kelionių gidė Ingrida Rubienė, save vadinanti nepriklausoma gide, nes dirba ne su viena, o su daugeliu kelionių agentūrų.

Gidų gildija sensta

Pasak Ingridos, gidų gildija savotiškai nyksta, sensta, amžiaus vidurkis – apie 50 metų. Jauni neretai fiziškai neatlaiko didelio krūvio, ieškosi, kur lengviau. Ateina karta, kuri nenori investuoti į save, nesigilina, žinias semia iš „Google“... Anksčiau gidų bendruomenė priklausė Aplinkos ministerijai, buvo organizuojami mokymai, suteikiamos kategorijos, turėjai nemažai stengtis, investuoti į žinias, kad pakiltum karjeros laiptais. Dabar sykį tapai gidu, pasiskelbei viską žinančiu ir žeri žmonėms internetines žinias. Nenuostabu, kad susiduri su atstūmimu...

Nesigaili nė minutei

Ingrida yra baigusi chemiją Vilniaus universitete, galėjo tapti pedagoge aukštojoje ar vidurinėje, bet pagal paskyrimą atsidūrė Ventos gamykloje. Sužinojo, kas yra mikroschema ir kur ji naudojama... Vėliau jai teko dirbti Lietuvoje garsios kosmetikos firmos medicininiame skyriuje, taip pat draudimo srityje. „Kai palaipsniui perėjau į turizmą, nesigailėjau nė minutei, – tikina ji. – Iš pradžių vaikštinėjau su turistais po Vilnių, vedžiau temines ekskursijas. Vėliau užsimezgė graži draugystė su Makaliumi ir jo kelionių agentūra. Čia susipažinau ir su kelionių gide Marija Šimoneliene, su kuria nesiskiriame iki šiol. Puikiai prisimenu pirmą mudviejų kelionę. Žiema. Į Slovakijos kalnus vykome dviem autobusais – Marija dviaukščiu, o aš neįprastai ilgu, iš viso vežėme apie 120 žmonių. Ir mūsų dviaukštis autobusas sulūžo... Streso, žinoma, užteko, tačiau pabaiga buvo pakili, nes Slovakijoje turime būrį ištikimų bičiulių, kurie nepaprastai padėjo.“

Prisijungė prie labdaros

Draugystė su Marija pastūmėjo Ingridą į labdaringas keliones. Mat kolegė, auginanti neįgalų sūnų, aktyviai dalyvauja „Vilties“ organizacijos, vienijančios tėvus su neįgaliais vaikais, veikloje. Į šių žmonių gyvenimus Marija įpūtė gaivų kelionių vėją. Ingrida netruko prisijungti prie tų kelionių. „Nuostabu regėti tėvus, kurie per keliones atgaivino savo gyvenimus, – pasakoja ji. Kliuvinių netrūksta: į gatvių grindinius įstringa vežimėlių ratai, su nevaikštančiu vaiku turi keliauti dar keli žmonės, kad galėtų įkelti ir iškelti iš autobuso vežimėlį, padėti užkopti laiptais, prilaikyti dardantį nuokalnėje, bet jau aplankyta ne viena įdomi vietovė Lietuvoje bei užsienyje. Tėvai, broliai, seserys pasiryžta bendroms kelionėms, – štai šiais metais, vasarėjant smagiai leidome laiką Dzūkijoje. Malonu stebėti, kaip atsigavo gulinčius ligonius namie turinčios mamos... Pavyksta įkalbėti vairuotojus, kad jie nuvežtų už savikainą, mudvi su Marija irgi neimame atlygio. Ar maitinimas privačiame sektoriuje, ar edukacinės pamokėlės – visur prašome nuolaidų, ir šeimininkai mielai padeda. Gera buvo Marcinkonyse degustuoti grikines bandas, grikių košę su vadinamomis lepeškomis (voveraitėmis). Pasivaikščiojome po Akmens kaimą, kur Vinco Krėvės aprašyta užkeikta merga stovi, pabuvojome Zervynose, aplankėme Merkinės piliakalnį, valandėlę praleidome Druskininkuose...”

Pasitikrina maršrutą

Ingrida dirba su įvairiomis kompanijomis, bet dažniausiai su Makaliumi. Mat ši agentūra viską derina su gidais – kur ir kada vykti, kiek užtrukti. „Gidas sėkmingiau paskaičiuos, kad viskam užtektų laiko, juk reikia ir pavalgyti, nueiti į tualetą, ir pasižvalgyti, apsipirkti, – vardija gidė. – Svarbu ir kur sustabdysi autobusą, nes jei pirmoje pasitaikiusioje degalinėje, prarasi valandą, o ten, kur talpesnis tualetas, sutaupysi laiko. Todėl vengiame organizatorių, kurie turi kabinetinius ekspertus, planuojančius pagal „Google“. Aš pati nuolat važinėju tuo pačiu maršrutu, tačiau kaskart jį peržiūriu, ar niekas nepasikeitė.“

Vis dėlto didžiausius sentimentus Ingrida puoselėja Prahai. Tai jos miestas, nes jis tikrai sukurtas žmogui. „Visa „dūšia“ myliu šį miestą, – tikina gidė. – Su miestais taip jau būna – vieną priimi su viskuo, kitą reikia prisijaukinti, o trečias netgi atstumia. Kaip žmonės...“

Madingos ekskursijos

Jei turistus vedžioja po Vilnių, Ingrida būtinai paklausia, ko žmonės tikisi, ko pageidauja. „Dabar madinga užsisakyti ekskursiją gimtadienio proga, – pasakoja. – Po to grupelė užsuka į kavinę, pasivaišina ir išsiskirsto. Visada klausiu: ar norite aplankyti kurį nors vieną konkretų objektą, ar verčiau apžvalginė ekskursija, kurią galime pabaigti ten, kur jūsų pasirinktas restoranas, kavinė? Ekskursijos įvairios: Bernardinų ansamblis; Trakų, Dominikonų ir Jonų gatvės; Rasų kapinės; Katedros aikštė bei parkas už Gedimino paminklo, kažkada vadintas Veršynu... Kodėl? Ogi XIX a. čia buvo įkurdinti veršeliai, priklausę Vilniuje 1808 metais įsteigtam Vakcinacijos institutui. Tuo metu šalyje siautėjo raupai...“

Vienos dienos kelionės

Praėjusią vasarą Ingrida dažnai važinėjo su turistais į Latviją. Vykdami pirmyn užsukdavo į grybų ūkį, o grįždami atgal – į česnakų ūkį. Paprastai tai vienos dienos kelionės. „Jūrmaloje nemažai lietuvių, net meniu padavėjai pateikia lietuvių kalba, – juokiasi pasakodama. – Pravažiuojame pagrindinėmis gatvėmis, pasidžiaugiame puikiomis medinėmis vilomis su drožinėtais langokraščiais, pailsime prie jūros. Grįždami česnakų ūkyje pasrebiame moliūgų sriubos su česnaku, nusiperkame gardžių užtepėlių ir grįžtame. Kita ekskursija Latvijoje – vien Ryga arba Ryga su Sigulda. Per šią ekskursiją aplankome uolas, pilis, čia galima visą dieną išbūti... Tai kolegų sumanytas maršrutas, kurį platina Makalius. Mūsų indėlis – Torunė, kurią pavyko prijungti prie kelionės į Malborką, Gdanską.“

Labiausiai prilipo Praha

Vis dėlto didžiausius sentimentus Ingrida puoselėja Prahai. Tai jos miestas, nes jis tikrai sukurtas žmogui. „Visa „dūšia“ myliu šį miestą, – tikina gidė. – Su miestais taip jau būna – vieną priimi su viskuo, kitą reikia prisijaukinti, o trečias netgi atstumia. Kaip žmonės... Praha prilipo, ji įdomi įvairiais stiliais, skulptūromis, pradedant klasikinėmis, baigiant menininko Davido Cerny kūriniais, pasižyminčiais šokiruojančiu modernumu. Šis miestas tarsi uoga ant torto – gali važiuoti 100 kartų ir visada atrasi kažką jaudinančio.“

Sprendimus tenka keisti

Kai gidės paklausiau apie įdomesnius nutikimus kelionių metu, ji pirmiausia pasidžiaugė, kad šiandien pasitaiko mažiau autobusų gedimų, kurie kankindavo prieš keliolika metų. „Pradžioje, kai autobusai dar nebuvo komfortiški, dažnai sugesdavo kondicionierius, – vardija Ingrida. – Keliai (o pasitaikydavo ir vieškelių), žinoma, duobėti, dulkini, o jei dar sugenda autobusas... Žmonės mato firmos atstovą ir, natūralu, išlieja pyktį, nes jiems blogai... Dabar to lyg ir nėra. Vis dėlto, ir nauji autobusai genda. Štai vykome į Malborką ir netoli jo vairuotojas sudejavo: „Sugedau...“ Sprendžiame drauge, kur išlaipinti turistus – vidury miesto ar prie prekybos centro? Pasiteisina prekybos centras. Žmonės pavalgo, apsilanko tualete, pavaikšto po parduotuves, pailsi... Dar keleiviams patinka „McDonald's“. Tuomet laukėme tris valandas, kol buvo atsiųstas vietinis autobusas, kol nuvykome į Malborką. Žinoma, pavėlavome, gidų neliko, o man neleidžiama pravesti ekskursijos... Tenka staiga keisti sprendimus, derintis prie naujos situacijos, viskas susimaišo. Dar kartą patyriau didelį stresą vykdama į tą pačią Lenkiją, – du kartus teko vežti turistus į ligoninę. Alpo moteris, kuriai iškvietėme greitąją, o kai sugrįžau atgal į pilį, vėl pastebėjau greitosios pagalbos automobilį – dar vienas mūsų turistas nukrito salėje... Ir jį išvežėme į ligoninę... Panašių stresų pasitaiko, tačiau gražu, kad grupė paprastai susitelkia, užjaučia ligonius. Taigi, kelionių gidui tikrai nenuobodu.“

Pailsi ir vėl traukia kelionė

Ar grįždama iš vienos kelionės Ingrida visada mielai leidžiasi į kitą, o gal prižada sau, kad daugiau – jokiu būdu? Moteris skambiai nusijuokė: „Dar taip nebuvo, kad nenorėčiau vykti. Kartais pavargstu fiziškai ir pamąstau, kad būtų gerai kelias dienas praleisti ramiai, namuose, bet pailsiu ir vėl traukia važiuoti. Prieš pandemiją nuolat vykdavome į Sankt Peterburgą. Kelionė tokia: autobusu iki Talino, apžiūrime miestą, pernakvojame, o ryte – keltu plaukiame į Helsinkį, apžiūrime jį, o pavakare sėdame į kitą, pramoginį keltą ir plaukiame į Sankt Peterburgą. Viso – šešios dienos kelionėje. Į Vilnių grįžtame 24-tą valandą, o jau po trijų valandų leidžiamės į naują kelionę. Tikrai fiziškai sunku, bet kai gerai nusiteiki... Keleiviai neturi jausti, kad esu nepailsėjusi. Dažniausiai vykdavome dviem autobusais, mano kolegė, gyvendama priemiestyje, nespėdavo užsukti į namus, tad pas mane atsinešdavo drabužių. Išsiskalbiame, pasidžiauname, ir jie išdžiūsta iki kito karto...“

Dukros palaiko mamą

Gerai, kad Ingridos artimiausia aplinka – tik ji ir šunytė Zuza. Ingrida užaugino dvi dukras, kurios jau savarankiškos. Vyresnėlė Ieva su žentu Robertu jai padovanojo du anūkus – Augustą ir Gabrielių. Dažniausiai Ieva prižiūri mamos šunytę Zuzą, kai ši išvyksta, nes yra kinologė, pati augina tris vokiečių aviganius. Jaunėlė Giedrė labiau žavisi žirgais, laisvalaikiu jodinėja.

„O aš dar kolekcionuoju raganas, – juokdamasi paatviravo gidė. – Galbūt pati esu į jas panaši, mat raganas vertinu už regėjimo, trečiosios akies, dovaną. Pati kažkada lankiau parapsichologijos paskaitas, domėjausi raganystėmis... Kaziuko mugėje nusipirkau pirmą raganą, jai suteikiau pirmos tą dieną sutiktos moters vardą, taip ji tapo Salomėja. Nepatikėsite, net 40 raganų, ir visos su vardais, kabo prieškambaryje. Raganos iš įvairių šalių, gražiausios iš Rusijos, su charakteriu... Vieną pirkau Sankt Peterburge, paklausiau vardo, pardavėja pagalvojusi pasakė, kad Marina. Pasitikslinau, kas toji Marina, ar jos anyta? „Ir kaip jūs atspėjote!“ – ilgai juokėsi pardavėja.“