Liepos 3 dieną Kupiškio etnografijos muziejuje teatrui ir kinui neabejingi kultūros mylėtojai turėjo retą progą pasiklausyti legendinės aktorės Eglės Gabrėnaitės. Kupiškyje ji viešėjo liepos 1–10 dienomis kartu su jaunosios kartos teatro režisiere Egle Švedkauskaite ir jos kūrybine komanda. Jų tikslas buvo susipažinti su dailininkės Veronikos Šleivytės kūryba, archyviniais dokumentais ir pristatyti spektaklį „Žiūrėdama viena į kitą“.
Jurga BANIONIENĖ
Susigyventi su savo tyla
Publikos numylėtą aktorę E. Gabrėnaitę kalbino režisierė Vilija Morkūnaitė. Jaukus ir įdomus pokalbis mezgėsi pirmiausia apie pandemiją, kurios dar nespėjome pamiršti.
Visi nuo karantino pavargome, sunku buvo ir aktoriams nejausti publikos. Bet tai, pasak E. Gabrėnaitės, buvo puikus metas išmokti naujų dalykų.
Ji pasakojo, kad karantino varžtams kiek atlaisvėjus, ėjusi pasivaikščioti nuo Aušros vartų per visą senamiestį. Tesutikusi vos kelis žmones. Kilo noras užlipti ant Tauro kalno ir pasižiūrėti į Vilnių iš aukščiau.
„Tai – fantastika. Sustingęs miestas. Mes niekada negyvenome sustingusiame laike“, – teigė aktorė.
Buvo ir kitų unikalių atradimų. „40 metų gyvenu viename name, mes kaimynų taigi nepažįstame. Staiga randu prie kilimėlio padėtą torto gabaliuką, pyrago, kiaušinukų. Tada pradėjo nešti visi. Aš neturiu nieko, kažkokius baisius sausainius iškepiau, irgi prie kiekvieno durų padėjau. Pokalbiai telefonu, atsirado iš Kauno, iš kitur klasės draugai, pradėjome kalbėti po tris valandas“, – džiaugėsi viešnia.
Ką dar jai davė pandemija? Per ją gavusi labai daug meilės. Ir išmokusi gyventi su savimi. O tai nėra paprasta. „Visada norisi, kad vyktų veiksmas, o reikėjo susigyventi su savo tyla, išgirsti, kas ji tokia yra“, – kalbėjo E. Gabrėnaitė.
Šiltai – apie vaikystę
Aktorės V. Morkūnaitė klausė, nuo kada mintis, kad visko negali turėti, jos nebegąsdina. „Gąsdina. Kažko nebus, bet reikia suvokti, ką tu turi“, – pabrėžė aktorė.
E. Gabrėnaitė sakė vis sulaukdavusi iš draugų priekaištų, kad gyvena su praeitimi. Bet ten, anot jos, yra pasaka. „Tytuvėnai su savo vienuolynu. Mes ten gyvenome su seneliais prie bažnyčios. Kai tu atsiguli ant žolės Tytuvėnuose ir boružė į akį lenda. Tai yra toks grožis, tai yra tiek mano. Viskas yra iš ten – iš senelių, iš tėvų. Menas yra iš ten“, – tvirtino ji.
Aktorė pasakojo ir apie močiutę, kuri augino, kai tėvai mokėsi Maskvoje. Prisipažino, kad buvo labai jos lepinama, batų iki antros klasės net nemokėjusi užsirišti. Močiutė buvo stambi, didelė, kvepėdavo žemuogių muilu, o jos glėbyje apimdavo nenusakoma ramybė. Iki šiandien pamena močiutės mirtį, jai buvo didžiulė netektis.
Kai apima baisi neviltis, būna nuvargusi, prieš akis iškyla močiutė, senelis, taip mylėti, kaip jie mylėjo daugiau niekas jos nemylės. Visada, kai pasijunta blogai, stengiasi mintimis grįžti į vaikystę. Jos kvapą gali užuosti net eidama gatve ar pamačiusi gėlę, kurią mėgdavo tėtis.
Beje, Kupiškyje E. Gabrėnaitė prisipažino viešinti pirmą kartą. Žinanti, kad tėvo giminė yra iš Alizavos.
Ten, kur nori
E. Gabrėnaitės nepamatysime vaidinant serialuose. V. Morkūnaitė aktorės klausė, ar visada buvo tokia likimo numylėtinė, kad nereikėjo rinktis vaidmenų, eiti į savo sąžinės ir profesinės meistrystės kompromisus.
E. Gabrėnaitė džiaugėsi turėjusi genialų operatorių – amžinatilsį Joną Gricių. Dirbo su kitais kino genijais – Arūnu Žebriūnu, teatro režisieriais. Tai buvo tikri savo srities profesionalai. Yra sulaukusi prodiuserių klausimų, kur eitų vaidinti. „Aš dabar einu ne ten, kur reikia, o kur aš noriu. Mes nusipelnėme gyventi geriau. Visų pinigų tikrai neuždirbsi. Bet čia ne todėl, kad aš tokia labai pasitikinti savimi, tiesiog negaliu“, – tvirtino legendinė aktorė.
Jai negaila nė vieno atsisakyto vaidmens. O tokių – 34.
Aktorė prisiminė tokį Vilniaus mažąjį teatrą, kokio jai labai trūksta šiandien. Sakė puikiai suprantanti, kad laikai keičiasi. Bet tai buvo nenusakoma meilė vienų kitiems, didžiulis vienas kito palaikymas.
Kalbėta ir apie Antono Čechovo spektaklį „Vyšnių sodas“. Beje, vyšnios aktorę tarsi persekioja, ji gyvena Vyšnių gatvėje, o jos mėgstamiausia uogienė irgi vyšnių.
Apie pirmą erotinę sceną Lietuvos kine
Žemaitės „Marti“, Gabrielės Tuminaitės spektaklis, kuriame E. Gabrėnaitė vaidina Vingienę. „Nekenčiu šito vaidmens kaip košmaro. Aš noriu marčią vaidinti“, – emocingai per susitikimą kalbėjo E. Gabrėnaitė.
Ir sulaukė klausimo apie vaidmens kūrimo virtuvę. Viena yra kurti vaidmenį, kuris mielas ir limpa, o kaip, jei atvirkščiai. E. Gabrėnaitė ėmė pasakoti apie kino filmą „Kelionė į rojų“.
„Mes ten su Algiu Latėnu vaidinome. Aš vaidinau kažkokią gražuolę iki
sąmonės netekimo, vyrai eina iš proto. Vieną dieną ateinu. Žebriūnas
buvo režisierius, Gricius – operatorius. Žiūriu – Algis be veido stovi.
Grimą deda, plaukus penkias valandas. Prieina Žebriūnas ir sako: „Egle,
supranti, šiandien bus filmuojama sekso scena.“ Sakau – tai gerai,
filmuosime. Einame į aikštelę. Jau man negera. Žebriūnas klausia, dar tu
sugalvok tokį klausimą: „Staniką nusiėmėt.“ Sakau – nusiėmiau. Nueiname
– lova didžiulė. Jau nepatogu, nes jie išsigandę. Ir aš išsigandau.
Atsigulame. Žebriūnas: „Klausykit, tai tu čia guli, tu užvirsti ant jos,
plaukais pamosuoji ir viskas“, – pasakojo E. Gabrėnaitė.
Visa tai atmintyje išliko kaip košmaras. Po to labai ilgai verkusi.
Susitikimas su Veronika Šleivyte
Kupiškyje E. Gabrėnaitė viešėjo neatsitiktinai. Kaipgi atsidūrė čia, muziejui įgyvendinant projektą, ar anksčiau yra girdėjusi apie menininkę Veroniką Šleivytę. E. Gabrėnaitė sakė sulaukusi režisierės E. Švedkauskaitės skambučio.
Susitiko, pradėjo kalbėti. Prisiminė, kad V. Šleivytę buvo sutikusi Kauno muzikiniame teatre. Eglei Veronika įstrigo kaip labai keista moteriškė, apsivilkusi švarku. Gavusi iš jos, sėdėjusios šalia VIP ložėje, atviruką, kuriame buvo pavaizduotos rugiagėlės. „Aš ir galvoju, ar Veronika išsikvietė mane iš ten. Kitaip nebūna. Dabar žiūrime visą medžiagą, archyvus, tai man nejauku. Jos jaunos, o aš dar mačiau gyvą V. Šleivytę“, – juokavo aktorė.
Pasak viešnios, V. Šleivytė labai įdomi asmenybė. Jos fotonuotraukos – aukščiausio lygio meno kūriniai.
E. Gabrėnaitė – kelių dešimčių teatro, kino ir televizijos vaidmenų kūrėja. Taip pat ji ilgus metus dirbo ir pedagoginį darbą su studentais, dėstytojavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Aktorė – dviejų Auksinių scenos kryžių savininkė. Vieną jų pelnė už ponios Citel vaidmenį spektaklyje „Didvyrių aikštė“ (geriausia pagrindinio vaidmens aktorė). Antrą – spektaklyje „Pasaulio gerintojas“ (2009 m.).
2017 metais E. Gabrėnaitei skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už viso gyvenimo nuopelnus, sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą.