Rubrika

24 Aud­ro­nės Grans­kie­nės va­lan­dos – su žmo­nė­mis ir prie tan­ciaus, ir prie ro­žan­čiaus

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Mi­ros­la­vo sky­riaus ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Aud­ro­nė Grans­kie­nė sep­ty­nio­li­ka me­tų va­do­vau­ja ir Ku­me­čių kai­mo ben­druo­me­nei. Sun­ku bū­tų įsi­vaiz­duo­ti Ku­me­čių kraš­tą be šios veik­lios kul­tū­ri­nin­kės, dar sun­kiau bū­tų su­skai­čiuo­ti jos at­lik­tus dar­bus. Ko­kia tu­ri bū­ti kai­mo kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rės kū­ry­bos vir­tu­vės ap­lin­ka, kad jo­je gim­tų tiek daug idė­jų?

Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su A.GRANS­KIE­NE.

– Tai koks tas gy­ve­ni­mas Ku­me­čiuo­se šian­dien? Ar žmo­nės iš tie­sų bi­jo žmo­nių?

– Ku­me­čiuo­se, kaip ir vi­sur šiuo sun­kme­čiu, gy­ve­ni­mas yra ne­įpras­tas. Jau­čia­mės su­var­žy­ti – už­da­ry­ti, at­skir­ti nuo ar­ti­mų­jų, drau­gų, ko­le­gų... O žmo­nės šiais lai­kais ir taip su­sve­ti­mė­ję, ne to­kie kaip bu­vo mū­sų jau­nys­tė­je. Ži­nau, jog pra­ei­tis ne­grįž­ta, bet dirb­da­ma su žmo­nė­mis pa­ste­biu, kad nė­ra to­kių šil­tų su­si­ti­ki­mų, nė­ra to­kių spa­cie­rių su drau­gėm kai­mo ta­ke­liais kaip ma­no jau­nys­tė­je.

Ka­dan­gi gie­du baž­ny­čios cho­re, tai ma­tau, kaip po pa­mal­dų sku­ba vi­si prie sa­vo au­to­mo­bi­lių, ne taip kaip mūs jau­nys­tės lai­kais – pa­si­sė­dė­ji­mas šven­to­riu­je ant suo­liu­ko su drau­gais ar ant pie­vos pa­si­tie­sus di­vo­ną.

O da­bar pan­de­mi­ja žmo­nes įbau­gi­no dar la­biau, kad vie­ni ki­tų lan­ky­ti net ne­ga­li. Pa­jau­ti, koks ge­ras da­ly­kas yra te­le­fo­nas, tai nors to­kiu bū­du ga­li­me pa­ben­drau­ti.

– Pan­de­mi­ja su­trik­dė ir kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo tėk­mę. Ar Jū­sų pa­sau­lis smar­kiai su­si­trau­kė? Gy­ve­na­te kū­ry­ba ar... atos­to­gau­ja­te? Pro­jek­ti­niai rei­ka­lai tur­būt tvar­ko­mi ir ka­ran­ti­no me­tu?

– Tik­rai pan­de­mi­ja la­bai su­trik­dė mū­sų kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo tėk­mę. La­bai trūks­ta su­si­ė­ji­mų, ren­gi­nių, gra­žios ben­drys­tės. Tik džiau­giuo­si, kad ma­no sva­jo­nė iš­si­pil­dė ir prieš vie­nuo­li­ka me­tų su­bū­riau liau­diš­kos mu­zi­kos ka­pe­lą „Kai­my­nai“. Ka­pe­lą su­da­ro 16 įvai­raus am­žiaus mė­gė­jų dai­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų iš įvai­rių kai­mų ir Aly­taus mies­to. Pen­kio­lik­me­čiai jau­nuo­liai – būg­ni­nin­kas Do­man­tas Švi­pas ir trom­bo­ni­nin­kas Gus­tas Ni­ku­li­nas at­vyks­ta iš Aly­taus.

Ga­liu pa­si­džiaug­ti šiais jau­nuo­liais, kad jie ne­si­gė­di­ja, nes šiais lai­kais jau­nus ne­la­bai pri­sik­vie­si su pa­gy­ve­nu­siais žmo­nė­mis kar­tu mu­zi­kuo­ti. Džiau­giuo­si šio ko­lek­ty­vo žmo­nė­mis, tik­rai ne­nu­trau­kia­me tos šei­my­ni­nės gi­jos – ben­drau­ja­me nuo­to­li­niu bū­du, nes be ga­lo vie­ni ki­tų pa­si­ilgs­ta­me.

Ma­nęs kū­ry­bo­je pan­de­mi­ja tik­rai ne­su­stab­dė, da­bar yra lai­ko ap­mąs­ty­ti, pa­gal­vo­ti apie įvai­res­nes veik­las, ką ga­lė­tu­me, vos tik at­lais­vi­nus ka­ran­ti­ną, kaip iš strė­lės iš­šau­ti (juo­kau­ju).

Atos­to­gau­ti taip pat ne­tu­riu ka­da, nes dir­bu dar ir Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Mi­ros­la­vo sky­riu­je ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­re, bet kul­tū­ri­nę veik­lą vyk­dau Ku­me­čiuo­se. Šiuo me­tu dir­bu nuo­to­li­niu bū­du.

Kal­bant apie pro­jek­tus, tai šia­me rei­ka­le ir­gi ne­nu­lei­dau ran­kų. Vos pa­skel­bus Na­cio­na­li­nei mo­kė­ji­mo agen­tū­rai prie Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos pro­jek­tą na­cio­na­li­nei pa­ra­mai ben­druo­me­nėms, va­sa­rį pa­tei­kiau pro­jek­tą „Ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mas“. Juk esa­me nu­ma­tę lie­pos mė­ne­sį tęs­ti tra­di­ci­nę XVII kraš­tie­čių šven­tę „Kaip gy­ve­ni, kai­my­ne?“.

Kiek­vie­nais me­tais tei­kia­me pa­raiš­kas Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės skel­bia­miems pro­jek­tams.

– Kaž­kiek ren­gi­nių dėl pan­de­mi­jos ne­įvy­ko. Dėl ko­kio ne­įvy­ku­sio ren­gi­nio Jums la­biau­siai skau­da šir­dį?

– La­biau­siai skau­da šir­dį dėl pra­ei­tais me­tais ne­įvy­ku­sio tra­di­ci­nio tęs­ti­nio, jau še­šio­lik­to ru­dens ir ben­druo­me­nių drau­gys­tės „Pail­sė­kim su­si­ė­ję po dar­bų“ ren­gi­nio.

Gai­la, kad pan­de­mi­ja pa­sig­lem­žė šį nuo­sta­bų ren­gi­nį. Tai vi­sų lau­kia­ma šven­tė, ku­rio­je – ru­dens gė­ry­bių pa­ro­da, me­ni­nė pro­gra­ma ne tik mū­sų ra­jo­no, bet ir ki­tų re­gio­nų ben­druo­me­nių, pa­ger­bi­mas ūki­nin­kų, au­gi­nan­čių mums kas­die­ni­nę duo­ną, ir dar daug vis­ko.

– Kas Jums šian­dien, pan­de­mi­jos me­tu, yra pa­guo­da? Kas Jus pa­lai­ko?

– Di­džiau­sia pa­guo­da pan­de­mi­jos me­tu – tai yra ma­no vy­ras, ku­ris ša­lia kiek­vie­ną die­ną. Taip pat ma­no vai­kai ir anū­kai, nors la­bai skau­da šir­dį, kad ga­li­me pa­ben­drau­ti tik nuo­to­li­niu bū­du, nes ne­ga­li­me pa­gal šio ka­ran­ti­no tai­syk­les su­si­ei­ti iš ke­lių ūkių.

O kas pa­lai­ko? Tik­rai bū­tų liūd­na, jei­gu ne­jaus­čiau sa­vo ben­druo­me­nės žmo­nių pa­lai­ky­mo, ma­no šau­nio­sios ka­pe­los „Kai­my­nai“ mu­zi­kan­tų bei dai­ni­nin­kų ir, ži­no­ma, sa­vo šei­mos. Juk vie­na ne­pa­jėg­čiau trauk­ti ben­druo­me­nės ve­ži­mo 17 me­tų, jei­gu ne­tu­rė­čiau pa­gal­bi­nin­kų ir šei­mos pa­lai­ky­mo.

– Dau­gu­ma kai­mų tu­ri cen­trus. Ar Ku­me­čiuo­se yra vie­ta, ku­rią esa­te įpra­tę va­din­ti cen­tru? Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie žmo­nes ypač žie­mą vi­lio­jan­čios už­tvan­kos at­si­ra­di­mą. Ko­kių pla­nų tu­ri­te jos at­ei­čiai?

– Kul­tū­ros pras­me cen­trų Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė­je yra tik vie­nas – Kul­tū­ros cen­tras, ku­rį su­da­ro sky­riai. Šiaip kai­muo­se jau bu­vu­sių kul­tū­ros na­mų nė­ra. Ir Ku­me­čiuo­se to­kių nė­ra. Džiau­gia­mės, kad tu­ri­me vie­tą bu­vu­sio­je Ku­me­čių mo­kyk­lo­je, ku­rio­je ga­li­me nau­do­tis pa­tal­po­mis, nes ben­druo­me­nės na­mų pa­tal­pos yra ne­di­de­lės, tin­kan­čios tik ma­žam su­si­bū­ri­mui.

Vi­sa ben­druo­me­nė dė­kin­ga Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­rui ir ad­mi­nist­ra­ci­jai, kad mums su­tei­kia to­kias pa­slau­gas, nes ki­tu at­ve­ju kai­mas lik­tų mer­dė­ti. Da­bar po vie­nu sto­gu yra bib­lio­te­ka, Die­nos cen­tras, na, ir aš glau­džiuo­si kaip Kul­tū­ros cen­tro dar­buo­to­ja.

O dėl Ku­me­čių kriok­lio, tai tik­rai yra gra­ži vie­ta prie tven­ki­nio ir pri­va­čios pir­te­lės. Šio­je vie­to­je ben­druo­me­nė or­ga­ni­zuo­ja šven­tes.

Esa­me pa­da­rę suo­liu­kų, šio­kią to­kią sa­vo ran­kų dar­bo pa­vė­si­nę. Šiaip šis va­di­na­ma­sis Ku­me­čių kriok­lys pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai pa­mėg­tas lan­ky­to­jų. Sa­ky­čiau, gal dėl to, kad anks­čiau ne­bu­vo to­kios in­for­ma­ci­jos, o at­si­ra­dus tech­no­lo­gi­joms, ži­nia pa­pli­to.

La­bai di­de­lių kon­kre­čių pla­nų dėl kriok­lio ne­tu­ri­me, ka­dan­gi pats tven­ki­nys iš­nuo­mo­tas, yra sa­vi­nin­kas. Taip pat ne­ma­žai že­mės te­ri­to­ri­jos pri­klau­so Me­te­lių re­gio­ni­niam par­kui, da­lis vals­ty­bei ir da­lis pri­va­ti.

Tik mus la­bai ne­ri­mą ke­lia, kad vi­są gra­žų vaiz­dą ga­di­na pa­sta­tas „bai­suok­lis“ – bu­vęs ko­lū­kio lai­kų ma­lū­nas, ku­ris ke­lia grės­mę lan­ky­to­jams. Jis pat yra pri­va­ti­zuo­tas.

Ra­šė­me raš­tus sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tams, siun­tė­me fo­to­nuot­rau­kas, bet jiems ne­pa­vy­ko su­tar­ti su sa­vi­nin­kais. Vis dar tu­ri­me vil­tį, kad val­džia ras iš­ei­tį. Gal baus­ti sa­vi­nin­kus, ar tie­siog nu­sa­vin­ti tur­tą, ku­riuo šie ne­si­rū­pi­na? Ta­da tik­rai bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti nuo­sta­bią lan­ky­mo vie­tą Ku­me­čiuo­se.

– Po­nia Aud­ro­ne, esa­te ben­drau­jan­tis ir links­mas žmo­gus. Tu­ri­te la­bai daug bi­čiu­lių vi­so­je ša­ly­je. Ar su jų ko­lek­ty­vais pa­lai­ko­te ry­šius? Tur­būt la­bai iš­si­il­go­te gy­vo ben­dra­vi­mo ir su ger­bė­jais?

– Ačiū už kom­pli­men­tą, bet ne­si­gir­siu, kad tik­rai daug tu­riu bi­čiu­lių ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už jos ri­bų. Tik­rai nuo­sta­biai ben­drau­ja­me ir ben­dra­dar­biau­ja­me. Ma­no va­do­vau­ja­ma ka­pe­la „Kai­my­nai“ ir trio „Jau­nys­tės go­dos“ su me­ni­ne pro­gra­ma da­ly­va­vo ne tik sa­vo kraš­te, bet ir ki­tuo­se re­gio­nuo­se, taip pat ben­drau­ja­me su Sei­nų lie­tu­vių na­mų ben­druo­me­ne, vie­ni ki­tiems pa­de­da­me.

Esa­me kon­cer­ta­vę Že­mai­ti­jos, Aukš­tai­ti­jos, Su­val­ki­jos, Dzū­ki­jos re­gio­nų ren­gi­niuo­se, taip pat, kaip mi­nė­jau, Len­ki­jo­je, Sei­nų lie­tu­vių na­muo­se ir „Ži­bu­rio“ mo­kyk­lo­je.

Be ga­lo vi­si lau­kia­me ka­ran­ti­no at­lais­vi­ni­mo ir gra­žaus su­si­ė­ji­mo. O da­bar, ben­drau­da­ma su žmo­nė­mis nuo­to­li­niu bū­du, pa­juo­kau­ju, kad gal ne­mo­kė­siu ben­drau­ti, gal vie­ni ki­tų tuoj bi­jo­si­me? Bet pra­džiu­gi­na te­le­fo­ne iš­girs­tas ,,Pa­si­il­gom“!

– Vie­ni kai­mai ple­čia­si, ki­ti ma­žė­ja, yra ap­skri­tai iš­ny­ku­sių. Ko­kia pa­dė­tis Ku­me­čiuo­se?

– Su­tin­ku su Ju­mis, kad kai­mai jau ma­žė­ja, vyks­ta so­dy­bų tuš­tė­ji­mo me­tas. Jau­ni­mas iš­vyks­ta sve­tur dirb­ti ar mo­ky­tis, dau­gu­ma į už­sie­nį, o kai­me, jau ga­li­ma sa­ky­ti, kad be­veik tik pa­gy­ve­nę žmo­nės te­ju­da.

Pa­gal na­mų skai­čių Ku­me­čiai ga­na ne­ma­žas kai­mu­kas, bet kaip min­ty­se pa­skai­čiuo­ji, tai tro­bo­se dau­gu­ma po vie­ni­šą žmo­gų ir dau­giau­sia naš­lės mo­te­rys. O vy­ras naš­lys tik vie­nas kai­me.

– Me­na­te so­viet­me­tį, ko­kia tuo­met bu­vo kul­tū­ra? Ap­skri­tai, koks kul­tū­ros ke­lias Jus ve­dė iki šian­die­nos?

– Tik­rai me­nu so­viet­me­čio lai­kų kul­tū­rą: vyk­da­vo ge­gu­ži­nės, po­il­sio va­ka­rai, sau­sa­kim­šos sa­lės kon­cer­tų me­tu.

Ma­no po­lin­kis į kul­tū­rą pra­si­dė­jo nuo vai­kys­tės. Jau pra­di­nė­se kla­sė­se sa­ve su­sie­jau su me­no sa­vi­veik­la. Dai­na­vau, šo­kau, o bū­nant ket­vir­to­je kla­sė­je ma­ne mo­kyk­la re­ko­men­da­vo mo­ky­tis so­li­nio dai­na­vi­mo ir iš­siun­tė per­ei­ti ko­mi­si­ją Drus­ki­nin­kuo­se.

Nuo ma­žens tu­rė­jau klau­są, bal­są ir ta ko­mi­si­ja ma­ne įver­ti­no tei­gia­mai. Gal po mė­ne­sio ga­vau laiš­ką su kvie­ti­mu at­vyk­ti mo­ky­tis į Vil­nių, tik da­bar ne­pa­me­nu, kaip va­di­no­si tais lai­kais ta mo­kyk­la, nes pra­ėjo daug me­tų. Aš dar ne­la­bai ką ir su­pra­tau anais lai­kais, ta­čiau tė­vai ma­nęs ne­lei­do. Sa­ko, iš­va­žiuo­si to­kia ma­ža, vai­ke­li, taip to­li, o jei­gu ne­ra­mūs lai­kai ko­kie bū­tų, tai kur mes ta­ve ir ra­sim. Kaip šian­dien šiuos ma­mos žo­džius pa­me­nu.

O gal pa­bi­jo­jo, kad ne­la­bai tur­tin­gai ir gy­ve­no­me? Taip ir tę­siau sa­vo me­ni­nę veik­lą Lei­pa­lin­gio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kol bai­giau vie­nuo­li­ka kla­sių. Ma­no me­no veik­la pri­ge­so, kai iš­te­kė­jau ir gi­mė vai­kai.

Vai­kams pa­ū­gė­jus, vėl tę­siau sa­vo mėgs­ta­mą veik­lą. Kur gy­ve­nau, vi­sur da­ly­va­vau me­no sa­vi­veik­lo­je. 1985 me­tų gruo­dį at­vy­kau gy­ven­ti ir dirb­ti val­gyk­los ve­dė­ja į Ku­me­čius. Jau ki­tais me­tais ko­vo mė­ne­sį dai­na­vau Ku­me­čių kul­tū­ros na­mų mo­te­rų an­sam­bly­je, vė­liau du­e­te su Gin­tau­tu Lau­čiu.

Dar vė­liau, tik me­tų ne­pa­me­nu, Kul­tū­ros na­muo­se dir­bu­si Ire­na Nor­kū­nie­nė, ku­ri bu­vo bai­gu­si re­ži­sū­rą, su­kū­rė mė­gė­jų te­at­rą „Kau­ko aša­ra“. Su šiuo te­at­ru ant sce­nos pra­lei­dau 20 me­tų, bu­vau ap­do­va­no­ta už ge­riau­sią mo­ters vaid­me­nį.

Įsi­jun­giau ir į ki­tus kul­tū­ros na­mų me­no ko­lek­ty­vus.

2004 me­tais, ka­da su­si­kū­rė ben­druo­me­nė ir ma­ne iš­rin­ko pir­mi­nin­ke, grie­biau­si sa­vo po­mė­gio, ži­no­ma, mė­gė­jiš­ko, nes ne­su pro­fe­sio­na­lė. Rei­kė­jo ben­drau­ti su žmo­nė­mis, nors aš juos per tiek me­tų dau­giau ma­žiau pa­ži­no­jau, bet kai­me yra ir pa­sy­vių žmo­nių, ku­rie gy­ve­na tar­si nuo vi­sų at­si­sky­rę.

Sten­gie­si juos su­do­min­ti, įti­kin­ti, kad gy­ve­ni­me yra ne tik dar­bas, bet rei­kia ir po­il­sio, at­si­pa­lai­da­vi­mo, gra­žaus ben­dra­vi­mo su kai­mo žmo­nė­mis. Grie­biau­si kul­tū­ri­nės veik­los, vy­liau­si, kad tai pa­dės iš­ju­din­ti žmo­nes. Pa­si­ta­rus su ben­druo­me­nės ta­ry­ba, nu­ta­rė­me dar 2005-ųjų va­sa­rą suor­ga­ni­zuo­ti pir­mą kai­mo šven­tę.

Pra­si­dė­jo ne­mi­go nak­tys, juk pir­mą kar­tą rei­kė­jo pa­čiai kur­ti sce­na­ri­jų, ves­ti ren­gi­nį, ieš­ko­ti rė­mė­jų, kal­bin­ti žmo­nes, nes su­pra­tau, kad ne tie lai­kai, kai sa­lės bū­da­vo sau­sa­kim­šos nuo žiū­ro­vų, da­bar rei­kia mo­kė­ti kiek­vie­ną as­me­niš­kai pa­kvies­ti. Tai man bu­vo di­de­lis iš­šū­kis.

Pir­miau­sia su­bū­riau mo­te­rų an­sam­blį, ku­riam akor­de­o­nu akom­pa­na­vo Per­šė­ki­nin­kų kai­mo mu­zi­kan­tas Gin­tas Zub­rus.

An­sam­blį pa­va­di­no­me „Sau­lė­grąža“, juk mū­sų ben­druo­me­nės her­bas – sau­lė­grąžos žie­das. Pir­mas kar­tas, tai vi­sai ne­blo­gai pa­vy­ko. Ta­da jau ra­miai mie­go­ti ne­ga­lė­jau. No­rė­jo­si vers­tis per gal­vą, kad tik vis­kas ge­rai bū­tų. Ko tik ne­pri­gal­vo­jau. Pra­dė­jau kur­ti hu­mo­res­kas, ku­rios virs­da­vo vai­di­ni­mais.

Pri­si­me­nu, pir­mas pa­si­ro­dy­mas bu­vo pa­va­din­tas „Li­go­ni­nės pri­ima­ma­sis“, ja­me da­ly­va­vo kai­mo žmo­nės: Li­na Kan­dro­tie­nė, As­ta Pil­ve­lie­nė, Gin­tas Zub­rus, Bro­nius Mi­se­vi­čius ir aš pa­ti. Aplo­dis­mentai nu­ai­dė­jo.

Ta­da su­bū­riau hu­mo­ro gru­pę „Rykš­tė“. Gru­pė mi­ni­ma­li – aš ir Li­na Kan­dro­tie­nė. Sten­giau­si iš­lai­ky­ti ir se­no­vi­nes tra­di­ci­jas – įkū­riau et­no­gra­fi­nį an­sam­blį „Ra­das­ta“, ku­ria­me dai­na­vo gar­baus am­žiaus mo­te­rys. Jau ir ren­gi­nių pra­dė­jo­me dau­giau or­ga­ni­zuo­ti. Ta­da pa­sa­kiau sau, kad ne aš bū­siu, jei­gu kai­mo ka­pe­los ne­su­bur­siu.

Ir man pa­vy­ko: 2010 me­tų pa­va­sa­rį gi­mė iš­sva­jo­ta ka­pe­la, ku­rią pa­va­di­no­me „Kai­my­nai“. Pa­va­di­ni­mą ir­gi pri­tai­kė­me pa­gal tai, kad jo­je da­ly­va­vo iš Ku­me­čių, Per­šė­ki­nin­kų, Buc­kū­nų, Vieš­na­gių kai­mų ir Sim­no bei Aly­taus mies­tų dai­ni­nin­kai ir mu­zi­kan­tai.

La­bai džiau­giuo­si šiuo ko­lek­ty­vu, mes vi­si kaip vie­na šei­ma, kaip aš mėgs­tu sa­ky­ti – ir prie tan­ciaus, ir prie ro­žan­čiaus. Bet et­no­gra­fi­nio an­sam­blio mo­te­rims svei­ka­ta ne­la­bai lei­do to­liau da­ly­vau­ti re­pe­ti­ci­jo­se, tai jų vie­to­je gi­mė trio „Jau­nys­tės go­dos“.

Tai va, toks ma­no dar­bas me­no kul­tū­ro­je, ku­ris dar vyks­ta iki šių die­nų ir lau­kiu ne­su­lau­kiu, ka­da mes vėl vi­si ga­lė­si­me su­si­ei­ti, ap­si­ka­bin­ti ir tęs­ti sa­vo veik­lą. Lai­ko da­bar tu­riu, vel­tui jo ne­švais­tau ir to­liau ruo­šiu re­per­tu­a­rą sa­vo ko­lek­ty­vams, juk lie­pos mė­ne­sį, kaip mi­nė­jau, nu­ma­ty­ta tra­di­ci­nė XVII kraš­tie­čių šven­tė „Kaip gy­ve­ni, kai­my­ne?“

– Ne­pri­ekaiš­tin­gai rū­pi­na­tės ir sa­vo so­dy­bos ap­lin­ka. Kuo šie­met ža­da­te nu­ste­bin­ti ku­me­tiš­kius šia­me veik­los ba­re?

– Tik­rai la­bai mėgs­tu tu­pi­nė­ti apie sa­vo so­dy­bą, puo­se­lė­ti gro­žį. Ne­su­val­do­ma ma­no mei­lė gė­lėms. Joms rei­kia daug dė­me­sio, kas mėgs­ta gė­les, ma­ne su­pran­ta.

Vis kal­bu sa­vo šei­mai, kad jau ki­tais me­tais tai tiek ne­so­din­siu, bet at­ei­na ki­tų me­tų pa­va­sa­ris ir ne­ga­liu su­sto­ti. Vis kaž­ko­kios nau­jos idė­jos gims­ta, kaž­kuo nau­ju no­ri­si pa­į­vai­rin­ti per­nykš­tį vaiz­dą. Aiš­ku, daug kas ten­ka vy­ro pe­čiams.

Ga­liu pa­juo­kau­ti, kad aš tik brė­ži­nu­ką, o vy­rui lie­ka at­lik­ti dar­bu­ką. Va­sa­rą aš sa­vo gė­lė­mis puo­šiu so­dy­bą, o žie­mą vy­ras sa­vo ran­kų dar­bu – įvai­riais vė­jo suk­tu­kais, eg­lu­tėm, kad ir žie­mą bū­tų ga­li­ma kaž­kuo pa­si­džiaug­ti.

Ku­me­tiš­kių tik­rai ne­no­riu nie­kuo iš­skir­ti­niau nu­ste­bin­ti, ka­dan­gi mū­sų Ku­me­čių kai­mas yra pa­vyz­din­gas, so­dy­bos vi­sų iš­puo­se­lė­tos. Džiu­gu, kad į kai­mą at­vyks­ta nau­ji gy­ven­to­jai ir at­gai­vi­na jau se­niai ne­gy­ve­na­mas so­dy­bas. To­dėl vi­siems lin­kiu svei­ka­tos ir ne­nu­leis­ti ran­kų sa­vo so­dy­bos puo­se­lė­ji­mui.

– Dar pa­kal­bė­ki­me apie tai, ką Jums reiš­kia dirb­ti sa­vo na­mų ap­lin­ko­je, gė­ly­nuo­se, lys­vė­se.

– Tai ma­no sie­los at­gai­va, ka­da ga­li kiek­vie­ną žie­de­lį ar au­ga­lė­lį sa­vo ran­ko­mis pa­čiu­pi­nė­ti ir pa­bėg­ti nuo vi­sų ki­tų dar­bų. Ki­tą kar­tą bū­na ir taip, kad per tą bė­gi­mą – sku­bė­ji­mą ne­su­spė­ji ir lai­ku pa­lais­ty­ti. Ko ge­ro, kiek­vie­nam sa­vo so­dy­bos kam­pe­liai – at­gai­va.

– Pa­svars­ty­ki­me ir apie tai: pa­ro­je yra 24 va­lan­dos, bet ma­tant Jū­sų at­lik­tus dar­bus, gir­dint pla­nus ir no­rus, kir­ba min­tis, kad Jū­sų pa­ro­je va­lan­dų tur­būt daug dau­giau. Kaip vis­ką su­spė­ja­te at­lik­ti?

– Jei­gu tas dar­bas – prie šir­dies ir no­ri pa­siek­ti sa­vo tiks­lą, tik­rai gal ir tų 24 va­lan­dų pri­rei­kia. Jei­gu ką už­si­brė­žiu, tai jau ta­da tik­rai bū­na be­mie­gės nak­tys, o ypač or­ga­ni­zuo­jant ren­gi­nį ar vyks­tant su ko­lek­ty­vais kon­cer­tuo­ti kaž­kur sve­tur.

Juk rei­kia kiek­vie­ną da­le­lę ap­gal­vo­ti. Pa­si­i­mi už­ra­šų kny­gą ir ta­da ra­šai, brau­kai, ra­šai, brau­kai. Kaž­ką nak­tį pri­si­mi­nus, šo­ku iš lo­vos ir už­si­ra­šau, nes ga­liu ry­te ne­pri­si­min­ti.

Su ma­no cha­rak­te­riu taip jau nu­tin­ka, kad ir įtam­pą imu jaus­ti. Esu gal kaž­kiek smul­kme­niš­ka. Man la­bai svar­bu ma­no ko­lek­ty­vų da­ly­vių iš­vaiz­da, tai tie­siog pa­sa­kau, kas kaip tu­ri bū­ti ap­si­ren­gęs. Gal jiems ir ne­pa­tin­ka, bet man ne­pri­eš­ta­rau­ja ir vi­sa­da lie­ka pa­ten­kin­ti. Taip tos ma­no 24 va­lan­dos ir su­ka­si gal­vo­je įvai­riais rei­ka­lais.

Klau­sia­te, kaip vis­ką su­spė­ju at­lik­ti? De­ja, ne vis­ką, nes dau­giau­sia nu­ken­čia na­mai ir šei­ma per ma­no lė­ki­mą ir rū­pes­tį ki­tais rei­ka­lais.

Ga­lė­tu­me kal­bė­tis ir kal­bė­tis, bet tik­rai vis­ko ne­įma­no­ma iš­pa­sa­ko­ti, nes tik­rai per ma­no am­že­lį tų nu­veik­tų dar­bų yra be ga­lo daug.