Pasklidus žiniai, kad vykdant prie Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veikiančios Inovacijų agentūros pertvarką bus atleista 16 proc. jos darbuotojų, viešosios erdvės dėmesys nukrypo ir į kitas ministerijas bei prie jų veikiančias viešąsias įstaigas. Ar nereikėtų imtis ir jų reorganizacijos įvertinus veiklos efektyvumą ir išaugusį poreikį taupyti valstybės biudžeto lėšas?
Remigijus Žemaitaitis, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, „Nemuno aušros“ frakcijos seniūnas
Optimizavimo problema jau seniai pribrendusi, tą parodė šiuolaikinės technologijos, ypač dirbtinio intelekto, kuris jau yra smarkiai pažengęs į priekį, naudojimas. Akivaizdu, kad jis gali pakeisti didžiąją dalį šiandien dirbančių žmonių. Lieka tik kontrolės klausimas. Tačiau problema ta, kad politikai, norėdami išlaikyti savo lesyklėles, išsaugoti užsitvertus politinės įtakos laukus, tyčia kuria naujas, visiškai nereikšmingas biurokratines funkcijas, nustatinėja perteklinio reguliavimo reikalavimus, nes siekia išlaikyti jiems rūpimus etatus. Kartais net nesuvokiant ir negalint paaiškinti, kam reikalingos vieno ar kito valdininko pareiginės funkcijos, kurias neretai dubliuoja dar kelios kitos valstybės institucijos.
Yra dar ir kita bėda: Lietuva jau tapo problemine šalimi dėl kuriamų vis naujų ir griežtinamų kontrolės mechanizmų. Kitaip tariant, kuriami vis nauji už kažką baudžiančių valdininkų etatai. Nauji etatai kontroliuojantiems, nauji etatai tikrinantiems, nauji etatai baudžiantiems, nauji etatai atiminėjantiems. Ne patariantiems, padedantiems, konsultuojantiems visuomenės narius, priešingai – turintiems kuo greičiau juos pridusinti. Štai pavyzdys – statybos leidimas. Kad jį gautum, turi pusę metų ar net metus vargti. Bet kai tau reikia priduoti statinį, tai jie neskuba pasirašyti. Dar bent pusę metų jų lauki. O jeigu kažką pažeidei, tai tau baudų tuojau prirašo.
Jei politikams trūksta noro ar valios peržiūrėti valdininkų armijos veiklos prasmingumą ir būtinumą, gal už juos tai padarys krizė, kuri priverstų smarkiai apkarpyti valdymo išlaidas subliuškus valstybės biudžetui? Sunku pasakyti. Matote, jei atleisi vieną ar kitą valdininką, trumpuoju laikotarpiu, tarkime, 2027–2028 metais, pinigų sutaupysi. Vien naikinti etatus per maža: vis tiek liks administravimo, priežiūros, kontrolės problemos. Jeigu nepakeisi administravimo esmės, kad žmogui, verslui būtų padedama, patariama, tai toks sutaupymas bus trumpalaikis. Štai „Ignitis grupė“ ir ESO sutaupė atleidusi daug darbuotojų, gyrėsi, kad viską optimizavo, reagavimo centrus perkėlė į regionus, sumažino kaštus ir taip toliau. Tik ūžt – atėjo audra, išvirto medžiai, nutraukiojo laidus. Šakės: elektros nėra, nuostoliai milžiniški, reikia atstatinėti tinklą, neužtenka brigadų. Klausimas: ar tų darbuotojų atleidimas davė kokį nors ekonominį efektą, jei po audros reikės išmokėti tokias kompensacijas? Prieš darant sprendimą reikia pagalvoti, kokių pasekmių jis gali sukelti ateityje.
Artūras Zuokas, Seimo Audito komiteto pirmininkas, Antikorupcijos komisijos narys, Mišrios Seimo narių grupės narys
Aš tuo net neabejoju: valstybės tarnyboje, savivaldybėse, visame viešajame sektoriuje yra tikrai daug rezervų mažinti biurokratiją, dėl kurios šiandien kenčia visi, pradedant gyventojais, baigiant verslu. Taip pat ir taupyti viešąsias lėšas, nukreipiant dalį valdymo sferoje dirbančių specialistų, turinčių ir tinkamą išsilavinimą, ir tinkamus gebėjimus, į realią darbo rinką. Ir reikia pripažinti, kad dažnai valstybinės struktūros laikui bėgant dėl politinių sprendimų ir politinės įtakos subiurokratėja. Todėl retsykiais sukrėsti valstybės tarnybą, pasižiūrėti, kas yra kas ir ką realiai tie žmonės dirba, manau, yra būtina. Pavyzdžiui, plačiai nuskambėjusi Raudondvario dvaro istorija aiškiai parodė, kad per ilgą laiką susiformuoja artimas santykis tarp politikų, su jais susijusių asmenų ir viešųjų įstaigų administratorių.
Seimo Antikorupcijos komisijoje svarstėme, kad šiandien nesudėtinga pasidaryti elementarią švieslentę – be vardų ir pavardžių, kuri parodytų, kiek kurioje valstybės institucijoje, įstaigoje ar įmonėje, kurios savininkas valstybė arba savivaldybė, dirba vienos ar kitos politinės partijos narių. Tiesiog gryna statistika. Ir pasižiūrėti, kiek iš jų yra susiję šeimyniniais ar giminystės ryšiais. Tokie duomenys jau yra, juos tik reikia sudėti paėmus iš dviejų registrų. Teisingumo ministerija valdo Politinių organizacijų registrą, o Vidaus reikalų ministerija – Valstybės tarnautojų registrą.
Noriu pabrėžti, kad niekas nedraudžia būti partijos nariu ir būti geru valstybės tarnautoju ar valstybės institucijos darbuotoju. Lygiai taip pat įstatymas nedraudžia, kad būtų ir giminystės ryšiai. Svarbu, kad nebūtų protekcionizmo, ir kad tie žmonės dirbtų realų darbą, efektyviai vykdytų jiems skirtas pareigas. Vien tokios švieslentės sukūrimas parodytų vienos ar kitos valstybės institucijos ar biudžetinės organizacijos politinį spektrą. Pamatytume, kaip ir kur dominuoja vienos ar kitos politinės partijos nariai. Ir tada galbūt atsiras kritiškesnis vienos ar kitos institucijos vertinimas. Man bendraujant su Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovais buvo paminėti net keli pavyzdžiai – negaliu jų įvardyti – kai tam tikrose savivaldybėse visi vadovaujantys postai yra užimti vienos politinės organizacijos narių. Dėl to iškart kyla korupcijos rizika, nes nebėra sprendimų priėmimo subordinacijos. Todėl tokią savivaldybę ar valstybės įstaigą reikia papildomai prižiūrėti.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
