Nepaisant skambių iniciatyvų gaivinti Lietuvos regionus, juose ir toliau mažėja mokyklų, gydymo įstaigų, vis sunkiau prieinamos transporto, pašto, bankininkystės ir kitos paslaugos. Ar juos išgelbės Regionų ministerija, kurią steigti siūlo prezidentas Gitanas Nausėda? Gal politikai savo pačių atsakomybę nori permesti keliems šimtams naujų biurokratų?
Kęstutis Mažeika, Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys
Mano nuomone, iniciatyvoje dėl Regionų ministerijos steigimo būtų galima įžvelgti naudos, nes kai kurios regionų plėtrai svarbios funkcijos tarsi yra „uždengtos“, dienos šviesos neišvysta kai kurie siūlomi problemų sprendimo būdai. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti kelių klausimą. Keliai visiems svarbūs, bet matome, kad Susisiekimo ministerija turi 3–4 pagrindinius projektus, tarp jų – kelią Molėtai–Vilnius, magistralės „Via Baltica“ atkarpą Kaunas–Marijampolė–Suvalkai, stambų transporto mazgą ties Kaunu. O kur žvyrkeliai, kur buvę asfaltuoti, bet dabar duobėti krašto ir rajoniniai keliai? Matome, kad yra tam tikra takoskyra. Galbūt padės steigiamas Infrastruktūros ar Kelių fondas, bet vėlgi nesunkiai įžvelgiamas tam tikras skirtumas.
Kitas dalykas – statybų regionuose reikalai. Žmonės gyvena ne tik Vilniuje ar Kaune, verslai kuriasi ir veikia ne tik miestuose. Nors garsiai kalbame apie „Teltoniką“, kuri susidūrė su neįveikiamomis biurokratinėmis kliūtimis statydama savo technologijų parką, turėtume pamatyti, kas šia prasme darosi ir regionuose. Kad pastatytum karvių fermą, reikia nueiti tokius pat biurokratinius kryžiaus kelius, kaip ir „Teltonikai“, skirtumas tik tas, kad fermos atveju tą padaryti žymiai sunkiau. Bet apie tai kažkodėl nekalbama, prioritetinių gairių niekas Vyriausybės lygmenyje dėl to nesmaigsto.
Siūlymas dėl Regionų ministerijos steigimo, manau, kilo suvokiant, kad regionai dabar yra dėmesio paraštėse, vien dėl to, kad žmonių koncentracija ten yra mažesnė, o investicijų į infrastruktūrą poreikis daug didesnis. Suprantame, kad valstybės biudžetas nėra guminis, todėl lengviau orientuotis į miestus, kur investicijų poveikis didesnis. Gal ten bus daugiau sukurta darbo vietų, nors BVP požiūriu tas augimas ne visada būna didesnis. Taigi, manau, Regionų ministerijos poreikis ir tikslingumas turėtų būti diskusijų klausimas. Kaip sakiau, tam tikrą naudą matyčiau, nes savivaldybės, ypač Lietuvos pakraščiuose, tikrai jaučia investicijų ir dėmesio trūkumą, o tokia ministerija galėtų tuo pasirūpinti. Žinoma, viskas priklausytų nuo to, kas būtų ministras, kokia būtų komanda, kiek būtų motyvuoti ministerijos biurokratai. Tai jau kita medalio pusė.
Kazys Starkevičius, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys
Mano manymu, reikia galvoti apie perdėtų biurokratinių reikalavimų mažinimą. Toks turėtų būti mūsų pagrindinis tikslas. Jį dabar deklaruoja ir naujoji Europos Komisija. Dar vienos ministerijos įsteigimas reikštų, kad atsirastų nauja aukščiausio lygio politikų grandis, kad vyktų kelių ministerijų funkcijų perskirstymas, bet nemanau, kad tai duotų norimą efektą. Labai abejočiau dėl naujos Regionų ministerijos steigimo. Galbūt su tokia iniciatyva reikėtų sieti praėjusiais metais vykusių prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų kampanijas. Visi kandidatai tvirtino, kad reikia stiprinti regioninę politiką. Į klausimus, kaip ji turėtų būti stiprinama, paprastai buvo pateikiamas atsakymas, kad reikia kurti Regionų ministeriją. Tarsi vien ministerijos atsiradimas ims ir išspręs regionų raidos problemas.
Tačiau mūsų regionams pirmiausia reikia juos slegiančios biurokratinės naštos mažinimo. Esu tvirtai įsitikinęs, kad naujoji ministerija tokios naštos tikrai nesumažins. Reikalingos atskiros programos ir valstybės lėšos, kad regionai galėtų vystytis, kad juose būtų sukurta – ar bent jau išlaikyta – reikiama socialinė infrastruktūra, kad žmonės galėtų juose gauti reikiamas švietimo, medicinos ir kitas paslaugas. Kad šia prasme turėtų tokias pačias sąlygas, kaip ir miestų gyventojai, o gal net geresnes. Matome, kad vos tik kur nors viename ar kitame regione pajuda investiciniai projektai, sukuriamos naujos darbo vietos, iškart išauga vaikų darželių, mokyklų poreikis. Į tai reikia nukreipti lėšas, kad socialinė atskirtis tarp miesto ir kaimo sumažėtų. Jei regionus pasieks investicijos, tai ir žmonės tenai atvažiuos.
Problema ne tai, kad nėra Regionų ministerijos, kuri galėtų priiminėti reikiamus sprendimus. Problema, kad regionuose nėra tinkamos infrastruktūros. Susitelkime į tuos investicinius projektus, padarykime taip, kad jei investicija regione viršija 20 mln. eurų, tai valstybė investuotojui, tarkime, iš 25 mln. eurų sugrąžina 5 mln. eurų infrastruktūrai vystyti. Savivaldybė už juos gali pastatyti darželį ar mokyklą. Štai tokia kryptimi reikia dirbti. O steigti Regionų ministeriją, kad prezidentas, Seimo pirmininkas ar premjeras turėtų į ką pirštu besti ir pasakyti – štai yra ministerija, ji ir turi pasirūpinti, didelės prasmės nematau.
Kalbėjosi Arvydas Praninskas
