Pirmiausia reikia aiškiai įvardinti, kad tai yra prezidento pozicija naujoje Vyriausybėje, tai prezidento ministras, kartu ir prezidento atsakomybė už Lietuvos užsienio politiką. Tam tikra prasme tai suprantama dėl konstitucinės sąrangos. Tad šiuo atveju naujasis premjeras užsienio politiką labai aiškiai atidavė į prezidento rankas. Tikiuosi, kad taip pat aiškiai perduos ir atsakomybę. O tai, manyčiau, priklausys nuo Ministro Pirmininko pozicijos, nes šia prasme Lietuvoje yra problema: tai jau nebe pirma Vyriausybė, kurioje atsiranda ministrai, neaišku kieno įgalioti. Tai yra: jie rinkimuose nedalyvauja, jie nėra susiję su politine sistema, neatstovauja valdžioje esančiai partijai. Dažniausiai jie tampa Vyriausybės nariais dėl prezidento įtakos ir, galima sakyti, tam tikro jo kompetencijos viršijimo, arba ateina iš interesų grupių. Jeigu aš būčiau Ministras Pirmininkas, labai aiškiai įvardinčiau, kieno tai atsakomybė, kad paskui nereikėtų pačiam prisiimti atsakomybės už tai, ko negali paveikti. Kita vertus, natūralu, kad Ministrui Pirmininkui užsienio politika galbūt nėra artima pagal gyvenimo patirtį, todėl jis sutiko su prezidento pasirinkimu dėl tolimesnių santykių.

Ką išduoda toks paskirtojo premjero blaškymasis – juk anksčiau jis viešai kalbėjo esąs nepatenkintas kai kuriais ministro K.Budrio užsienio politikos aspektais, ypač Lietuvos santykiais su Kinija? Na, politika remiasi kompromisais. Be to, manau, kad ponas Budrys nėra žmogus, negirdintis kritikos. Tikėtina, kad po tokios kritikos jam suformuluota politinė linija bus aiškesnė, ir, matyt, naujasis premjeras iš jo tikisi užsienio politikos pokyčių. Beje, ir pats prezidentas yra ne kartą išsakęs švelnią kritiką K.Budrio atžvilgiu, aiškiai suformulavęs užsienio politikos tikslus. Tačiau problema, mano vertinimu, yra ta, kad šiandien Lietuva apskritai neturi ilgalaikės užsienio politikos strategijos. Nesvarbu, kas būtų užsienio reikalų ministras – jeigu nėra ilgalaikės politikos strategijos, kuri būtų tęsiama nepaisant politinių pasikeitimų, tai ir toliau ji bus tokia: kaip kas išmano, taip ir daro. Todėl pasigendu aktyvaus prezidento vaidmens formuojant užsienio politiką, nes tai jam priklauso pagal konstitucinius įgaliojimus.

Man labai sunku pasakyti, nesu socialdemokratų atstovas ir nežinau visų motyvų, juo labiau kad užsienio politika yra toks, sakykime, jungtinis produktas – ne tik Vyriausybės, bet ir prezidentūros, ir Seimo Užsienio reikalų komiteto. Nežinau visų tų pokalbių, kas ten vyko premjerui kalbantis su ministru. Mums labiausiai rūpėjo gauti patvirtinimą, kad į Vyriausybės programą būtų įtraukti dalykai, dėl kurių mes susitarėme koalicinėje sutartyje. Turiu mintyje diplomatinių santykių su Kinija atstatymą ir panašiai. Matyt, premjeras ir ministras susitarė, bent jau taip tikiuosi. Ir jeigu ministras darys tai, kas numatyta koalicinėje sutartyje, tai čia premjero pasirinkimas, ką jis mato savo komandoje, su kuo nori dirbti.

Ministras K.Budrys buvo kritikuojamas, kad dirba jau dvejus metus, bet taip ir nevykdė socialdemokratų įsipareigotų pakeitimų užsienio politikoje – kokia prasmė ir toliau to iš jo tikėtis? Nenoriu komentuoti Gintauto Palucko Vyriausybės programos, nes tada nebuvome koalicijoje, bet viskas pasikeitė atėjus Ingos Ruginienės Vyriausybei. Jos programoje tokie dalykai buvo įrašyti, ir reikia sutikti, kad užsienio reikalų ministras K.Budrys per tuos aštuonis mėnesius šiuo požiūriu nieko nepadarė. Aš esu ir viešai komentavęs, kad reikia kelti klausimą, dėl ko nepadarė. Ar tai kažkokia asmeninė jo nuostata, dėl kurios jis nenori to daryti? Tokiu atveju iškiltų klausimas dėl jo kaip naujojo ministro. O gal buvo kokių nors objektyvių priežasčių, dėl ko klausimas dėl diplomatinių santykių su Kinija atstatymo nepajudėjo iš vietos? Tą reikėtų žinoti, nes gyvenime juk visko būna. Gali taip atsitikti, kad kažkas kažkur užstrigo. Bet jau visi žinome, ir viešojoje erdvėje tai buvo plačiai aptarinėjama, kad K.Budrio buvo labai tiesiai paklausta: bus ar nebus padaryta? Ir, kaip suprantu, premjeras tokį jo patvirtinimą gavo. O jeigu ir toliau matys, kad nedaroma, tai premjeras juk gali bet kurią dieną priimti sprendimą dėl užsienio reikalų ministro. Čia juk nieko daugiau nereikia. Tik Vyriausybę formuojant reikia sudėtingų procedūrų, o atleisti ministrus premjeras juk gali bet kada, jeigu matys, kad jie nedirba to darbo, kuris jiems pavestas padaryti.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas