Jei kas nors XVIII–XIX a. Virbaliui (Vilkaviškio r.) būtų išpranašavęs, kad po keleto šimtmečių iš šio miesto liks tik nedidelis miestelis, vargu ar būtų buvę tuo patikėjusiųjų. Tačiau praeitis Virbaliui buvo negailestinga.

Senų pastatų liko nedaug

Kažkada Virbalyje gyveno apie 5 tūkst. gyventojų, o šiandien jis yra labai „susitraukęs“. Čia dabar gyvena tik kiek daugiau nei tūkstantis gyventojų. Tačiau vietos gyventojai dėl to nė kiek nekompleksuoja ir apie savo krašto praeitį pasakoja visiems, kurie tik sutinka paklausyti. O pasakoti ir parodyti yra ką.

Keturis dešimtmečius Virbalio bibliotekai paaukojusi Danutė Stankūnienė apie šio miestelio praeitį galėtų pasakoti ir pasakoti, nes jai dažnai tenka palydėti po Virbalį panorusius pasižvalgyti svečius.

Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Virbalis paminėtas 1536 m. Tada miesteliui suteikta privilegija rengti turgų ir kurti karčemas. 1593 m. Virbalis gavo Magdeburgo miesto teises. Su jomis prasidėjo ir Virbalio, tuo metu vadinto Nowa Wola, aukso amžius. Mieste daugėjo amatininkų, 1643 m. pastatytas Dominikonų vienuolynas su baroko stiliaus bažnyčia, įsteigta mokykla.

Virbalis ypač plėtėsi XIX a. pirmojoje pusėje iki tol, kol pro jį buvo nutiestas geležinkelis Kaunas–Kybartai. Po to miestas po truputį lėtai pradėjo nykti. Beveik nenukentėjęs per Pirmąjį pasaulinį karą, Virbalis tarpukariu tarsi atsigavo. Jame veikė katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, dvi sinagogos, baptistų maldykla, buvo turgus.

Antrojo pasaulinio karo metais Virbalis buvo beveik visas sugriautas: mūšiai ties juo truko apie porą mėnesių. Per tą laiką buvo sunaikinta beveik 80 proc. miesto pastatų. Traukdamiesi vokiečiai susprogdino jau nukentėjusią nuo apšaudymo katalikų bažnyčią. Po karo miestelis atsikūrė, bet nesusigrąžino prieškarinio vaizdo.

Dabar iš senųjų pastatų nedaug kas likę: evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1879 m., Dominikonų vienuolyno statiniai, iškilę apie 1642 m. „Požemiai po vienuolynu yra įdomūs. Pastato, kurio sienos yra metro storio, pirmame aukšte išlikę autentiški gražūs skliautai“, – pasakojo D.Stankūnienė ir pridūrė, kad išlikę ir nemažai XX a. pradžios raudonų plytų mūro namų, pastatytų iš vietinėje plytinėje degtų plytų. Jie žavi architektūra.

Nelinksma nūdiena

Šiuo metu Virbalis negali pasidžiaugti pramonės įmonėmis, nėra aplinkui nė vienos žemės ūkio bendrovės. Miestelio pakraštyje veikia įmonės „Elektra“ gamybos cechas, paslaugas gyventojams teikia vietos prekybinininkai, kirpykla, batsiuviai, siuvyklėlė, pieną iš aplinkinių ūkių superka Virbalio pieninėje įsikūręs žemės ūkio kooperatyvas „Normas“.

„Galimybių įsidarbinti miestelyje vis mažiau, todėl dalis virbaliečių dirba kitur – Kybartų pataisos namuose, pasienio tarnyboje, muitinėje“, – minėjo Virbalio seniūnas Zitas Lasevičius.

Tiek patį Virbalį, tiek šią seniūniją kamuoja apie 16 proc. nedarbas. Jis didesnis nei kitose Vilkaviškio rajono seniūnijose. Virbalio seniūnas sakė, kad virbaliečiai laukia įvairių projektų lėšų, skirtų visuomenės poreikiams tenkinti. Planuojama sutvarkyti bei atnaujinti miestelio viešąsias erdves – parką, centrinę aikštę, tvenkinio užtvankos pakrantę. Virbaliečiai nori rekonstruoti ir senąjį skvero gręžinį, kurį vadina „pliumpa“.

Z.Lasevičius neslėpė, kad miestelyje naujų statybų beveik nevyksta – per dešimtmetį suręstas tik vienas naujas gyvenamasis namas. Kur kas dažniau namai rekonstruojami. Tačiau žmonės neskuba atnaujinti gyvenamųjų namų fasadų, ypač greta miestelį kertančio magistralinio kelio Marijampolė–Kaliningradas: mat tinkas ant sienų ilgai nesilaiko. Vieni aiškina, kad taip yra dėl druskos ir smėlio mišinio, taškomo ant sienų žiemą, kiti – kad dėl sunkiasvorių mašinų keliamos vibracijos. Tačiau šis kelias Virbaliui atnešė ir gerų permainų – rekonstruota pagrindinė Vilniaus gatvė, abiejose pusėse įrengti šaligatviai.

Atgaivino senuosius amatus

Bendruomenės „Virbalio vartai“ įkurtame senųjų amatų centre per maždaug dvejus veiklos metus jau svečiavosi tūkstančiai lankytojų iš Lietuvos bei užsienio. „Aš ir pats nebuvau matęs, kaip virves veja“, – teigė seniūnas. Šiame centre mokoma nusivyti ne tik virves, bet ir pasidaryti suvenyrines draugystės apyrankes. Senovinės staklės, kurias bendruomenei dovanojo ilgametė vietos audėja Angelė Markauskienė, nėra tik eksponatas: jos naudojamos ir kiekvieno edukacinio užsiėmimo metu. Audimui panaudojami ne tik nauji verpalai, bet ir seni skudurai.

Vieni įsimintiniausių centre – naminės duonos kepimo užsiėmimai. Pasak bendruomenės narės Onutės Milišauskienės, šią edukacinę programą vykdyti jai padeda Gediminas Žebertavičius ir prie duonos triūsiančios auksarankės kepėjos. Jos sugalvojo ir duonos puošybos elementus: javų varpą, saulutę, širdelę, kryželį tam, kad kepalėliai būtų mieli. Iš krosnies traukiama ne tik duona, bet ir kugelis, vėdarai.

Bendruomenės „Virbalio vartai“ pirmininkas Stanislovas Lopeta pasakojo, kad patalpas įsirengė savo jėgomis, sumeistravo stalus bei suolus, sumūrijo krosnį. „Svarbiausia, kad krosnis atlaikytų aukštą temperatūrą ir būtų viduje gerai išmūryta arka, kitaip įgrius. Jau antri metai baigiasi, o mūsų sulipdyta krosnis nesutrupėjo, nesutrūko, neišgriuvo“, – džiaugėsi jis.