Socialiai pažeidžiami žmonės, kuriuos labiau įprasta vadinti benamiais, vargetomis, valkatomis ar „bomžais“, yra daužomi ne tik likimo smūgių. Skaudžiais kirčiais tokius gyvenimo užribio žmones dažnai lamdo ir „ženklina“ jiems nepakantūs piliečiai – užkalbinti praeiviai, sugėrovai ar net ir paaugliai, kuriems pakelti ranką prieš apsiginti nepajėgiantį benamį – ne tik „didvyriškumo“ įrodymas, bet ir linksma pramoga sau ir bendrams.

„Akistata“ neseniai skelbė apie tris jaunus prieniškius, kuriuos Kauno apygardos teismas (KAT) pasiuntė kalėti už benamio Jurijaus P. (54 m.) nužudymą Prienuose, apleistame buvusios mokyklos pastate. Vyriausias iš nuteistųjų trijulės – Edgaras Burzdikas (28 m.) – nuteistas kalėti 9 metus, Mindaugas Stulgys (18 m.) – 7 metus, o nepilnametis Lukas Š. (16 m.) – 8 metus.

Trijulė žiaurų nusikaltimą įvykdė pernai rugpjūtį. Benamis jų smurto auka tapo tik todėl, kad tuo metu susikirto visų jų keliai – trijulė ieškojo vietos, kur ramiai išgerti alkoholio. Vienoje minėto apleistos mokyklos pastato patalpoje kurį laiką buvo įsikūrę keli benamiai. Jie ten bendraudavo, girtaudavo, miegodavo. Taigi benamį nužudė į tą patį pastatą užsukę jų „svečiai“.

Joks rimtas konfliktas tarp atsitiktinai po tuo pačiu stogu susitikusių kompanijų net nebuvo kilęs: tai ištartas žodis jaunesniajai kompanijai nepatikęs, tai žvilgsnis, tad ir buvo paleisti į darbą kumščiai. Tuo metu ten buvo 3 benamiai, bet 2 iš jų, gavę smūgių, pabėgo, o užkluptas ant čiužinio gulintis Jurijus P., prieš tai dar bandęs apginti „svečių“ mušamą benamę, atsiėmė daugiausia.

Išeidami smurtautojai sumuštą žmogų dar žiauriai sužalojo metaliniu strypu ir paliko. Nelaimėlis mirė.

Šio nusikaltimo tyrėjai „Akistatai‘ teigė įsitikinę, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių gyvena tarsi pasiklydę gyvenimo vertybių skalėje, ir ne vienam tokių žmogaus gyvybė – jokia vertybė, o patyčios iš kito žmogaus – madinga būtinybė, smurtas prieš kitą žmogų – tik savo pranašumo ir fizinės galios akcentavimas.

Nužudo net ir savieji

Įrodyti savo pranašumą pasirinkus „taikiniu“ benamius, kurie ir šiaip jau – dėl likimo smūgių – jaučiasi lyg ir žemiau už kitus, silpnesni, labiau pažeidžiami, neginami, – lengviausia. Galbūt todėl kasdienybėje pilna įvykių, susijusių su benamiais. Deja, net ir nužudymų.

Štai praėjusią savaitę jaunas benamis (23 m.) rastas nužudytas Palangoje, miškelyje. Vaikinas patyręs ne vieną smūgį peiliu į nugarą, krūtinę, kaklą. Nelaimėlis aptiktas beveik nuogas – tik trumpikėmis mūvįs. Kaip netrukus paaiškėjo, naktį žudiko ištemptas iš lovos.

Tai paaiškėjo po kelių valandų Palangoje sulaikius 3 įtariamuosius – anksčiau neteistą palangiškę (34 m.), jos sugyventinį (39 m.), kilusį nuo Latvijos, ir ne kartą teistą jų draugą palangiškį (47 m.). Visi jie – galima sakyti, benamiai: pastarasis glausdavosi ten, kur gaudavo kokio nors darbo, o sugyventinių pora įsikūrusi socialiniame būste. Moteris – 6 vaikų mama, tačiau nė vieno jų neaugino.

Ir visų įtariamųjų, ir nužudytojo gyvenimo būdas išduoda, kad jie – tikri „dugno žmonės“.

Pats vyriausias iš įtariamųjų laikomas pagrindiniu – tai nuo jo smūgių peiliu mirtis ištiko jauniausią benamį. Konfliktas kilęs po visų trijų įtariamųjų išgertuvių, per kurias vyriausiasis gerdamas prisiminė, esą tas jaunėlis buvo sulaužęs jam koją. Kilo noras „atsiskaityti“. Tuomet visi 3 sugėrovai sutemus nuėjo į apleistą namą, kur gyveno vaikinas, rado jį miegantį lovoje, tad užkluptasis buvo apdaužytas, ištemptas į lauką ir subadytas peiliu.

Per šį likimo draugo užpuolimą būta ir grumtynių – nelaimėlis bandęs ir gintis, ir pabėgti, tačiau jam nepavykę. Taip staiga nutrūko jauno benamio, vaikų namuose užaugusio našlaičio, jau valgiusio ir „zonos“ duoną, gyvenimas. Lemtinga jaunuoliui buvusi pažintis su minėtu pagrindiniu įtariamuoju, anksčiau 12 metų kalėjusiu už savo brolio nužudymą panašiomis aplinkybėmis. Žiaurusis benamis bus priverstas ir vėl grįžti už grotų.

Šių metų kovo gale benamis (43 m.) savo likimo brolio buvo nužudytas ir Šiauliuose – jį per staiga kilusį konfliktą medine lazda užtalžė gerokai vyresnis girtas benamis (60 m.).

Šiemet pavasarį KAT pasiuntė už grotų kito benamio – Ričardo P. (63 m.) – nužudymo kaltininką kaunietį Valdemarą Bervingą (63 m.) – kalėti 10 metų. Šis kelis kartus teistas vyras pastaruoju metu irgi buvo benamis, gyveno Kauno nakvynės namuose. Jis pernai Ričardą P. peiliu mirtinai sužalojo tuose pačiuose nakvynės namuose, kai abu buvo įkurdinti viename kambaryje. Lemtingąjį vakarą abu benamiai buvo numatę artimiau susipažinti – planuotos jų vaišės. V. Bervingas padavęs pinigų Ričardui P. ir paprašęs nupirkti vyno. Vėliau, jau begeriant, paaiškėję, kad kambaryje trūksta dalies V. Bervingo pinigų. Kadangi Ričardas P. neigė tuos pinigus paėmęs, V. Bervingo kantrybė trūkusi ir jis griebęsis peilio. Abu vyrai tuo metu buvo jau gerokai įkaušę.

Du benamiai liepsnose

Minėti nužudymai liudija, kad tragediją kartais prišaukia ir patys benamiai. Štai prieš kelias savaites Klaipėdą pašiurpino tragiškas gaisras garažų bendrijoje. Čia naktį buvo pastebėtas degantis metalinis garažas. Bendrijos sargo žinota, kad garaže gali būti žmonių, nes jų čia būdavę nuolat – glausdavęsi benamiai.

Kai paryčiais į garažų bendriją atvyko iškviesti ugniagesiai, metalinio garažo vidus jau buvo gausiai apimtas liepsnos. Gelbėtojai turėjo nupjauti garažo vartų spyną, kad patektų į vidų, nes ji buvo užrakinta iš vidaus. Labai greitai gaisrininkai aptiko garaže 2 nelaimėlius – vyrą ir moterį. Abu buvo jau žuvę dėl gaisro.

Šis garažas anksčiau buvo pritaikytas gyventi. Šeimininkas čia buvo įrengęs krosnelę, pastatęs viryklę, patalpoje buvo baldų, gultų.

Gaisrininkai, numalšinę liepsnas, spėliojo, kad ugnis garaže galėjo įsiplieksti ir nuo numestos cigaretės nuorūkos, ir nuo ant grindų nuvirtusios žvakės, ir dėl neišjungtos dujinės viryklės, ir dėl kitokio neatsargumo.

Išvakarėse bendrijoje lankęsi žmonės vėliau liudijo, kad minėtame garaže vakare vyko išgertuvės, dalyvavo daugiau žmonių, buvo girdėti triukšmas, barniai. Triukšmadarių raminti net buvo iškviestas policijos ekipažas.

Gali būti, kad po išsamesnio tyrimo specialistai nustatys, jog šis dviejų žmonių žūtimi pasibaigęs įvykis – tai nelaimingas atsitikimas, tačiau ugniagesiai, apžiūrėję nelaimės vietą, neatmetė ir tyčinio padegimo versijos. Jų teigimu, liepsnos į garažo vidų pradėjusios plisti nuo durų. Taigi galėjo būti panaudotas benzinas arba koks nors kitoks degus skystis, siekiant padegti.

Įvykis dar tiriamas.

Pasmerktieji sudegti

Padegimo versija dėl minėto garažo iškart buvo neatmesta ir dėl to, kad Klaipėdoje panašių nutikimų būta jau ir anksčiau.

Ne vien tik policininkai ir gaisrininkai Klaipėdoje dar prisimena, kaip garažas uostamiestyje buvo tyčia padegtas su dviem žmonėmis jame 2010-ųjų rugpjūčio 7-osios naktį.

Tuomet degė irgi garažas, tik kitame garažų masyve. Atskubėję gaisrininkai rado liepsnose skendinčius garažo vartus. Šie buvo tvirtai uždaryti, o viduje buvo 2 žmonės, apie kuriuos gelbėtojų jau žinota, nes vienas nelaimėlių mobiliuoju telefonu pats ir šaukėsi ugniagesių pagalbos. Atsukę nuo garažo vartų vielą, gaisrininkai išgelbėjo abu vyrus. Šiuos medikai išvežė į ligoninę.

Paaiškėjo, kad žūti padegtame garaže buvo pasmerkti 2 broliai – Vytautas ir Nerijus Viskontai, benamiai. Vienas jų dėl apsinuodijimo dūmais jau buvo ištiktas komos, kitas smalkėmis apsinuodijo mažiau. Abu išgyveno.

Tyrėjai išaiškino, kad brolius garaže padegė panašaus likimo du to vakaro jų sugėrovai – klaipėdiečiai Vilmantas Plivė (tuomet 48 m.) ir kone perpus jaunesnis šio bičiulis Žydrūnas Jucys (25 m.). Tai buvo šių nusikaltėlių keršto aktas prieš brolius, neva tą vakarą juos įžeidusius – tuokart 8 kartus už įvairius nusikaltimus teistą V. Plivę pavadinusius gaidžiu.

Pykčio ir keršto užvaldytas V. Plivė, lydimas bendrininko Ž. Jucio, išėjo iš garažo, pasuko link degalinės, ten nusipirko benzino, tada grįžo atgal prie garažo, abu viela apvyniojo garažo vartų užrakto kilpas, vartus dar užrėmė automobilio padanga, kad nė vienas brolių neišeitų, apipylė padangą ir garažo vartus benzinu ir padegė. Broliai vėliau teisme teigė girdėję paskutinę padegėjo ištartą frazę: „Prisidirbote, tai dabar rūkykite“. Jau minėta, kad vienas brolių turėjo su savimi mobilųjį telefoną, tad skubiai paskambino pagalbos telefono numeriu.

Už šį nusikaltimą vėliau teismas skyrė žudikams, pasikėsinusiems į dvi gyvybes, griežtas nelaisvės bausmes: „kalėjimų kamštis“ ir pavojingas recidyvistas V. Plivė buvo nuteistas kalėti 15 metų (pirmuosius 5 metus – kalėjimo režimu), o anksčiau neteistas Ž. Jucys – 13 metų.

Beje, po poros metų, 2012-ųjų rugpjūtį, laimės kūdikiais galėję save vadinti benamiai broliai buvo išskirti amžinai – per konfliktą Nerijus Viskontas (tuomet 37 m.) akmeniu negyvai uždaužė savo jaunesnįjį brolį Vytautą (29 m.). Taigi šie benamiai išvengė mirtino gaisro, tačiau vis tiek nebeišvengė tragiško likimo, prie kurio privedė jų gyvenimo būdas – valkatavimas, alkoholis, kasdienybės įtampa, dažni tarpusavio konfliktai. Už brolio nužudymą N. Viskontas 2013-aisiais sulaukė atpildo – buvo pasiųstas kalėti 15 metų.

Lodamas šuo neprikėlė

Likimas prieš 5 metus nepagailėjo ir net keturių benamių Kazlų Rūdoje – jie žuvo per gaisrą, kilusį mediniame pastate, kuriame buvo įsikūrę benamiai. Tiesa, šiuo atveju jokio tyčinio padegimo nebūta – nelaimėliai pražuvo dėl savo neatsargaus elgesio.

Apie Taikos gatvėje kilusį gaisrą pirmiausia skelbė kaimynų šuniukas – kiek po vidurnakčio jis ilgai ir garsiai lojo, žadindamas svetimą pastogę savavališkai užėmusius jo gyventojus. Tačiau niekas iš name buvusių benamių į šuns lojimą nebereagavo.

Kai atvyko ugniagesiai, tas pagalbinio ūkio paskirties pastatas buvo apimtas jau atviros liepsnos. Keturis lavonus gelbėtojai, aktyviai malšindami liepsnas, surado ir išnešė per porą valandų.

Paaiškėjo, kad žuvo 4 vyrai (42–64 m.). Visi buvo gerai žinomi Kazlų Rūdoje kaip elgetaudavusieji gatvėse ir prie prekybos centrų. Žinomi ir vietos policijai, nes kai kurie buvo teisti.

Po šios nelaimės vietos gyventojai teigė, kad tą naktį liepsnos esą buvo dar gailestingos – mat pražudė „tik“ keturis žmones, o galėjo ir aštuonis ar dar daugiau, nes maždaug tiek jų (buvo ir moterų) nuolat lankydavosi apleistame pastate, virtusiame benamių buveine.

Tas pastatas kadaise priklausė kooperatyvui, vėliau buvo privatizuotas, bet tikrasis savininkas juo nesinaudojo ir paliko be priežiūros. Tai suuodę keli benamiai pradėjo glaustis apleistame pastate, gyventi – valgyti, bendrauti, nakvoti. Kone visiems mieste buvo žinoma, kad namu-vaiduokliu tapusiame pastate dažnai vyksta išgertuvės ir šeimininkauja nerūpestingi, svetimo turto nebranginantys benamiai, tačiau niekam tai nerūpėjo...

Žalio namo tragedija

Apleisti pastatai neretai tampa nelaimių ar nusikaltimų, susijusių su benamiais, vieta.

Štai dar prieš 2016-uosius Kaune, dviejų aukštų mediniame name, gyveno grupelė benamių. Nors tuo metu negyvenamo namo langai ir durys buvo užkaltos medžio plokštėmis, nuolatinės savo pastogės neturėję ir todėl namą nusižiūrėję benamiai patys pasidarė įėjimą į jį per vienų durų angą, esančią toliau nuo gatvės, kad niekam nebadytų akių.

Apleistas namas buvo žaliai nudažytas, tad benamiai jį taip ir vadindavo: žalias namas.

Žalio namo anga, tapusi landa į jį, kartais sutraukdavo ir daugiau benamių – ne tik svetingus nuolatinius namo gyventojus. Viduje buvo 4 patalpos išgriautomis sienomis, be jokių durų. Patalpas savavališkai užkariavę gyventojai turėjo kiekvienas sau po gultą, o daugiau nieko jiems nebereikėjo, nes dienas šie žmonės dažniausiai leisdavo gatvėse. Tai šiukšlių konteinerius kraustydavo, tai išmaldos prie prekybos centrų iš praeivių prašydavo.

Vakarus žalio namo gyventojai dažniausiai leisdavo svaigindamiesi alkoholiu, įsigytu už per dieną susižvejotus pinigus. Tokie dienos darbų „aptarimai“ vykdavo žvakių šviesoje, nes elektros name nebebuvo.

2016-ųjų gruodžio 7-osios vakarą vienas toks „aptarimas“ žaliame name, benamių buveinėje, buvo paženklintas žmogžudyste. Girti žmonės nemokėjo bendrauti taikiai, savo nesutarimus sprendė smūgiais – taip mirtinai buvo uždaužytas ir suspardytas benamis Egidijus M. (45 m.). Šio vyro nužudymo kaltininkais teismas vėliau pripažino benamių porelę – Daivą Bolskytę (tuomet 40 m.) ir Donaldą Daugvilą (50 m.), abu teistus sugyventinius.

Ekspertai nustatė kraupią tiesą, liudijančią apie minėtų benamių žiaurumą: girtam Egidijui M. buvo suduota mažiausiai 50 smūgių į galvą, krūtinę, rankas, kojas – kūne buvo nelikę sveikos vietos...

Abiem žudikams teismas tuomet skyrė kalėti po 8 metus. Švelni bausmė paskirta todėl, kad teismas nustatė ir paties Egidijaus M. kaltės to vakaro įvykiuose – vyras buvęs agresyvus, pas minėtus sugyventinius užsukęs labai girtas ir vedinas keršto už neva apkalbas, grasinęs jiems išsitrauktu peiliu. Taigi pats išprovokavęs nusikaltimą, kurio auka tapęs.

Namas-vaiduoklis centre

Kiekviena nelaimė, pasibaigusi žmogaus – seno ar jauno, turtingo ar vargetos, išsilavinusio ar nepraustaburnio – mirtimi, ar ir nusikaltimas su tokia pabaiga yra baisu ir liūdna bei skaudu, tačiau dar liūdniau, kai tokio įvykio ašimi tampa visai dar jauni žmonės, paaugliai.

Tokį žiaurų jaunuolių nusikaltimą, susijusį su benamiais, prisimena ir Marijampolės gyventojai bei policijos pareigūnai. Nors nusikaltimas įvykdytas jau gana seniai, tačiau jaunuolių žiaurumu jis nustebino ilgam, o po teismo paaiškėjo, kad jaunuoliai, susibūrę į žiaurumu nustebinusią gaują, kelias naktis skriaudė benamius šių pastogėje tik todėl, kad jiems, „ereliams“, tai buvo pramoga, smaginimosi būdas.

2008-aisiais pačiame Marijampolės centre, Žemaitės gatvėje, buvo medinis dviejų aukštų daugiabutis namas. Jis priklausė trims bendrovėms, supirkusioms ir kelis aplinkinius gyvenamuosius namus, tačiau niekas jo nenaudojo, neremontavo.

Išsikrausčius visiems buvusiems namo gyventojams, pastogę greitai „okupavo“ nuolatinės gyvenamosios vietos neturintys asocialūs asmenys. Greitai namas liko be langų ir be durų – lyg vaiduoklis, tačiau benamių „paklausos“ neprarado.

Patyčios be jokių ribų

Vėliau paaiškėjo, kad grupė jaunuolių tame name lankydavosi norėdami tik išsityčioti iš benamių.

Kartą name tik per plauką nežuvo 3 vargetos – juos, tik atsitiktinumo dėka pamatę pro angas besiveržiančius dūmus, išgelbėjo tuo metu pro šalį važiavę patruliai.

Gaisro paliestas namas tapo dar didesne landyne, tačiau benamiai ir tada jo nepaliko.

2008-ųjų birželį name kelis kartus savo „stiprybę“ demonstravo jaunų beširdžių gauja (16–22 m.). Kas žino, kiek dar laiko ciniški jaunuoliai naktimis būtų tyčiojęsi iš medinio namo įnamių, jeigu 3 benamiai po eilinio smurto išpuolio nebūtų patekę į ligoninę. Dviem (27 m., 30 m.) buvo lūžę kojų kaulai, o trečias ilgai buvo ištiktas komos, kol galop mirė.

Tie, kuriems lūžo kojos, jaunuolių gaujos buvo tiesiog išmesti pro apleisto namo langą iš antrojo aukšto. Priežasties tam nebuvo – tik nuotykis, pokštas, pralinksminęs įsibrovusius neblaivius egzekutorius. Šie tyčiojosi ir iš moterų benamių – joms, nusikaltėlių motinų metų, įsibrovėliai liepė nusirengti visiškai nuogai ir taip pat šokti per langą iš antrojo aukšto. Bandydamos dar „išsiderėti“, benamės neskubėjo vykdyti „užduočių“. Supratusios, kad nepaklusnumas gali kainuoti gyvybę, nes moteris nepagarbiai kepšnoję chuliganai buvo atkaklūs ir negailestingi, jos pradėjo nusirenginėti. Vieną, likusią visiškai nuogą, patyčių organizatoriai, prunkšdami iš pasitenkinimo, išstūmė pro duris ir liepė vaikščioti gatvėmis, o kitą jėga nutempė į antrąjį aukštą ir, pačiai nesiryžus šokti žemyn, sugriebė už kojų bei tiesiog išvertė pro langą. Nuoga moteris pataikė tiesiai į dilgėles, tačiau lūžių išvengė. Ji ir gatvėje patruliavusių apsaugininkų pastebėta kita nuogalė netrukus atsidūrė policijos nuovadoje, kur nutarė papasakoti, kas kelias naktis vyko jų pastogėje. Abi benamės tvirtino, kad chuliganai jas apnuogino „tik dėl juoko“, bet po kelių dienų paaiškėjo, kad viena iš moterų patyrusi seksualinę prievartą oraliniu būdu.

Išaiškinus benamius terorizavusius jaunuolius, namą Žemaitės gatvėje benamiai greitai apleido. Po kurio laiko šis namas-vaiduoklis buvo nušluotas nuo žemės paviršius.

O benamių skriaudikai tuokart sulaukė griežtų bausmių: Vilkaviškio krašto gyventojas Raimondas Giedraitis (tuomet 18 m.) buvo nuteistas kalėti net 19,5 metų, marijampolietis Ramūnas Dumbliauskas (18 m.) pasiųstas auklėtis 10 metų, o kurį laiką slapstęsis Vitalijus Miežaniecas (22 m.) vėliau buvo nuteistas 7 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimu.

Įdomu, kad egzekutoriai irgi buvo nelaimingai užaugę vaikai, nelepinti šeimos džiaugsmų, – kaip ir tie patys benamiai.

Benamiai irgi įžūlėja

Vadinamųjų gatvės žmonių Lietuvoje yra labai daug. Prieš gerą dešimtmetį mūsų šalyje garsiai kalbėta, kad iki 2015 metų Lietuvoje benamių turėtų išvis nebelikti. Tokią užduotį buvo pateikęs Europos Parlamentas, nusprendęs, jog visose Europos Sąjungos (ES) šalyse turi nelikti benamių. Tačiau benamių ne tik kad neliko ar sumažėjo, bet greičiausiai padaugėjo – jie elgetaudami „puošia“ miestų ir miestelių gatves, sukinėjasi aplink bažnyčias, prekybos centrus, vyksta į garsiausius šalies atlaidus, turistus „melžia“ ir Kryžių kalne. Kuo toliau, tuo labiau benamiai darosi, švelniai tariant, drąsūs – nepakantūs, įkyrūs, įžūlūs ir net agresyvūs, ne vienas jų nuolat turi su savimi peilį.

Šalies policininkai žino ne vieną atvejį, kai jiems skundėsi valkatų terorizuoti ir net apiplėšti žmonės. Pavyzdžiui, ligotai atrodantis benamis gali įžūliai pareikalauti pinigų, o paskui – šlykščiai apspjaudyti. Anot pareigūnų, tokia yra išgudrėjusių valkatų taktika: dažnas miestietis, apspjautas purvino, dvokiančio benamio, iš pasišlykštėjimo tiesiog išmeta striukę, kurią iškart pasisavina ją suteršęs „bomžas“ ir netrukus perduoda laukiantiems narkomanams perparduoti. Tai, kaip teigė policininkai, „gerai atidirbtas benamių verslas“. Būna, kad, norėdami sukelti kuo didesnį sutiktųjų pasišlykštėjimą, valkatos tyčia išsitepa purvu ar fekalijomis. Tokiems prisilietus, kone kiekvienam net savi drabužiai tampa nebemieli...

Todėl nekeista, kad niekada netrūksta ir tragiškų įvykių, susijusių su benamiais.

Irena ZUBRICKIENĖ