Teismai skelbia gana griežtas bausmes sukčiams, telefonu apgaudinėjusiems patiklius žmones, o kiti patiklūs nelaimėliai sulaukia naujų skambučių ir toliau dosniai dovanoja apgavikams savo pinigus. Naujovė tik ta, kad asmenims, nukentėjusiems nuo telefoninio sukčiaus iš kalėjimo, nuostoliai gali būti kompensuojami iš valstybės biudžeto. Jau keliose bylose tokius sprendimus yra priėmę šalies teismai.

Išradingi sukčiai

„Akistatos“ archyvas liudija, jog pirmieji tokie nusikaltimai Lietuvos policijos įvykių suvestinėse buvo užfiksuoti bene 2002 metais. O kitais metais jau buvo nuteisti pirmieji gydytojais ir policininkais apsimetusių telefoninių apgavikų pagalbininkai laisvėje – kojomis vadinami pasiuntiniai, ėję pas apgautuosius paimti sutartų pinigų. Patys tokių nusikaltimų organizatoriai, kuriuos policininkai vadina smegenimis ar galvomis, labai dažnai likdavo nenustatyti, nes „kojos“ jų neišduodavo.

Dažniausiai tokie aferistai – įkalinimo įstaigų gyventojai, vyrai. Ne vienas jų geba kalbėti pakeistu balsu – net ir moterišku.

Ar pagaliau gali liautis tokios telefoninės apgavystės? Įvykių suvestinės rodo, kad kol kas jos nesiliauja, tik keičiasi apgavikų kurpiamų istorijų scenarijai. Pastaruoju metu sukčiai tampa vis išradingesni ir įvairiais būdais stengiasi iš gyventojų išvilioti informaciją, susijusią su konfidencialiais asmens elektroninės bankininkystės duomenimis.

Sukčiai taip pat taikosi į tuos, kurie spaudoje ar interneto svetainėse pasiskelbia ieškantys bet kokio darbo. Dažnai telefonu paskambinęs asmuo teiraujasi, ar skelbimų autorius sutiktų padirbėti, pavyzdžiui, jo vaiko aukle ir, neragindamas skubėti, leidžia pagalvoti, apsvarstyti pasiūlymą. Pats pažada paskambinti po kelių dienų. Žmogus, ieškantis darbo, sutinka.

Sukčius pasako pasirengęs tuoj pat sumokėti dalį atlyginimo, todėl paprašo banko sąskaitos ir elektroninės bankininkystės duomenų. Jei darbo ieškantis žmogus tai atskleidžia, nusikaltėlis, pasinaudojęs šiais duomenimis, žaibiškai ištuština jo sąskaitą arba paima greituosius kreditus.

Kitas atsiradęs naujas sukčiavimo būdas toks: nusikaltėlis įtikina daikto pardavėją, kad nori avansu pervesti pinigus jam į sąskaitą už prekę ir prašo asmens pasakyti ne tik sąskaitos numerį, bet ir prisijungimo slaptažodžius. Dažnai nusikaltėlis tvirtina, kad nepavyksta iš karto pervesti pinigų ir reikia daugiau duomenų, kad būtų galima skubiai atlikti pavedimą. Jei daikto pardavėjas atskleidžia sukčiui elektroninės bankininkystės duomenis, šis, pasinaudojęs jais, palieka žmogų be pinigų sąskaitoje ar dar ir skolą greituosius kreditus teikiančiai bendrovei.

Skambinama ir reikalaujama sumokėti laimėto daiktinio prizo PVM, pranešama tapus atsitiktinai atrinktu pirkėju prekybos centre.

Keliasi į užsienį

Kalėjimų departamento kriminalinės žvalgybos pareigūnai, bendradarbiaudami su kitų teisėsaugos institucijų pareigūnais, nustatė asmenis dėl kurių nusikalstamos veikos nukentėjo daugiau nei 10 Minsko gyventojų, kurių nuostolis vertinamas apie 20 000 JAV dolerių (apie 18 000 eurų). Iš viso iš baltarusių bandyta išvilioti apie 54 000 eurų.

Laisvės atėmimo vietų įstaigose esantys asmenys, internetiniuose telefonų kataloguose ieškodavo Minsko gyventojų telefonų numerių ir skambindavo visais iš eilės, kol neprisiskambindavo senyvo amžiaus žmonėms. Atsiliepusiuosius sukčiai mulkindavo pagal jau įprastą scenarijų, apsimesdami į bėdą patekusiu giminaičiu ir už pagalbą tvarkant reikalus padėkos prašančiu milicijos pareigūnu.

Kai vieni sukčiai mulkino potencialias aukas, už durų jau tykojo bendrai, vadinamosios „kojos“, kurie atvykdavo į Minską, pasinaudoję Baltarusijos Respublikos įstatymu dėl bevizio režimo keliaujantiems lėktuvu užsienio šalių piliečiams. Sulaukę bendrininkų skambučio iš Lietuvos,  „kojos“ per kelias minutes atvykdavo pas auką ir pasiimdavo sutartą pinigų sumą.

Užkardžius šią nusikalstamą veiką, kai pinigų atvykdavo atsiimti nusikaltėlių bendrininkai, šie nenurimo. Telefoniniai sukčiai ir toliau bandė mulkinti patiklius baltarusių senolius, tik sutardavo, kad atlygis už tariamą pagalbą bus pervedamas į Lietuvoje gyvenančių asmenų bankų sąskaitas.

Kaip pranešė kalėjimų departamentas, pernai  pareigūnams pavyko užkardyti telefoninio sukčiavimo atvejus Izraelyje.

Teisiami kaliniai

Žodžiu, aferistų fantazijai kol kas vis nėra ribų. Jie taip sugeba žmonėms susukti galvas, kad šie atiduoda net tūkstančius. 89 855 eurus yra praradęs kaunietis, 51 382 eurus vilnietė, po 30 000 eurų dvi klaipėdietės. Tai tik keli telefoninių sukčių laimikiai, apie kuriuos policijos pareigūnams pasiguodė apsikvailinę ir sukčius pamaloninę žmonės.

Šiuo metu Klaipėdos apylinkės teisme nagrinėjama byla, kurioje Marijampolės pataisos namuose kalintys Gitanas Jemeljanovas ir jo kolega, jau išklausęs ne vieną teismo nuosprendį dėl telefonionio sukčiavimo Ramūnas Tumasonis, kartu su Ruslanu Ustinovu, Jevgenijum Zinčenka ir Anastasija Poliakova iš vienos Palangos gyventojos apgaule išviliojo 5786 eurus.

Gauja įkliuvo 2014 metų pabaigoje po to, kai viena Palangos gyventoja pasiskundė, kad iš jos sąskaitos banke, pasinaudojant elektroninės bankininkystės duomenimis, nugvelbti pinigai. Prieš tai moteris sulaukė skambučio – kažkoks Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnu prisistatęs vyras pranešė, kad per jos asmeninę banko sąskaitą plaunami pinigai. Patikėjusi tokia informacija moteris elektroninės bankininkystės duomenis padiktavo apsimetėliui tyrėjui. To užteko, kad sukčiai kaip mat ištuštintų sąskaitą.

Nukentėjusioji apstulbo sužinojusi, kad bendravo ne su FNTT pareigūnais, o nuteistaisiais – pataisos namų gyventojais.

Koks bus verdiktas šioje byloje, nuspręs teismas. Kadangi nusikaltimą organizavo kaliniai, tai gali atsitikti taip, kad nuostolius palangiškei atlygins valstybė.

Dauguma vadinamųjų telefoninių sukčių – tai laisvės atėmimo vietose kalintys nuteistieji. Jų pagrindinis sukčiavimo įrankis – telefonas. Pagal dabar galiojančius įstatymus kaliniams draudžiama turėti mobiliojo ryšio telefonus. Tad, jei prižiūrėtojai nesugeba atlikti savo pareigos – uždrausti kaliniams naudotis mobiliaisiais – už šią spragą yra atsakinga valstybė. Todėl ji privalo prisiimti tiek teisinę, tiek moralinę, tiek finansinę atsakomybę. Teismai jau yra patenkinę kelis tokius ieškinius – grąžinti sukčių išviliotus pinigus įpareigoti konkretūs pataisos namai arba juos valdantis Kalėjimų departamentas.

Kalti prižiūrėtojai

Štai jau įsiteisėjęs nuosprendis, kurį paskelbė Vilniaus miesto apylinkės teismas. Nukentėjusi moteris O. K. civiline tvarka kreipėsi į teismą prašydama iš Alytaus pataisos namų išieškoti 1680,49 euro jai padarytą turtinę žalą ir dar priteisti 1500 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Teismas abu ieškinius visiškai patenkino. Šis teismo sprendimas buvo apskųstas, tačiau apeliaciją išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą patvirtino kaip visiškai teisėtą ir pagrįstą.

To nusikaltimo fabula labai gerai pažįstama. Moteriai paskambino nepažįstamas žmogus, kuris prisistatęs kriminalinės policijos tardytoju pranešė, kad per jos sąskaitą plaunami pinigai. Skambinusis kalbėjo įtikinamai ir moteris, norėdama padėti policijai, pasakė savo sąskaitos numerį ir visus kodus. Netrukus iš sąskaitos pinigai, kuriuos moteris laikė „juodai dienai“, dingo be pėdsakų.

K. sužinojusi, kad sąskaita tuščia, kreipėsi į policiją. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nustatyta, kad O. K. skambino iš mobiliojo telefono, kuris buvo Alytaus pataisos namuose. Ir nors ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams nepavyko pateikti kaltinimų skambinusiems kaliniams ir byla buvo sustabdyta, tačiau telefonas, iš kurio buvo skambinta pataisos namuose, buvo surastas.

Kadangi pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad daiktai, kuriuos nuteistiesiems draudžiama turėti, jiems nepatektų, o šiuo atveju jie pateko, moteris prašė, kad žalą atlygintų pataisos namai.

Šie ieškinį lyg ir ignoravo, nes jo svarstyme teisme nedalyvavo nei Alytaus pataisos namų, nei Teisingumo ministerijos atstovai.

Tiesa, Alytaus pataisos namai pateikė įrodymus ir nurodė, kokių ėmėsi priemonių, kad mobilieji telefonai nepatektų nuteistiesiems. Tačiau teismas konstatavo, kad „atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė vien dėl to, kad atliko kratas bei patikrinimus dar nėra atleidžiama nuo pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str.)“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškovui šios kategorijos bylose nereikia teikti įrodymų apie atsakovo – valstybės – kaltę, nes atsakomybė kyla be kaltės. Tereikia įrodyti valstybės institucijos neveikimą, žalą, priežastinį ryšį tarp neveikimo ir žalos. O telefoninių sukčių atvejais padaryta žala yra akivaizdi, priežastinis ryšys taip pat akivaizdus – pataisos namams laiku atėmus telefonus iš nusikaltimą darančių asmenų, žala nebūtų padaryta.

Petras IVANAUSKAS