Keturvalakiuose (Vilkaviškio r.) gyvenantys Gailutė ir Ričardas Čėsnai – pavyzdiniai ūkininkai. Tvarkos jų namuose galėtų pavydėti kiekvienas, o ir ūkio rezultatai darbščią šeimą visiškai tenkina.

Neblogas sezonas

Šiuo metu Čėsnai valdo apie 100 ha žemės. Tik keli hektarai yra nuomojami, visi kiti – nuosavi. Ričardo teigimu, tiek žemės visiškai užtenka patenkinti šeimos poreikius, tad apie plėtrą jis teigė pernelyg rimtai negalvojantis.

Nors dabar už lango jau žiema, darbų ūkyje vis tiek netrūksta. Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriama technikos remontui ir perdažymui.

„Nesinori, kad atėjus darbų sezonui kiltų kokių nors problemų. Mane tėtis nuo mažens mokė, kad viskas turi būti tvarkinga, iš anksto paruošta. To stengiausi išmokyti ir savo sūnų“, – teigė R.Čėsna.

Žiema – savotiškas atskaitos taškas, kai vieni darbai jau pabaigti, o kiti – dar neprasidėję. Tai taip pat puiki galimybė įvertinti neseniai pasibaigusio sezono rezultatus, pagalvoti apie būsimus metus. O praėjusi vasara Čėsnams buvo gana nebloga. Ūkininkai teigė derliumi esantys visiškai patenkinti. Priešingai, nei kai kuriems kitiems žemdirbiams, Čėsnų auginamiems javams bei rapsams beveik nepakenkė nei vasarą tvyrojusi kaitra, nei rudeniop prasidėję lietūs.

„Gal šie metai ir nebuvo įspūdingi, tačiau skųstis tikrai nėra kuo. Rapsų iš hektaro vidutiniškai biro 3,8 t, kviečių – daugiau nei 6 t. Aišku, praėję metai buvo daug geresni, bet šiemet viską kompensavo aukštos produkcijos supirkimo kainos. Išankstinių sutarčių buvome sudarę labai nedaug, tad didžiąją dalį grūdų pardavėme tuo metu buvusiomis rinkos kainomis“, – pasakojo G.Čėsnienė.

Ją su vyru šiek tiek buvo išgąsdinę šį rudenį kiek sunkiau dygę žieminiai rapsai bei kviečiai, tačiau kai daigeliai galiausiai prasimušė į žemės paviršių, jie pamažu pasivijo šiam metų laikotarpiui įprastas normas.

„Dabar pasėliai atrodo neblogai. Kol kas šalčiai jiems tikrai nepakenkė, nes tuo metu, kai šalo, buvo pakankamai sniego. Aišku, kaip ir visada, pavasario lauksime su šiokiu tokiu nerimu, tačiau mes patys ką galėjome, tą padarėme, o dabar jau belieka tikėtis gamtos malonės“, – šypsojosi G.Čėsnienė.

Sunki pradžia

Gailutė ir Ričardas ūkininkauti pradėjo Nepriklausomybės pradžioje. Iš pradžių jie tai darė kartu su Ričardo tėvais ir broliu, o savo ūkį įkūrė 1998 m. Tiesa, ir dabar daug ką broliai daro kartu, padeda vienas kitam.

„Pradžia nebuvo lengva. Tuo metu dar gyvenome Marijampolėje, o aš dirbau tekintoju buvusioje maisto pramonės automatų gamykloje. Tada net nuosavo automobilio dar neturėjome, tad kai ūkyje reikėdavo pagalbos, tėtis mus parsiveždavo. Į Keturvalakius persikraustėme 1994 m. Už parduotą butą įsigijome traktorių T-25. Kurį laiką gyvenome su tėvais, tačiau netrukus jie persikraustė į netoliese esantį Palaimos kaimą“, – pasakojo R.Čėsna.

Iš pradžių Čėsnai augino javus, kurių didžiąją dalį parduodavo turguose, laikė keletą karvių, didžiulį būrį kiaulių. Galiausiai dėl blogėjančių pieno bei mėsos supirkimo kainų ūkininkai buvo priversti atsisakyti gyvulių.

Žemdirbiai sėjo ir cukrinius runkelius, tačiau prieš šešerius metus nustojo tai daryti. R.Čėsnos teigimu, šį žingsnį žengti privertė nuolatinės problemos su Marijampolės cukraus fabriku.

„Atsigręžus atgal atrodo, kad buvo labai sunku, tačiau iš tikrųjų nuovargio tuomet nejausdavome. Buvo laikai, kai per javapjūtę namo grįždavome jau po vidurnakčio, o dar reikėdavo važiuoti pas karves. Tuo metu kaimuose siautė galvijų vagys, tad

naktimis vykdami į laukus ir mes ne kartą aplinkiniams sukėlėme įtarimų“, – juokėsi Ričardas.

Stengėsi rodyti pavyzdį

Vilkaviškio rajono ūkininkai visada rodė teigiamą pavyzdį savo vaikams – Mantui ir Agnei. Nuo pat mažens Čėsnai juos veždavosi į laukus, o jau paaugusioms atžaloms stengdavosi surasti kokių nors darbų. Poros vaikai visada žinojo, kad jei ko nors nori, reikia užsidirbti. Galbūt dėl to tarp šeimos narių susiformavo itin glaudūs santykiai, vaikai ir dabar, kai tik gali, mielai laiką leidžia su tėvais.

„Dar kai Mantas su Agne buvo maži, mes juos vasaromis veždavomės ravėti runkelių. Pastatydavome palapinę, šalia pririšdavome vaikus prižiūrėti apmokytą šunį ir ramiai dirbdavome. Galima sakyti, jog jie užaugo laukuose“, – šypsojosi G.Čėsnienė.

Keturvalakių gyventojai dirba ne tik savo ūkyje. Kai reikia, jie padeda ir seniūnijai: žiemą valo sniegą nuo kelių, vasaromis juos žvyruoja. Nepaisant to, ūkininkams kartais nepavyksta išvengti aplinkinių apkalbų.

„Darbo ūkyje niekada netrūko. Kurį laiką auginome linus. Pabaigę juos ravėti iškart skubėdavome prie runkelių. Prasidėjus šių šakniavaisių supirkimo sezonui su broliu kasmet po 2–3 mėnesius nebūdavome namuose. Eilėse prie fabriko pralaukdavome net po 3 paras, tad sunkvežimiuose ir miegodavome. Galbūt kai kas įsivaizduoja, kad mums viską, ką turime, atnešė aitvarai arba paveldėjome iš kokio nors turtingo užsienyje gyvenančio giminaičio. Iš tikrųjų visą gyvenimą sunkiai dirbome, viską kūrėme savo rankomis“, – kalbėjo R.Čėsna

Čėsnų namuose darbų pasiskirstymo nėra ir niekada nebuvo: jei reikia, bet kuris šeimos narys gali ir žolę nupjauti, ir krūmus apgenėti, ir išravėti gėlynus. Lygiai taip pat yra ir ūkyje. Pavyzdžiui, per javapjūtę prie traktoriaus vairo sėda ne tik vyrai.

„Ir dabar kasmet sūnus kulia javus, vyras veža grūdus į supirkimo punktus, o aš su traktoriumi budžiu laukuose. Stengiamės vieno kombaino nepalikti. Nors technika ir apdrausta, tačiau visada į laukus vežamės vandens cisterną, jei netyčia kas užsiliepsnotų. Atsarga gėdos nedaro“, – pabrėžė G.Čėsnienė.

Graži aplinka

Vilkaviškio rajono ūkininkams svarbus ne tik derlius, bet ir namų jaukumas. Apie G. ir R. Čėsnų ūkio išskirtinumą kalba ne tik aplinkiniai gyventojai, bet ir titulai. Jų sodyba ne taip seniai buvo pripažinta gražiausia šiame Suvalkijos rajone, o pats ūkis prieš keletą metų išrinktas „Metų ūkiu“. Šeimininkai nuolat įdeda daug pastangų, savo aplinkoje puoselėdami švarą bei tvarką. Čėsnų sodyboje gausu paties šeimininko iš metalo bei akmenų pagamintų akcentų.

Ypač gražus vaizdas atsiveria šiltuoju metų laikotarpiu, kuomet iš tolo matomas teliūškuojantis fontanas, o skoningai prižiūrimus dekoratyvinius krūmus juosia ne įprasta pievelė, bet akmenukų „jūra“. Patys šeimininkai juokauja, kad toks sprendimas ne tik suteikia sodybai papildomo žavesio, tačiau ir palengvina jos priežiūrą.

Apskritai, Čėsnų namuose netrūksta įdomių ir išskirtinių akcentų. Čia puikiai dera medžio, metalo ir akmens dirbiniai. Svečius pasitinka ant akmens stovinti gervė bei šalimais ropojantis skorpionas. Vaikštant po nemažą Keturvalakių kaimo gyventojų teritoriją galima pamatyti ir dar keletą gyvūnijos pasaulio atstovų, išvysti bėgiais riedantį garvežį ar kiemo erdvėse „augančių“ metalinių bei akmeninių gėlių. Visa tai padaryta paties Ričardo rankomis. Vyras internetu beveik nesinaudoja, tad idėjas dažniausiai sugalvoja pats. Jis prisipažino, kad tikrai ne viskas pavyksta iš karto, tačiau sumanymus vis tiek anksčiau ar vėliau įgyvendina.

„Mano vyras – labai nagingas. Šiais metais jis sumeistravo pelėdą, lesyklėlę ir dar keletą elementų. Jis nuolat dega noru atnaujinti sodybą, ją dar labiau išpuošti“, – gražių žodžių sutuoktiniui negailėjo Gailutė.

Jei tik gali, pasidaro pats

Ričardas priklauso tai vyrų grupei, kurie ką nors meistraudami neskaičiuoja darbo valandų. Dažniausiai jis keliasi dar prieš auštant ir garaže būna iki vėlumos. Aišku, taip žemdirbys elgiasi tik tuomet, kai ūkyje nebelieka kitų darbų.

Vyras mėgsta ir vidaus darbus. Pavyzdžiui, kadaise jis kartu su sūnumi buvusiose ūkinio pastato patalpose įsirengė laisvalaikio salę.

„Jau sutemus grįždavome iš laukų ir dar bent kelias valandas dirbdavome viduje. Dabar sūnus paprastai užsiima technikos remontu ir atnaujinimu, o aš galiu skirti daugiau laiko kitiems darbams“, – teigė R.Čėsna.

Praėjusiais metais vyras susimeistravo namų vartus. Jis teigė nenorintis samdyti kitų tiems darbams, kuriuos gali pats atlikti.

„Geriau už sutaupytus pinigus nusipirksiu trūkstamų įrankių komplektą. Kartais tikrai ne viską galima padaryti su turima įranga, bet tai nėra didelė problema. Jei matau, kad man reikia kokių nors staklių, aš jas paprasčiausiai pasigaminu“, – šypsojosi nagingas pašnekovas.