Pernai po Lietuvą keliavo maždaug dešimtadaliu daugiau šalies gyventojų nei 2016-aisiais – iš viso apie milijoną. Žmones traukė kurortai, žygiai pažintiniais takais, vandens turizmo maršrutai. Pasak organizatorių, šiandieninių turistų netenkina tradiciniai maršrutai ir vietovės. Jiems reikia unikalios patirties ar nepatirtų įspūdžių. Pavyzdžiui, populiarus gastronominis turizmas, maršrutai, pagrįsti knyga ar filmu, ekstremalios kelionės grupėmis ar po vieną, daug turistų sutraukia Šaltojo karo muziejus, Marijampolės cukraus gamykla. Apie turizmo perspektyvas „Valstiečių laikraštis“ kalbasi su Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentu Linu Žabaliūnu.

Galime pasidžiaugti, kad mūsų gyventojai pradėjo keliauti po Lietuvą, susipažinti su regionais. O kokia padėtis kaimo turizmo srityje?

Paprastai turizmo sektorius skaičiuoja keliaujančių po šalį, turistų ir nakvojančių kaimo turizmo sodybose žmonių skaičių. Džiugu, kad vis daugiau šalies gyventojų keliauja po savo kraštą, tačiau mūsų sektoriui labai svarbi nakvynių statistika ir turistų skaičius. Galutinius duomenis sužinosime tik kovo mėnesį, todėl dar anksti džiūgauti ar liūdėti. Lietuvoje dvejus metus iš eilės buvo lietingos vasaros, taigi šių metų rodikliai nebus labai stebuklingi.

Bendra statistika nėra bloga, netgi atvirkščiai. 2016–2017 m. kaimo turizmo sodybose nakvojo apie 320 tūkst. žmonių. Taigi kas penktas turistas, keliaudamas po Lietuvą, pasirinko nakvynei kaimo turizmo sodybą. Kadangi didžiausio lankytojų srauto sulaukiame nuo gegužės mėnesio iki rugsėjo, tai tų keturių mėnesių proporcija yra visai nebloga. Kaimo turizmo sektorius dirba aktyviai, stengiasi įveikti su sezoniškumu susijusius iššūkius. Dėl klimato sąlygų visose Šiaurės Europos šalyse turizmas – sezoninis verslas, nebent kam pavyksta rasti kokią nors nišą žiemos metu.

Linas Žabaliūnas

Tačiau akivaizdu, kad tai, jog keliaujančiųjų po Lietuvą daugėja, jus džiugina...

Mūsų asociacija kartu su turizmo verslo subjektais daug dirba rinkodaros srityje, deda didžiules pastangas, kad mūsų žmonės pradėtų keliauti. Taigi pirmiausia mes turime duoti mintį, idėją, postūmį, kad žmonės pajudėtų iš didžiųjų miestų ir keliautų iš vieno regiono į kitą. O dar geriau, kad į Lietuvą būtų pritraukiama daugiau užsienio turistų.

Minėjote sezoniškumo problemą, o su kokiais dar iššūkiais susiduria kaimo turizmas?

Prieš 20 metų, kai pradėjome plėtoti šią sritį, kalbėjome, kad kaimo turizmas tai sodyba kaime, apgyvendinimas joje, autentiška aplinka ir t. t. Per tą laiką pasikeitė ir paslaugų vartotojai, ir technologijos, ir rinkodara, pagaliau – kartos. Pristatydami keliones po kaimiškąsias vietoves, vis dažniau kalbame apie turizmą kaime. Keliautojai irgi ieško, kur jie galėtų tinkamai pailsėti, papramogauti. Konkurencija šioje srityje didžiulė net tarptautiniu mastu, kaimo objektai – turizmo sodybos, paveldo objektai, maitinimo įstaigos – konkuruoja su valstybėmis kaimynėmis – Latvija, Estija, Lenkija, pagaliau su Pietų Europos pajūrio kurortais.

Žmones, kurie ruošiasi atostogauti, reikia sudominti, kad jie norėtų praleisti atostogas kaime. Tai padaryti iš tiesų sudėtinga, neretai vienai sodybai sunku tai padaryti, todėl būtina visiems regionams bendradarbiauti ir sustyguoti viską taip, kad žmonės jaustų trauką, norą nuvykti į atitinkamą savivaldybę ar regioną. Tie, kurie dažnai keliauja po Lietuvą, teigia, kad, norint kokybiškai pailsėti, nebereikia tautiečiams skristi toli į kitas šalis, jau padaryta didžiulė pažanga turizmo srityje ir mūsų šalyje. Per 20 metų pasikeitė turistinių regionų infrastruktūra, atsirado daug pažintinių takų, turistinių objektų, apžvalgos bokštų, maršrutų. Visa tai duoda teigiamų rezultatų – po Lietuvą keliauja vis daugiau žmonių.

Kiek prisideda valstybė ar savivaldybės, kad infrastruktūra būtų prieinama, kuriama ir prižiūrima?

Kaimo turizmo asociacija nacionaliniu lygmeniu sulaukia paramos iš Kaimo plėtros programos. Ši programa padeda kokybiškai plėtoti turizmą. Jau nuo 2013 m. aktyviai dirbame, kad paramos lėšos nebūtų švaistomos į kairę, dešinę. Su Žemės ūkio ministerija sutarėme, kad parama nebūtų skiriama naujam verslui kurti, nes iš patirties matome, kad žmonės dažnai pervertina savo galimybes ir konkurencinę aplinką. Paramos priemonės turėtų būti naudojamos jau veikiančio verslo kokybinei plėtrai. Turizmo verslas nėra toks paprastas, kaip atrodo iš šalies. Reikia labai gerai įvertinti savo konkurencines galimybes, tai – sezoninis verslas, todėl būtina pamąstyti, iš kokių šaltinių, reikės jį kurti ir plėtoti.

Savivaldybės taip pat turėtų bendradarbiauti su verslininkais. Pastarieji turėtų naudoti savivaldybės paramą reklamai, rinkodarai ir pan. Dar labai svarbu, kad nacionaliniu lygmeniu būtų skatinama turizmo rinkodara, kad žinios apie keliavimo galimybes būtų paskleidžiamos Lietuvoje ir ypa

užsienyje. Labai svarbu, kad valstybė skirtų lėšų visos šalies turizmo potencialui pristatyti. Iki šiol nacionalinė turizmo rinkodara daugiausia remiasi europine struktūrine parama. Turizmo sektorius kiekvienais metais sukuria nuo 4 iki 5 proc. bendrojo vidaus produkto, o iš biudžeto turizmo rinkodarai nieko neskiriama arba skiriama labai mažai. Taigi visas turizmo sektorius labai aktyviai kovoja dėl to, kad nacionaliniame biudžete atsirastų garantuota eilutė turizmo rinkodarai, nes priklausyti nuo ES paramos yra gėdinga, nelankstu ir netvaru.