Dalią Jatautaitę vargonai užvaldė nuo pat tos akimirkos, kai pirmą kartą juos palietė. Valdingo charakterio moteriai sudėtingas šio instrumento valdymas buvo nė motais. Vargonų gausmui, instrumento istorijai ir sklaidai neabejinga vargonininkė ir muzikos pedagogė svajoja, kad vieną dieną širdį veriantys vargonų garsai sugaustų visose mylimo Kauno šventovėse.

Meilė muzikai jus lydi nuo pat vaikystės? O gal domėjotės ir kitais dalykais?

Gyvenome Šilutės rajone. Vyresnieji broliai ir sesė lankė Šilutės muzikos mokyklą, nuo šešerių ją pradėjau lankyti ir aš. Mama dirbo bendrojo lavinimo mokyklos direktore, vedė muzikos pamokas, vadovavo chorams. Būdama aštuonerių pradėjau jai talkinti – akomponuodavau visiems mokyklos kolektyvams: chorams, šokių rateliams, įvairiems vokaliniams ansambliams. Tuomet įgijau pirmųjų ir „kiečiausių“ įgūdžių bei koncertmeisterio darbo, kurį mielai dirbu iki šiol, patirties. Keturiolikos metų palikau namus ir išvažiavau į Klaipėdą, tuometinę Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą mokytis fortepijono specialybės. Toks pasirinkimas niekam neatrodė netikėtas, o ir aš pati jau tada supratau, kad noriu ir galiu savo ateities planus, mokslus, darbus sieti tik su muzika. Man tai ir džiaugsmas, ir malonumas, ir laisvalaikis. Mažiausiai muziką tapatinu su darbu.

Šiandien esate žinoma kaip vargonų „ambasadorė“, jų gausmo mylėtoja, saugotoja, platintoja. O kokia buvo pačios pažintis su šiuo įspūdingu instrumentu?

Vargonai mano gyvenime atsirado vėlai. Augau sovietinėje aplinkoje, mama dirbo pedagoginį darbą, todėl, savaime suprantama, mūsų šeimoje toks instrumentas kaip vargonai negalėjo būti pažįstamas ar girdėtas. Bažnyčios tada buvo tabu. Įstojau į tuometinę Lietuvos valstybinės konservatorijos fortepijono specialybę. Trečiame aukšte buvo ir iki šiol yra vargonų auditorijos. Būtent čia ir prasidėjo mano pažintis su tuo pačiu didžiausiu ir galingiausiu muzikos instrumentu. Profesorius Leopoldas Digrys, dėstęs vargonų užsiėmimus, buvo ypatinga asmenybė. Tai muzikas, kuris įkūrė vargonų specialybę Konservatorijoje, jis ir dabar visą savo laiką skiria vargonų kultūrai propaguoti. Neabejoju, kad L.Digrys labai prisidėjo prie mano noro ir ryžto fortepijoną iškeisti į vargonus. O kai tuometinėje Vilniaus paveikslų galerijoje atsirado galimybė prisiliesti prie šio instrumento, vargonai mane užvaldė galutinai.

Papasakokite apie vargonus. Kuo ypatingas šis instrumentas?

Vargonai yra mano instrumentas, tuo jie man ir ypatingi! Sako, kad esu valdinga. Vargonai – instrumentų karalius, tai – tarsi orkestras. Atliekamam kūriniui parinkus tinkamus registrus, suskamba puikus orkestras. Šiuo instrumentu nepakanka groti: reikia valdyti klaviatūras, parinkti registrus, įveikti sudėtingų akustikų vingrybes, o kartais ir gana sunkią klaviatūrų mechaniką.

Papasakoti apie vargonus sunku, nes tai tema be pabaigos. Tai instrumentas, kuris vystėsi ir keitėsi visą žmonijos gyvavimo laiką, o dabar pasiekė nepaprastą tobulumą. Į šių dienų vargonus įdiegiamos pačios įmantriausios kompiuterinės programos, todėl instrumento valdymas tampa vis patogesnis. Žinoma, vargonų esmė nekinta, pagrindinės šio instrumento dalys yra dumplės, vamzdynas ir griežykla. Dumplės – tai vargonų plaučiai. Iš jų oras patenka į vamzdžius. Vamzdynas – tai gausybė medinių ir metalo lydinio įvairaus dydžio vamzdžių. Jų mažuose vargonuose gali būti kelios dešimtys ar keli šimtai, o dideliuose – nuo kelių iki keliasdešimties tūkstančių. Griežykla – tai klaviatūros. Viena arba kelios groti rankomis ir pedalinė klaviatūra groti kojomis.

Vargonai – vienas brangiausių instrumentų. Todėl nenuostabu, kad šiandien labai dažnai galime išgirsti daug kur skambančius kompiuterinius vargonus, kurie bando atkurti vamzdinių vargonų skambesį. Tačiau, kaip ir visi pakaitalai, jie neturi jokios įtaigos.

Inicijavote Kauno arkikatedros vargonų restauraciją. Kuo jie tokie svarbūs? Kokia jų istorija?

Pirmiausia Kauno arkikatedros vargonai svarbūs tuo, kad čia vargonavo Lietuvos vargonų kultūros pradininkas, profesionaliosios lietuviškos muzikos patriarchas, kompozitorius Juozas Naujalis. Prie šių vargonų buvo sukurti pirmieji profesionaliosios lietuviškos vargonų muzikos kūriniai. Čia dirbo ir didysis maestro Konradas Kaveckas. Daugiau nei 50 metų prie šio instrumento kūrė ir dirbo ilgametis arkikatedros vargonininkas ir kompozitorius Pranciškus Beinaris. Tai jam turime būti dėkingi, kad Kauno arkikatedros didieji vargonai buvo apsaugoti nuo įvairiausių apsišaukėlių ir nevykėlių meistrų, kad iš vargonų nebuvo išnešiota visa, kas vertingiausia, kad instrumentą dar buvo galima restauruoti.

Be abejo, ypatingas ir šių vargonų skambesys. Kito tokios paletės romantinių registrų instrumento Lietuvoje nėra. Svarbu ir tai, kad Kauno arkikatedros Juozapo Radavičiaus vargonai, statyti 1882 – 1896 metais, yra didžiausi lietuviško paveldo istoriniai vargonai.

Šiandien rengiate klasikinės muzikos koncertus, dirbate pedagoge, dalyvaujate festivaliuose. Turbūt be muzikos nebeįsivaizduojate savo gyvenimo?

Buvimas su muzika, muzikoje yra išskirtinė duotybė. Skirtingi dalykai muzikos klausyti ir ją atlikti. Muzika padeda gyventi, leidžia užsimiršti, ji įkvepia, kelia nuotaiką, gydo. Muzika gali ir erzinti. Ji turi ypatingų galių. Išjunkime visus radijo taškus, grotuvus, kompiuterinius įrenginius ir labai greit suprasime muzikos svarbą. Nemanau, kad muzikos funkcija yra kintanti. Ir prieš kelis šimtmečius, ir dabar visų pirma tai yra menas, pramoga ir bendrystė.

Nors esate kilusi ne iš laikinosios sostinės, atrodo, šį miestą pamilote iki širdies gelmių. Koks šiandien Kaunas yra jūsų akimis?

Pastaraisiais metais Kaunas itin sparčiai keičiasi. Jis tapo 2022 metų Europos kultūros sostine! Tai – didžiulis šiandieninio Kauno įvertinimas. Ilgus metus šis miestas man buvo labai svetimas, net nepriimtinas. Užsibuvau čia tik dėl itin palankių sąlygų darbui, o vėliau jau ir dėl šeimos. Dabar suprantu, kad „ir Kaune gyventi galima“. Ir ne tik. Smagu, kad Kaune vėl atrandama tiek vertingos istorijos, kad sėkmingai atsinaujina tai, kas turi išliekamąją vertę, kad griaunama tai, kas neturi išlikti. Mieste jaučiamas tikrasis atgimimas.

Vargonus D. Jautaitė turi ir savo namuose. Čia ruošiasi paskaitoms, koncertams. Asmeninio archyvo nuotr.

Koncertus organizuojate ne tik Kaune, bet ir Marijampolėje, pamaryje. Kokius žmones matote ten?

Deja, reikia pripažinti, kad kultūrinėms tradicijoms, estetinėms vertybėms žmonės darosi nebeimlūs, tingūs, mažiau besidomintys. Keista, nes, regis, kuo jau kuo, o menu pasisotinti tarsi ir neįmanoma. Sunkiai suvokiamas ir toks fenomenas: klausytojams koncertas nemokamas, tačiau salė dažnai būna pustuštė. Tas pats atlikėjas kito festivalio programoje ir su solidžia bilieto kaina pritraukia pilną koncertų salę. Gal tai ryškus pavyzdys, kad geras produktas negali būti nemokamas? Dar vienas neabejotinas reiškinys – reklamos galia. Kuo daugiau ir garsiau „šaukiama“, tuo greičiau patikima, kad vyks kažkas ypatingo. Deja, taip būna ne visada.

Nors muzikinė veikla atima labai daug laiko, kaip ir kiekviena moteris gyvenime atliekate ir kitus vaidmenis: mamos, dukters, draugės, mylimosios. Kaip pavyksta viską suspėti?

Visada juokauju, kad suspėju tik todėl, kad automobilis greitas. Kol greta buvo dukros, sulaukdavau daug pagalbos. Dabar, kai jos jau toli nuo Kauno, pagalba liko tik virtuali, o ir mano, kaip mamos, funkcija pakito. Kompiuterio ekrane matau, kaip jos vizualiai keičiasi, kokiomis veiklomis užsiima, kokių draugų būryje yra. Toks bendravimas šiuo metu man yra įdomus ir visai priimtinas.

Kokių turite pomėgių, ką veikiate laisvalaikiu?

Labai mėgstu vairuoti. Mielai važiuoju tūkstančius kilometrų. O laisvo laiko beveik neturiu. Spektaklis, kino filmas, koncertai – visuomet norisi juos pamatyti, išgirsti, bet laiko tam randu retai. Ką jau kalbėti apie buitį, valgio gaminimą – tai tiesiog ne man. Visada randu pasiteisinimą, kad tik pavyktų šių darbų išvengti. Namų ruoša labiausiai eikvoja mano energiją, todėl sąmoningai jos vengiu. Kažkada juokavau, kad robotą namie jau turiu, o dabar svajoju apie tarnaitę.

O idėjos ir entuziazmas atsiranda iš noro dalytis tuo, kas yra sukurta, kas galbūt žinoma ir pažįstama tik tau. Koncertinė veikla visuomet pakrauna. Ne visada yra labai svarbi ir sėkmė. Po gero koncerto patirtos teigiamos emocijos yra puikus variklis būsimiems darbams. O po ne itin gerai pavykusio koncerto siekis tobulėti užvaldo dar stipriau. Taigi, nėra tos jėgos, kuri stabdytų!

Ką labiausiai vertinate? Ir kas erzina?

Labai mėgstu laisvę. Žmogiškąją laisvę. Pati niekada nebuvau drausminga, todėl mėgaujuosi, kai aplink save nejaučiu įtampos, suvaržymų, netikrumo. Nekenčiu minutes skaičiuojančio laikrodžio. Labai mėgstu atvirumą. Tiesa man už viską svarbesnė. O labiausiai erzina, kai vengia žiūrėti į akis. Jei taip elgiasi, vadinasi, meluoja, išsisukinėja.

Svarbiausia gyvenimo vertybė man – dukros, jų nuotaikos, kasdienybė, planai, sėkmės ir nesėkmės. Jos yra mano gyvenimas. O muzika čia nėra ir negali būti konkurente.

Gal atskleisite, apie ką svajojate?

Ilgai svajojau, kad sugaustų didieji arkikatedros vargonai. Ši svajonė išsipildė. Kitos svajonės taip pat susijusios su vargonais. Svajoti malonu. Jei svajonių  išsipildymas priklausytų tik nuo manęs, visose Kauno šventovėse sugaustų taurūs, iškalbingi, širdį veriantys vargonų garsai. Taip, kaip senojoje Europoje.

Ačiū už pokalbį.