LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Vilkaviškio rajone, Bardauskų kaime, gyvenančių Jurgitos ir Jono Matulaičių ūkis – vienas iš pažangiausių šiame Suvalkijos krašte. Tą patvirtina ir šiemet žemdirbiams skirta trečia vieta konkurso „Metų ūkis“ rajoniniame etape.
Į kaimą nenorėjo
J.Matulaitis savarankiškai ūkininkauti pradėjo 2004 m. Nors tėvų ūkyje ir sukasi nuo mažens, tačiau vyras ilgai negalvojo apie savarankišką žemės dirbimą. Priešingai, jis planavo, kad baigęs mokslus gyvens mieste, turės neblogą darbą, kuris ir bus pagrindinis jo pajamų šaltinis. Viskas susiklostė kiek kitaip ir šiandien ūkininkas dėl to labai džiaugiasi. Dabar jis net tvirtina, kad į miestą jo jau niekas neišvarytų.
„Taip jau išėjo, kad turėjau grįžti į kaimą. Iš pradžių įsidarbinau pas tėtį, kuris kas mėnesį man mokėjo 300 litų algą. Vėliau, atsiradus Europos Sąjungos paramoms, tapau jaunuoju ūkininku ir po truputį ėmiau ūkininkauti savarankiškai“, – prisiminė žemdirbys.
Iš viso jis pasinaudojo jau trimis ES paramomis. Už jas Jonas įsigijo žemės dirbimo frezą, sėjamąją, purkštuvą, traktorių bei grūdų kūlimo kombainą. Vyras teigė, kad paramos iš dalies padėjo sukurti jo ūkį. Jei ateityje būtų galimybė dar kartą jomis pasinaudoti, jis tikrai nepraleistų šios progos. Net ir šiemet ūkininkas bandė gauti dar vieną ES paramą, tačiau pritrūko kelių balų, kad projektas būtų patvirtintas.
J.Matulaitis nepritaria kai kurių kitų žemdirbių nuomonei, kad siekti ES paramos neverta, nes keliami reikalavimai – sunkiai įgyvendinami. Anot jo, sunkiausia gauti pirmą paramą, o vėliau viskas einasi kaip per sviestą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Prasčiausias sezonas
Nors savarankiškai J.Matulaitis ūkininkauja jau 14 metų, tačiau tokio prasto sezono kaip šiemet jis tikina dar neturėjęs. Daugelis žemės ūkio konsultantų, pavasarį pamatę augančius jo pasėlius, prognozavo, kad iš hektaro birs 9–10 tonų grūdų. Deja, karšta vasara kiek pakoregavo šiuos skaičius. Žieminių kviečių iš hektaro biro maždaug 6 tonos, vasarinių – 4,5 t., rapsų – vos 2,5 t.
„Laimė, kad nesusigundžiau pasirašyti daug išankstinių sutarčių. Ir taip du trečdalius planuoto derliaus kasmet susaistau sutartimis, tačiau visada planuoju mažiausią galimą produkcijos kiekį. Šiemet skaičiavau maždaug 4,5 tonų vidurkį, tad tai mane ir išgelbėjo“, – teigė Vilkaviškio rajono gyventojas.
Jis prisipažino, kad vienu metu jau buvo pradėjęs gailėtis, jog grūdus turi parduoti už žemesnę kainą, nors tada rinkoje mokėjo 30–40 eurų daugiau. Vis dėlto žemdirbys greitai suprato, kad taip bus ne visada: vienais metais dėl išankstinių sutarčių jis kažkiek nukenčia, tačiau kitais – laimi. Tiesa, jis tikino dar gerai pagalvosiantis, kiek kitiems metams savo užaugintos produkcijos susaistyti išankstinėmis sutartimis. Ūkininkas spėjo, kad dėl šiais metais patirtų nuostolių jis bus kiek atsargesnis.
„Jei siūlytų 180–200 eurų už toną grūdų, sutikčiau net nesvarstydamas, tačiau vargu, ar taip bus“, – šypsojosi pašnekovas.
Seniau – lengviau
J.Matulaitis teigė, kad prieš dešimtmetį ūkininkauti buvo daug lengviau. Aišku, dabar daug ką kompensuoja nepalyginamai galingesnė ir modernesnė žemės ūkio technika, tačiau seniau darbas duodavo didesnį pelną. Turint mažiau žemės, eidavo uždirbti daugiau, nei dabar išplėtus savo valdomus plotus. To priežastis – nuolat brangstančios trąšos, chemikalai, įvairios paslaugos bei nedidėjanti užauginamos produkcijos supirkimo kaina.
Šiuo metu ūkininkas savarankiškai dirba maždaug 150 ha žemės. Tiesa, jis kooperuojasi su tėvais Gintautu ir Danute, o šie valdo dar 180 ha. Aišku, ne visa ūkininkų žemė yra nuosava, o už nuomą jie moka nuo 100 iki 250 eurų už hektarą. Anot pašnekovo, vargu ar tokios sumos kada nors atsipirks, tačiau norint išlaikyti bent jau esamą ūkininkavimo lygį, mažinti savo plotų nelabai galima.
Naujų žemių Bardauskų kaimo gyventojas stengiasi nesupirkinėti. Jis įsigyja tik tas žemes, kurias jam parduoda nuomotojai. Už jų hektarą vyras moka 6–8 tūkst. eurų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Cukriniai runkeliai neužaugo
Ne itin geras sezonas J.Matulaičiui buvo ne tik javų ir rapsų ūkyje. Dėl sausros prastai užderėjo ir jo kartu su tėčiu pasėti 32 ha cukrinių runkelių. Runkelius vyras nuo seno veža į abu Lietuvoje esančius cukraus fabrikus. Kai seniau Marijampolėje kildavo įvairių problemų dėl atsiskaitymo, žemdirbys dalį runkelių gabendavo į Kėdainius. Nors dabar visos problemos su Marijampolės cukraus fabriku, atrodo, liko praeityje, jis vis tiek liko ištikimas ir Kėdainiams.
Anksčiau išsireikalauti savo uždirbtus pinigus iš Marijampolės cukraus fabriko ūkininkams buvo gana sunki užduotis, tačiau prieš kelerius metus viskas kardinaliai pasikeitė. Tarp fabriko, ūkininkų ir UAB „Žvalguva“ buvo sudaryta trišalė sutartis, kuri ir padėjo išspręsti visus nesutarimus. Dabar žemdirbiai nuo 50 iki 80 proc. runkelių vertės iš „Žvalguvos“ privalo pasiimti prekėmis: trąšomis, chemikalais arba sėklomis, tad rizikuojama ne visais, o tik dalimi savo pinigų.
„Dabar Marijampolėje viskas gerai, pinigai mokami laiku. Vis dėlto, norėdamas šiek tiek apsidrausti, runkelius vežu ir į Kėdainius. Kažkada net norėjau ten pasididinti kvotą, tačiau man to neleido padaryti. Ten kasmet vežu apie trečdalį visų savo cukrinių runkelių“, – teigė pašnekovas.
Jis tikino neketinantis atsisakyti auginti šių šakniagumbių. Jie tarnauja ne tik kaip gera sėjomaina, bet ir nėra tokia rizikinga kultūra kaip javai ar rapsai. Be to, tam tikrais metais jie padeda kompensuoti nuostolius, patirtus kitose srityse.
Persikėlė į nuosavus namus
Jurgita ir Jonas augina du vaikus – šiais metais studijuoti pradėjusį Roką bei dar darželį lankančią Otiliją. Kol kas nė vienas iš vaikų pernelyg nesidomi ūkio reikalais, tačiau Jonas teigia, kad to ir nereikia. Anot jo, dabar svarbiausi jų gyvenime turėtų būti mokslai, o, baigę juos, vaikai patys galės spręsti, ką veikti ateityje.
Šeima tik šiemet persikėlė į naujus namus. Jie – Jurgitos rūpestis. Kaip teigė J.Matulaitis, žmona yra ir dizainerė, ir namų šeimininkė, ir aplinkos tvarkytoja. Be to, ji – ir nebloga daržininkė. Šiemet Jurgitos užauginti pomidorai stebino ne vieną – daugelio jų svoris siekė net iki kilogramo.
Nors šiuo metu Bardauskų kaimo gyventojai verčiasi vien augalininkyste, tačiau taip buvo ne visada. Seniau jie augino ir karves, ir kiaules. Vis dėlto jie nesigaili atsisakę šių gyvūnų.
Apie ūkio plėtrą J.Matulaitis per daug negalvoja. Jis tikino, kad dar labiau plėsti valdomus plotus nėra daug noro, o ir konkurencija tarp ūkininkų – didžiulė. Vis dėlto apie naujos technikos įsigijimą jis rimtai svarsto.
„Reikia trąšų barstytuvo, naujos sėjamosios, net apie grūdų sandėliavimo bokštų statybas kartais pagalvoju. Jau prieš penkerius metus svarsčiau statyti tris bokštus, kuriuose tilptų po 200 tonų grūdų. Planuose buvo ir džiovykla su valomąja. Tuomet situaciją pakeitė naujo kombaino būtinybė“, – prisiminė suvalkietis.
Tiesa, ar šiandien jam vis dar reikia grūdų sandėliavimo bokštų bei džiovyklos, J.Matulaitis negalėjo tvirtai atsakyti. Seniau jis namuose laikydavo iki 800 tonų grūdų, tačiau pastaraisiais metais beveik visą produkciją į supirkimo punktus išveža dar rudenį. Be to, jis jau antrą sezoną priklauso žemės ūkio kooperatyvui „Vilkaviškio grūdai“. Įmonė praėjusiais metais pasistatė modernų elevatorių, tad namuose sandėliuoti grūdų Bardauskų kaimo gyventojui nelabai ir yra reikalo.
„Taip pat priklausau ir kooperatyvui „Suvalkijos cukriniai runkeliai“. Manau, kad tik susikooperavę žemdirbiai gali gauti geriausias produkcijos supirkimo kainas bei daug pigiau nusipirkti trąšų, chemikalų ar net reikiamos žemės ūkio technikos“, – kalbėjo žemdirbys.
Jis ragino ir kitus šalies ūkininkus pasekti jo pavyzdžiu ir burtis į kooperatyvus.
Padeda seniūnijai
Bardauskų kaimas, kuriame gyvena Matulaičiai, įsikūręs Keturvalakių seniūnijoje. Matulaičių šeima – didelė seniūno Gintauto Urbšio pagalbininkė, sprendžiant įvairias problemas. Pavyzdžiui, šiemet Jonas savo lėšomis parvežė ne vieną priekabą žvyro, jį išpylė ir išlygino ant seniūnijos kelių, taip pagerindamas šių būklę.
„Turiu didelį sunkvežimį, kuriuo vežu ne tik žvyrą, bet ir teikiu grūdų vežimo paslaugas. Deja, šiemet buvau priverstas anksčiau laiko atleisti vairuotoją, nes grūdų sezonas pasibaigė labai anksti ir niekam šių paslaugų nereikėjo. Tikiuosi, kad kiti metai visiems žemdirbiams bus daug geresni, nei buvo šie“, – vylėsi J.Matulaitis.
Jis rūpinasi ir kitais kaimo reikalais. Vyras žiemomis dažnai nuo vietinių kelių valo sniegą, o prieš kelis metus Bardauskuose įrengė futbolo aikštę, kurią šiltuoju laikotarpiu itin mėgsta kaimo jaunimas.
