Marijampolės savivaldybės Gudinės kaimo ūkininkas Raimundas Brizgys plėtoja ekologinį ūkį, augina apie 60 mėsinių galvijų ir valdo apie 120 ha. Ūkyje – nė aro ariamos žemės, vien tik natūralios pievos. „Ačiū Dievui, mano pievos specifinės, už jas galiu gauti papildomas išmokas“, – teigė ūkininkavimui Amalvo palias pasirinkęs ūkininkas.

Pievų karalius ar vergas?

Nors jau lapkritis, pasak R.Brizgio, darbų jo ekologiniame ūkyje ir dabar netrūksta, todėl dar vis rutiniškai tvarkosi. Turi specifinių pievų, tai jose dar turi darbo vienai kitai dienai – iššienauja galvijų paliktus kupstus. Ūkininko planuose – per lapkritį gyvulius dar paganyti, nes žolės šiemet priaugę gausiai. 
„Mano pievos specifinės, tai yra kur ganyti. O tvarkyti šlapynes pagal nustatytus tvarkymo terminus galima net iki kovo 1 dienos. Tvarkau vienas, tai lėtai judu, jau tokios meilės darbui nėra. Kai buvau jaunesnis, greičiau visi darbai ėjosi, o dabar jau ne jaunystė“, – porino Gudinės kaimo ūkininkas, aiškindamas, jog samdytų darbininkų neturi, o ūkio reikaluose jam talkina tik šeimos nariai.  
Save R.Brizgys juokais vadina pievų ir gyvulininkystės kaliniu. Jeigu kada nuspręstų nebelaikyti gyvulių, neįsivaizduoja, ką veiktų su tiek daug pievų. Vienintelė išeitis būtų perduoti ūkį tokį, koks yra dabar, kitam šeimininkui.   

„Jeigu net dirbčiau nuostolingai, kito pasirinkimo nėra. Dabar dar gelbsti europinės išmokos, tai dar kvėpuojame, nemetame ūkio įsipareigojimų, bet ir atvargstame“, – sakė jis.

Pats pasirinko kryptį

R.Brizgio šeima nori dirbti ūkyje ir turėti garantijas ateičiai. Prieš ketvirtį amžiaus pats ūkininkas pasirinko sunkesnį kelią.
„Žmogus pasirenki pats, kur, kaip ūkininkauti. Buvo laikas, kai į palias net už dyką nė vieno ūkininko nebūtum nuvaręs. Niekas jų neėmė. Daugelis juokėsi, kai aš žemę tokioje vietoje pirkau. Galvojo, kad man jau visai su galva negerai – jau smegenų neturiu. Ryžausi, nes žinojau, ką su ja darysiu, kaip pritaikysiu. Būtų galima dar plėstis, bet kam to reikia. 120 ha užtektinai – pilnos jau akys. Jei būtų daugiau, reikėtų samdytis žmogų. Tada vėl atsirastų naujas galvos skausmas, o svetimos rankos, kaip sako liaudies išmintis, tik žarijoms žarstyti. Dabar rimtai dirbančių žmonių nusisamdyti kaime nėra“, – teigė Žuvinto biosferos rezervato teritorijos paliose ūkininkaujantis Raimundas.

Daugiametes pievas daug metų prižiūrintis ūkininkas pastebi, jog aplinkui didieji grūdininkai susikūrę kitokius ūkius – jie neturi gyvulių, neturi pievų, jiems neapsimoka šienauti. Tačiau Raimundas dar atsimena, kad jo krašte beveik visur, kur dabar dirbami laukai, kažkada driekėsi pievos.

„Ar kolūkio, ar vėliau žmogaus jos buvo, bet jau suartos. Būdavo, padedu kitiems šieną sutvarkyti, tai čia aplinkui nėra tokio lauko, kad per 15–17 metų nebūčiau rulonų sukęs. Kur tik apsidairau, ten buvęs, ten važiavęs. O dabar jau viskas suarta. Igliškėliuose visi „mažiukai“ ar pensininkai žinomam vietiniam ūkininkui žemę atidavė. Tai visos pievukės suartos, visos apsėtos. Kai kam gal gražu“, – situaciją apibūdino pievų naudotojas.

R.Brizgys sako, kad dažnai suartą žemę ūkininkai pritręšia cheminėmis trąšomis ir augalus augina kaip ant vatos. O jam ne vis tiek. „Ten jau gal dirvožemyje nėra jokios gyvybės, nes nei humuso, nei natūralių bakterijų niekas chemizuotuose ūkiuose nenaudoja. Jie taiko savo technologijas, kai kur net nearia. Chemija purškia pasėlius, kad žolių nebūtų, ir augina“, – susirūpinęs kalbėjo R.Brizgys.

Grūdininkai pievų atsikratė  

R.Brizgio teigimu, būtų teisingiausia, kad Lietuvoje visiems ūkiams paskirstytų daugiamečių pievų pagal turimos žemės plotą tiek, kiek kuris privalėtų jų turėti, tuomet, esą, nebūtų jokių tarpusavio kivirčų. Dabar, kiek jam žinoma, Suvalkijos ir kitų regionų ūkininkams atrodo gryna nesąmonė, kad bus reikalaujama atkurti dalį suartų pievų. 

„Yra sutartis ir ją žinau nuo pat Lietuvos įstojimo į ES. Sutarė, kad bus 5 procentai pievų nuo visų naudmenų. Kodėl dabar aš turiu būti kvailesnis ir su kitais „dalintis“ savo pieva. Aš tokios problemos juk neturiu. Mano ūkyje visur tik pievos, o ne dirbama žemė“, – aiškino Raimundas.  

Anot jo, tegul suskaičiuoja plotus ir išsiaiškina, kiek kuris ūkininkas gali suarti pievos, bet tada ją turi atsėti kitoje vietoje, net galėtų tą padaryti per žalinimo programą. „Bet tie žalinimai irgi kelia abejonių – jei naudoja trijų kultūrų sėjomainą, tai vis tiek kas dvejus–trejus metus kviečiai vėl grįžta į tą patį lauką. O ekologiniame ūkyje reikalingos penkios–šešios kultūros. Mano nuomone, ir pievų reikia, ir ankštinių, ir žolių. Bet kas sunkiausia, to niekas nenori“, – svarstė Gudinės ūkininkas.

Save R.Brizgys juokais vadina pievų ir gyvulininkystės kaliniu. Jeigu kada nuspręstų nebelaikyti gyvulių, neįsivaizduoja, ką veiktų su tiek daug pievų.

Jis VL sakė, kad sėjantys grūdines kultūras vis nori būti gudresni už kitus, panoro laikyti tik ariamą žemę. Ekologinio ūkio savininkas iš Gudinės stebėjosi, kodėl ir jie negali pasėti nors po mažiuką plotuką daugiamečių pievų? Arba kas trejus metus per žalinimą auginti dobilus, ankštines kultūras, juk tuomet ir žemė pailsėtų, ir humuso atsirastų.

„Bet jie nenori materialiai nukentėti. Nori gyvulininkams, kuriems reikia pievų, ant pečių viską užkrauti“, – lygybės principo pasigedo ūkininkas.

Didelių bulių neaugins

Šį rudenį R.Brizgio galvijų bandoje – apie 60 „galvų“ su prieaugliu, bet jis sakė, kad užtektų ir 30. Pievų deklaruoja 120 ha. Visas ūkis – vien tik pievos. „Šiemet šlapi metai. Žolių viršūnes iki vandens nupjaunu, o kaip kitaip padarysi, jei visą vasarą ten vanduo stovi. Vis tiek stengiuosi, pjaunu. Kol kas dar nesiskundžiu, kad tik taip būtų, dar galima dirbti. Per 25 metus nė vieno maišiuko trąšų neišbėriau. Sliekų užsiauginu, dar sliekų ištraukos pasidarau, natūralių bakterijų užpurškiu. Taip pievos net geriau auga, jau nėra ir kur dėti žolės“, – pašarais džiaugėsi ūkininkas.

R.Brizgys kol kas nieko neplanuoja keisti, tik didelių bulių nelaikys. Bando tą, aną, bet niekas neapsimoka. Buliaus savikaina 2,5 Eur/kg, o supirkėjai sumoka 1,70 Eur/kg. Ūkininko poreikių niekas nežiūri. Jam peršasi mintis, kad remiami perdirbėjai, jie tarpusavyje, kokių 10–15 įmonių gal susitaria, ir tada niekas brangiau nemoka, o gyvulių augintojai pasijaučia kaip kokie vergai. „Siūlome jiems jautieną, bet nežiūri. Geriau jiems karvė, nes nori kuo pigiau. Parduodi sukūdusią karvę, kuri sveria kokius 350 kg, o turėtų sverti apie 700 kg. Šitos tik kaulai ir skūra, bet nuperka už 70 eurų. Klausiu, ką su ja darysit? Sako, pridės prieskonių, lašinių, pagamins įdaro ir geriausi koldūnai išeis“, – tendencijomis dalijosi R.Brizgys.

Jis vis tiek stengiasi, dirba. Aplinkiniams atrodo, kad yra patenkintas pievomis ir savo galvijų ūkiu. „Dar einu ir sakau, ačiū Dievui, kad mano pievos tokios specifinės, kad aš už jas galiu gauti papildomas išmokas. Už šlapynių tvarkymą, kraštovaizdžio saugojimą, kur irgi negalima nei tręšti, nei persėti, nieko ten negalima daryti. Tik natūraliai palikti augti. Kaip aš vadinu, mano ūkis yra Dievo ranka. Ką gamta, Dievulis davė, tą pjaunu, tą imu, tuo šeriu, taip ir ūkininkauju. Ūkininkauti galima ir pelkėje“, – pasakojo jis.

Palaiko išmokos 

„Tie, kurie aria ir sėja, nesupranta, jie žiūri į mane kaip į ufonautą. Sako, aparčiau, prikulčiau grūdų, ir pinigų turėčiau. O aš tik vieną sykį per metus nupjaunu ir gaunu pinigus. Viską sudėjus, atėmus – gal dar daugiau už kai kuriuos grūdininkus ar pienininkus“, – aiškino R.Brizgys.

Mažėjant gyvulių supirkimo kainoms, jam darosi visai neaišku, ką reikės ateityje daryti su tiek pievų, nes ūkis – gyvulininkystės, be to, paliose turimų pievų negalima arti, nes ten yra draustinis. R.Brizgys laikosi duotų įsipareigojimų. Kol yra ES išmokos, jam neapsimoka auginti javų, o ir metai jau ne tie, be to, reikėtų nemenkų investicijų, pirkti naują techniką.

Daug kas jo teiraujasi, ar jis tikrai visiškai neturi dirbamų laukų ir nieko nesėja? „Nė vieno aro. Nupirkau dirbamos žemės iš netoli buvusio chemizuoto ūkio. Dabar paliksiu tą žemės kampą natūraliai, net nieko nesėsiu. Ten buvo auginami rapsai. Juos aptversiu. Nuės gyvuliai, ten jie „patręš“, patvarkys ir savaime per 5 metus atsiras natūrali pieva. Tą žemės plotą vėl paversiu daugiamete pieva. Tą žemę tvarkau taip, kad man nereikėtų purkšti, naudoti chemijos, nes prie pat namų. Nenoriu, kad kokių nors cheminių medžiagų patektų į mano tvenkinius“, – planais dalijosi ūkininkas.

Šiandien jam dar apsimoka augint mėsinius galvijus – jie geriau negu pieninės karvės. Tiesa, ūkininkas pažįsta kelias moteris, kurios aplink Igliškėlius dar laiko karvių. Tik jis abejoja, ar ilgai jos dar „temps“, nes žino, kaip joms sunku – du kartus per dieną melžia, ir pašaras turi būti nepriekaištingas. Tuo tarpu mėsiniams galvijams kokį pašarą padavei, tokį suėdė. Jo žodžiais, tai gamtos užgrūdinti, Dievo saugomi gyvuliai. Tad ir juos auginant pasitelkiama natūralioji atranka.

Galvijų ūkio savininkas neabejoja, kad po jo kas nors pievas perims tokiomis pat sąlygomis, nes atsiranda vienas kitas tuo besidomintis ūkiškas žmogus. „Man kol kas pinigų užtenka. Bet jeigu panaikins išmokas ar jas sumažins, bus blogai. Būna, kad vieną dieną viena ranka duoda, kita –atima. Jei griežtės mėšlo tvarkymo tvarka, prireiks statybų, investicijų, tai pasitrauksime. Tuomet jau man neberūpės, ką ten kitas darys – ar bus pievos, ar šabakštynai“, – nelinksmai sakė Raimundas.