Dėvėtų drabužių prekyba savo aukso amžių jau nugyveno. Įvedus eurą, jie pabrango, o nauji, kylant šalies gyventojų pragyvenimo lygiui, tampa vis labiau įperkami, ypač į Lietuvą atėjus žemų kainų prekių tinklui. Be to, nemažai Pietų Lietuvos gyventojų drabužių ieško kaimyninėje Lenkijoje.

Mažai perka

Dar prieš 5–6 metus dėvėtų drabužių parduotuvė Marijampolėje buvo ant kiekvieno kampo. Plačiai jais buvo prekiaujama ir turgavietėse. Tačiau šiandien iš gausybės parduotuvių beliko vos kelios, o ir turgavietėse gerokai mažiau dėvėtų drabužių parduodama.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį dėvėtais drabužiais Marijampolės Mokolų rajone pradėjo prekiauti ir marijampolietė Margarita Valiukevičienė. Jais tebeprekiauja ir šiandien, tačiau jie tesudaro gal tik trečdalį parduotuvėje esančių prekių. Gali būti, kad artimiausiu metu jų visai neliks.

„Iš pradžių, kai tik įkūriau parduotuvę, pirkėjų netrūko. Net iš Kauno atvažiuodavo apsipirkti. Jie sakydavo, kad Marijampolėje dėvėti drabužiai kur kas pigesni nei Kaune“, – prisiminė M.Valiukevičienė.

Pasak jos, bėgant metams žmonės vis rečiau renkasi dėvėtus drabužius. Ta tendencija jau buvo pastebima ir prieš 2008 m. krizę. Galima buvo nujausti, kad prekyba dėvėtais rūbais Lietuvoje išnyks.

„Dabar dėvėtų drabužių era Lietuvoje, bent jau Marijampolėje, labai sparčiai artėja prie pabaigos. Jau užsidarė ne viena parduotuvė. Jei į jas kas nors ir užsuka, tai dažniausiai tik pasikuisti, o ne pirkti. Lietuviai mėgsta puoštis. Jeigu vyksta koks nors susiėjimas, jie linkę rengtis naujais drabužiais, o ne kažkieno jau nešiotais“, – pastebėjo prekybininkė.

Net ir garbaus amžiaus pensininkės, atėjusios į parduotuvę, ieško naujų drabužių, o į dėvėtus net žiūrėti nenori. Dėvėtus drabužius  M.Valiukevičienė ketina kaip galima greičiau išparduoti. O jei nepavyks, tiesiog juos kam nors padovanoti, kad nebeužimtų vietos ir būtų galima išplėsti naujų drabužių asortimentą.

Dešimtmetį dėvėtais drabužiais prekiavusi M.Valiukevičienė linkusi manyti, kad ši prekyba Lietuvoje eina į pabaigą. Autorės nuotr.

Pesimistinės nuotaikos

Tai, kad dėvėtų drabužių verslas išgyvena ne pačias geriausias dienas, „Valstiečių laikraštį“ tikino ne vienas prekybininkas. Ypač tą pajuto turgaviečių prekeiviai. „Kol dar buvo vilčių, kad tokia prekyba duos nors kokį pelną, tol prekiavau. Bet nuo šių metų pradžios tuo jau neužsiimu. Nebėra prasmės“, – tvirtino marijampolietė Irena.

Anot jos, menkai gelbėjo ir bandymai prekiauti dėvėtais drabužiais kaimuose. Jiems vežioti tik veltui degindavusi degalus. Mat mažiau pasiturintys kaimų gyventojai pinigų net ir dėvėtiems drabužiams nelabai sukrapštydavo, o bagotesni viską, ko jiems reikia, nusiperka mieste.

Marijampolietė M.Valiukevičienė įžvelgė dar vieną dėvėtų drabužių  prekybos nuosmukio priežastį – emigraciją.

„Išvažiavo tokio amžiaus žmonės, kuriems labiausiai norėjosi puoštis. Ten, užsienyje, jie puošiasi, bet ne čia, Lietuvoje“, – tvirtino prekybininkė.

Dar ne taip seniai kai kuriuose šalies miestuose mažmeninį dėvėtų drabužių prekybos tinklą turėjusios, Mažeikiuose įsikūrusios bendrovės „Sideritas“ direktorius Artūras Garška teigė, kad jie visą savo veiklą po truputį koncentruoja į didmeninę prekybą. Ir ne Lietuvoje, kur paklausa mažėja, bet Rytuose. Ten dėvėtų drabužių prekybos mastai kol kas nemažėja.

Ne visi skundžiasi

Taip pesimistiškai nusiteikę ne visi prekiautojai. „Valstiečių laikraščio“ kalbinta vienos dėvėtų drabužių parduotuvės Marijampolėje pardavėja teigė, kad nors drabužių kainos ir išaugo, pirkėjų netrūksta.

„Žmonės ateina ieškoti dėvėtų, tačiau geresnės kokybės drabužių. Jie jau nebenori naujų, pigių, bet atvežtų iš Kinijos, nes tokius po pirmojo skalbimo galima išmesti. O geros kokybės  dėvėtą drabužį gali nešioti dar ne vieną sezoną“, – tikino prisistatyti nenorėjusi moteris.

Bendrovės „Rubija“, valdančios mažmeninį prekybos dėvėtais drabužiais tinklą Lietuvoje, vienijantį 25 parduotuves, direktorius Audrius Mikalauskas tikino, kad jie kol kas pirkėjų stygiumi skųstis negali. „Kuo gyvenimas Lietuvoje sunkesnis, tuo dėvėtų drabužių prekyba sėkmingesnė. Ne visi suaugusieji išgali įpirkti naujų drabužių, todėl ieško dėvėtų. Ir kasdienai, ir šventėms, ir vaikams“, – pasakojo jis, pridurdamas, kad paklausios prekės yra ir nešiota avalynė, rankinės.

Drabužių kokybė prastėja

M.Valiukevičienė manymu, dėvėtų drabužių populiarumą sumažino ir itin suprastėjusi jų kokybė. Prekybininkė pasakojo, kad dėvėtus drabužius pirkdavusi maišais iš urmu prekiaujančiųjų ir visada rizikuodavusi, nes nežinodavusi, ką maišuose ras. Nors urmininkai tikindavo, kad maišuose gali būti ir labai geros kokybės, ir prastesnių drabužių, tačiau parsivežus paaiškėdavo, kad juose sukrauta dalis drabužių, kurių nepavyko parduoti didžiųjų šalies miestų dėvėtų drabužių parduotuvėse.

Apie tai liudijo ant kai kurių likusios etiketės su kainomis. Be to, į drabužių maišus būdavo dėl svorio prikišama knygų, sudėvėtos patalynės ar statybų dažais suteptų drabužių, kuriuos reikėdavo išmesti.

„Parduodavome tik apie 70 proc. gautų drabužių, o visus kitus arba nukainodavome, arba išmesdavome“, – tvirtino M.Valiukevičienė.

A.Mikalauskas  taip pat sutiko, kad šiuo metu Lietuvoje parduodamų bei į mūsų šalį atvežamų dėvėtų drabužių kokybė yra kur kas prastesnė, o patys drabužiai yra brangesni.  Anot jo, taip galėjo nutikti dėl Europos šalis ištikusio ekonomikos sąstingio – žmonės taupo,  nebeišmeta drabužių, kurie dar tinkami dėvėti.

Kaimo žmonės nelabai domisi atvežtais dėvėtais drabužiais.