Važiuojant tiek naujuoju keliu „Via Baltica“, tiek senuoju keliu Kaunas–Marijampolė, nori nenori netoli Marijampolės akis užkliūva už aukštai į dangų besistiebiančio Sasnavos bažnyčios bokšto. Ypač įspūdingai šis 60 m aukščio garsaus prieškario architekto Edmundo Fryko suprojektuotas statinys atrodo naktį, kai į jį suspindi prožektorių akys.

Garsina miestelį

Kalbinti sasnaviečiai neslepia, kad apšviesti naktį bažnyčią buvo klebono Arvydo Liepos idėja. Jiems liko tik mielai pritarti. Atnaujinta 1938 m. pastatyta bažnyčia, pertvarkyta centrinė miestelio dalis, restauruota senoji klebonija – miestelio pasididžiavimas, kaip ir dar viena, senoji Sasnavos bažnyčia, stovinti ne pačiame miestelyje, o Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Tenykštė medinė pastatyta lygiai tokia, kokia kažkada stovėjo Sasnavoje, nes suręsta pagal rastus senuosius bažnyčios brėžinius.

Sasnaviečiai paminėjo dar vieną klebono įdiegtą naujovę – pačioje bažnyčioje suolai tikintiesiems net šalčiausią žiemą yra šilti. Jie šildomi, vos tik ant jų atsisėda žmogus.

Netoli bažnyčios gyvenanti Angelė Gavėnienė, gegužės 29 d. švęsianti 87-ąjį gimtadienį, kol pajėgė, vis meldėsi bažnyčioje. „Klebonas seniems žmonėms pasakė, kad jei nepajėgia, nepaeina, tai į bažnyčią tegu ir neina – jis pats ateis pas juos“, – pasakojo ji.

Name, kuriame atskirus butus turi trys senutės, Angelė gyvena apie 10 metų. Ji gali išėjusi į kiemą pasidžiaugti pavasariu, žydinčiomis gėlėmis. „Kai stipresnė buvau, bėgau, dirbau, o dabar, kai sveikata pašlijo, visai išsižiojau“, – linksmai porino senolė. Ji neslėpė, kad Sasnava jai brangi, nes čia, panele būdama, „šaligatvį šlifavo“, atlėkdavo ir į bažnyčią pasimelsti, ir į mokyklą, ir į šokius.

Tokių ilgaamžių Sasnavoje – ne vienas. Gegužės 27 d. šimtmetį minės Marijona Lekeckienė. „Gaila, kad dabar jau nelabai yra kam domėtis kraštotyra. Anksčiau tuo domėjosi mokytoja Birutė Arlauskienė, net knygą apie Sasnavą išleidusi. Dar vieną knygą apie mūsų kraštą išleido kraštietis Gediminas Ilgūnas. Bet, jiems mirus, jau nelabai liko kam“, – pasakojo Sasnavos seniūnijos seniūnė Nijolė Smilgienė.

Nuo žemės nenutolo

„Sasnava tampa vis patrauklesne vieta gyventi dirbantiesiems Marijampolėje, iki kurios – vos 13 km, vis dėlto nemažai sasnaviečių triūsia žemės ūkyje“, – kalbėjo N.Smilgienė. Jau beveik porą dešimtmečių viename miestelio pakraštyje veikia mėsos perdirbimo įmonė, o kitame pakraštyje veiklą vis atgaivina lentpjūvė. Visi kiti verslai – paslaugos tiems, kurie gyvena miestelyje.

Žemės ūkyje triūsia ir sasnavietės Danutės Seiliuvienės sūnus Algis. Ši moteris pasakojo, kad ji taip pat nenutolo nuo žemės darbų, nors sulaukus 77 metų sveikata jau nekokia: kaimynės atneštus braškių daigus pasisodino sėdėdama ant suoliuko. Taip pat pasisėjo ir ridikėlių. „Negaliu nei atsiklaupti, nei pasilenkti. Vienos kojos abu kaulai lūžę. Kitos sąnarys keistas. Ranką tiek skauda, kad ja nieko dirbti negaliu“, – guodėsi aplankyta moteris.

Kultūrinė veikla

D.Seiliuvienė neslepia, kad visos ligos tarsi išgaruoja tada, kai kartu su kitais jau garbaus amžiaus žmonėmis susirenka į neįgaliųjų draugijos „Gija“ ansamblio, kuriam vadovauja Janė Jančienė, repeticijas. Tada net vaistų mažiau reikia. „Mes tarsi prisikeliame, kai sueiname į repeticijas, tampame visi sveiki, lazdas numetame į šonus. Kai kada dar ir kokį šokį sutrypiame“, – tvirtino pašnekovė.

Sasnavos kultūrinis gyvenimas jau sunkiai įsivaizduojamas be Marijos Grybienės vadovaujamo vokalinio ansamblio, kitų kolektyvų. Tačiau bene garsiausias yra vaikų pasakos teatras „Jaunuolynas“. Jo režisierė, Sasnavos laisvalaikio salės meno specialistė Birutė Labutytė pasakojo, kad Sasnavoje sukurta ir parodyta 13 spektaklių. Viską ji daro pati – ir vaikus vaidinti moko, ir kostiumus bei dekoracijas kuria. Dabar ruošiasi dar vienai premjerai – B.Labutytės sukurtam vaidinimui „Smuikelės pasaka“.

„Turiu šaunuolius jaunuosius aktorius, tik gaila, kad jie paauga ir išeina. Malonu vėliau juos sutikti kur nors gatvėje, pasikalbėti. Atsimena, kur ir ką veikėme, kad buvo smagu“, – kalbėjo B.Labutytė. Ji neslėpė, kad su teatru ne tik apvažiuoja Lietuvą, bet ir pasisvečiuoja lietuviškojoje Lenkijos dalyje.

Tiesia pagalbos ranką

Pasak Sasnavos seniūnės N.Smilgienės, pas juos taip pat yra socialinių problemų keliančių šeimų. Tačiau gydyti girtavimo skaudulius, asocialių šeimų žaizdas jų bendruomenė, gelbstint „Caritui“, stengiasi įvairiapusiu dėmesiu, materialine pagalba, pastabomis, imdamasi auklės vaidmens. Seniūnė teigė pastebinti, kad kartais po nuoširdaus pokalbio žmonės pradeda keistis.

Didele paspirtimi daugiavaikėms bei socialinės rizikos šeimoms yra tapęs Vaiko dienos centras, kuris nuo šio pavasario išplėtė veiklą ir tapo Sasnavos vaikų ir jaunimo gerovės centru „Židinys“. Jame per 20 vaikų užsiėmimų randa ne tik po pamokų, bet ir per vasaros atostogas.

Šiemet sukaks 130 metų nuo tada, kai Sasnavoje pradėjo veikti pirmoji valdiška švietimo įstaiga – rusiška pradžios mokykla.

Šią sukaktį sasnaviečiai žada paminėti, kai Sasnavoje vyksta didžiausi šiame krašte Šilinės atlaidai. Iki to laiko, pasak šiuo metu Sasnavos pagrindinei mokyklai vadovaujančios Astos Giedraitienės, planuojama atnaujinti internetinę mokyklos svetainę, kurioje būtų galima paskaityti apie buvusius mokyklos mokytojus ir mokinius. Tik pastaraisiais metais ši mokykla tapo pagrindine. Anksčiau ji buvo vidurinė, joje mokydavosi iki pusės tūkstančio mokinių. Dabar su Gavaltuvos kaime esančiu pradinių klasių skyriumi liko 130.