Prieš maždaug 400 nepaklusnių ir agresyvių kalinių – vos 20 pareigūnų; 7 aktyviausi riaušių dalyviai ir kurstytojai, įaudrinę „zoną“; vienas sunkiai į galvą sužalotas nuteistasis ir 5 – mažiau; beveik 3 valandos nekasdienės įtampos; sugadinta ar sunaikinta 1200 eurų vertės įkalinimo įstaigos turto. Prireikė 3,5 metų, kad tokia statistika po kalinių riaušių Marijampolėje būtų patvirtinta teisme. Ir – 6–10 metų laisvės atėmimo bausmės įžūliausiems riaušininkams.

Baudžiama griežtai

Nieko nestebina teiginys, kad kaliniai labiau linkę vadovautis savo nerašytais „įstatymais“. Tai – kaip mėgstama sakyti, sovietinių laikų kalėjimo tradicijos, vis perduodamos naujoms kalinių kartoms. Viena iš tų tradicijų – „nieko nemačiau“, „nieko nežinau“ pozicija.

Ir dėl to, ir dėl bylos didelės apimties, ir dėl sudėtingumo prireikė daugiau nei 3 metų, kad bene garsiausios Lietuvos kalinių riaušės, 2012-ųjų rugsėjo 1-ąją kilusios Marijampolės pataisos namuose (PN), kur kali po kelis kartus už įvairius nusikaltimus nuteisti asmenys, būtų prisimintos teisme. Neseniai Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį 7 vyrams, tuo metu kalėjusiems Marijampolėje, ir apdalino juos gana griežtomis bausmėmis.

Griežtomis jau vien dėl to, kad taip numato Baudžiamasis kodeksas (BK). Jame skelbiama, jog laisvės atėmimo įstaigos darbo dezorganizavimas, kai tai daro vienas kuo nors nepatenkintas asmuo, šiam turi atsirūgti įvairiomis teismo bausmėmis, kurių griežčiausia – 6 metai nelaisvės. O jeigu tokios įstaigos darbas dezorganizuojamas organizuotai – riaušėmis – ir būna nors vienas sunkiai sužalotas ar net žuvęs žmogus, kaltiesiems turi būti skiriama nelaisvės bausmė nuo 3 net iki 15 metų.

Nereikia nė dvejoti, kad apie tokią BK „aritmetiką“ 2012-ųjų rugsėjį žinojo Marijampolės PN nuteistieji, sukėlę riaušes, kuriose iš tuo metu 1200 kalėjusiųjų dalyvavo – rėkavo, lakstė, mušė, daužė, niokojo – apie 400, tačiau jie turbūt manė, kad tokioje audringai nusiteikusioje judrioje minioje niekas nesupras, kas vadovauja ir „diriguoja“. O gal net ir išvis negalvota apie tai, nes keliems kaliniams labai rūpėjo parodyti savo jėgą, keršyti, gąsdinti, o kai atsiranda minia pritariančiųjų, tai tada jau valdo bandos instinktas.

Tačiau Marijampolės PN pareigūnai, kurių riaušių pradžioje „zonoje“ dirbo vos 20 (tokia tvarka, tokie budėjimo grafikai), nesutriko ir nesišalino riaušininkų, panūdusių suvesti savo sąskaitas tik tarp nuteistųjų. Pareigūnai ir drausmino sukilėlius, ir filmavo viską, ką matė, ir kvietė iš namų atvykti papildomas kolegų pajėgas bei iškvietė iš Kauno specialų būrį Viešojo saugumo tarnybos kovotojų, kurie parengti būtent riaušėms tramdyti ir malšinti. Jie atvyko ginkluoti, su tarnybiniais šunimis.

Pareigūnų tiesa

Kalinius, dėl minėtų riaušių atsidūrusius teismo salėje, reikia skirstyti į kelias grupes. Vieni – 7 vyrai (25–40 m.), riaušių aktyvistai – sėdėjo kaltinamųjų suole, o kiti – kaip liudytojai. Pastarieji – irgi tarsi iš dviejų skirtingų grupių: vieni liudijo matę, kas, ką ir kaip per riaušes veikęs, kiti – „nieko nemačiau“, „nieko nežinau“. Tokių buvo, žinoma, gerokai daugiau. Jie esą matė tik minią judančių ir rėkaujančių nuteistųjų, girdėjo triukšmą, tačiau veidų neįsidėmėjo. Juolab kad kai kurie riaušininkai buvo kaukėti.

Vis dėlto teismui pakako liudytojų, sutikusių padėti išaiškinti tiesą, parodymų, kuriuos dar sustiprino ir pareigūnų, mačiusių įvykius gyvai ir dar po visko išanalizavusių nufilmuotą vaizdo medžiagą, teiginiai. Iš jų nustatyta, kad organizuoti neramumai Marijampolės PN kilo jau rugsėjo 1-osios, šeštadienio, rytą, kai grupė „šustriakų“ – vadinamosios aukštesniosios kastos kalinių – prie pirties triukšmingai užpuolė geresnio elgesio kalinius, dirbančiuosius, nes kažkuris iš šių buvo sumušęs vieno „šustriako“ – kauniečio Dariaus Leponio (36 m.) – brolį. Užpultieji deramai pasipriešino ir incidentas, rodės, išblėso.

Tai sužinojęs tuometis įstaigos vadovas aplankė ne vieną nuteistųjų būrį, kalbėjo apie užpuolimą, priminė, kas gresia už „zonos“ darbo dezorganizavimą, prašė nuteistųjų nurimti, linkėjo ramaus vakaro ir nakties.

Tačiau tuoj po 21 valandos, po kasdienio vakarinio patikrinimo, kai „zonoje“ lieka gerokai mažiau dirbančių pareigūnų, staiga vėl kilo triukšmas, peraugęs į riaušes. Kaliniai nebeklausė pareigūnų komandų, bėgiojo su kibirais karšto vandens ir liejo jį ant kitų nuteistųjų, prie kurių gyvenamųjų sektorių priartėjo įžūliai įsiūbavę ir taip sulaužę tvoros vartus, išdaužę kelis praleidimo posto langus, išlaužę spynas. Kaliniai buvo apsiginklavę metaliniais strypais, išlaužtais iš savo lovų, kai kurie – ir peiliais, svarmenimis iš sporto patalpų, grandinėmis, kastuvais. Visa tai skraidė ore į gyvuosius taikinius, kaip ir šiferio lapų bei asfalto dangos nuolaužos, plytgaliai.

Taip vyko keršto akcija po rytinio incidento. Kelių šimtų vyrų minia veržėsi į svetimas gyvenamąsias teritorijas, švilpė, šūkavo, ragino mušti priešininkus, pjauti juos, negailėti ir pareigūnų.

Tik po kelių valandų riaušės buvo numalšintos pačių įstaigos pareigūnų, sulaukusių pastiprinimo, jėgomis. Įsiaudrinusius kalinius teko raminti ir įspėjamaisiais šūviais.

Nuteistųjų tiesa

Kaliniai, kurie sutiko liudyti teisme, apie riaušes pasakojo taip pat, kaip jau paminėta. Tačiau buvo ir tokių nuteistųjų, kurie tada, vykstant riaušėms, slapta skambinėjo savo artimiesiems laisvėje bei žurnalistams ir šaukėsi pagalbos. Jie tvirtino, kad „zonoje“ – „bespredielas“ (netvarka), baisu net būti ten, vaizdai – kaip rimčiausiuose koviniuose filmuose, didžiulė grėsmė sveikatai ir gyvybei. Anot šių nuteistųjų, rytą dušų patalpose užpulti ir apdaužyti dirbantys kaliniai vakare sukilo keršyti „šustriakams“. Todėl nesiskaitė su niekuo, kas buvo jų kelyje. O pareigūnai, tai matydami, nieko nedrausmino ir kurį laiką nesiėmė jokių tramdymo priemonių – netgi padėjo keršytojams jų kovoje.

Tai skambinusieji aiškino pareigūnų siekiu dirbti „atsipūtus“ – „negirdėti“ telefoninių sukčių, „nematyti“ narkotikų platinimo, alkoholio problemos, „nežinoti“ apie skriaudžiamas kalinių kastas. Esą lengviau dirbti, kai tvarka yra „šustriakų“ rankose.

Atlygis už riaušes

Teismas, išnagrinėjęs sudėtingą baudžiamąją bylą dėl riaušių, griežčiausiai nubaudė jau minėtą kaunietį Darių Leponį (36 m.), teistą 8 kartus, pavojingą recidyvistą, iki riaušių Marijampolės PN kalėjusį už narkotikus ir nužudymą. Su neatliktomis bausmėmis subendrinta naujoji bausmė kaunietį už grotų laikys iš viso dar 14 metų. Šiuo metu jis gyvena Alytaus PN.

10 metų įkalinimo už riaušes bausmė paskirta ir nuo Pakruojo kilusiam Vilandui Sacevičiui (35 m.), 2014 metais po vedybų tapusiam Tinteriu (pasikeitė pavardę). Vienintelis iš visų šių kaltinamųjų aukštąjį išsilavinimą turintis vyras, taip pat pavojingas recidyvistas, anksčiau teistas 6 kartus (ir už išžaginimą), pridėjus neatliktų bausmių dalį, iš viso už grotų turėtų gyventi dar 12 metų.

Laimonui Balukoniui (25 m.) iš Varėnos teismas už riaušes paskyrė 9 metus kalėti. Iki tol 10 kartų teistas jaunas vyras, į nuteistuosius „įsirašęs“ nuo 14 metų, šiuo metu kalintis Alytuje, iš viso už grotų turėtų gyventi 11 metų.

Devintąjį teistumą dabar užsidirbęs Biržų rajono gyventojas Raimondas Dundulis (34 m.) pasiųstas kalėti 8 metus. Pridėjus dalį neatliktos ankstesnės bausmės, turėtų nelaisvėje gyventi 9 metus.

Vilniaus krašto gyventojas Artūras Bagdonavičius (35 m.), anksčiau 6 kartus teistas čigonas, riaušėse aktyviai dalyvavo kalėdamas už nužudymą. Už tai dabar bausmę prasiilgino 7 metiais – iš viso dar kalės 15 metų.

Panevėžietis Mantas Kristutis (28 m.) iki riaušių buvo teistas 5 kartus. Dabar jam paskirta 7 metų nelaisvės bausmė. Subendrinus ją su ankstesniąja, Vilniaus pataisos namuose šiuo metu kalintis vyras gali tikėtis laisvę pamatyti tik po 8,5 metų.

Švelniausiai nuteistas riaušininkas Vladimiras Aviženas (40 m.), lenkas iš Šalčininkų krašto. Jam paskirta 6 metų nelaisvės bausmė. Gyvenimo „zonoje“ patirties šis šeštą kartą nuteistas vyras turi pakankamai – nuo 2004-ųjų jis kalėjo už nužudymą.

Iš visų 7 nuteistų riaušininkų tik vienas – V. Aviženas – charakterizuojamas patenkinamai, o visi kiti – neigiamai. Du iš nuteistųjų yra sukūrę šeimas, kiti – vienišiai, gražiausią savo gyvenimo laiką atidavę „zonai“. Savo kaltės dėl riaušių nepripažino nė vienas iš kaltinamųjų (vienas – tik iš dalies). Visi tikino buvę apkalbėti kitų kalinių ir pareigūnų, kuriems esą visada neįtikę.

Tik faktai:

Šiuo metu Marijampolės PN kali gerokai mažiau nuteistųjų nei 2012 metais – per 900; tokį būrį pareigūnams valdyti lengviau.

Nuo 2012-ųjų rugsėjo kalinių riaušių Lietuvos kalinimo įstaigose daugiau nebuvo.

Irena ZUBRICKIENĖ